„Koplyčios Ukmergės rajone - sakraliniai paminklai“, Kultūra

Koplyčia išgyveno ir gerus laikus, ir niokojimą

Lyduokių seniūnijoje, Antakalnio I kaime, už 0,4 km į rytus nuo magistralės Vilnius–Panevėžys, stūkso vietinės reikšmės architektūrinis ir sakralinis paminklas, 2007 metais įrašytas į LR Kultūros paveldo registrą, Kozelų-Poklevskių šeimos koplyčia-mauzoliejus. Geltonų plytų mūro statinys sulig kiekvienais metais vis labiau slepiasi nuo prašalaičių akių, apaugdamas krūmais ir medžiais.

Permaininga koplyčios istorija

Kozelų-Poklevskių bajorų giminės koplyčia pastatyta 1912 metais. Joje tarpukariu vykdavo gausiai aplinkinių gyventojų lankomos pamaldos. Šeimos nariai čia buvo laidojami iki pat 1949 metų, kai koplyčia buvo uždaryta. Skelbiama, jog visi palaikai iš rūsio 1971 metais buvo išgabenti.

Nesaugoma koplyčia buvo nuolat niokojama ir vis labiau nyko, tad savivaldybė, siekdama išgelbėti šį pastatą, ėmėsi priemonių. Buvo išsiųstas užklausimas Kauno arkivyskupijos kurijai dėl jos nuosavybės. 2012 m. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn.

2015 metais ukmergiškiai, pirmieji šalyje, nutarė viešajame aukcione parduoti du sakralinius pastatus – Vidiškių seniūnijoje esančią Bernotiškių koplyčią bei tvoros kompleksą ir minėtąją Kozelų-Poklevskių šeimos koplyčią-mauzoliejų.

Ketverius metus to nepavyko padaryti. Tačiau šiuo metu atsirado vienas asmuo, besidomintis Kozelų-Poklevskių šeimos koplyčia.

Moteris pasakoja, kad koplyčią statė meistrai iš Latvijos

Už kelių kilometrų nuo šios koplyčios Ukmergėje esančioje Nuotekų gatvėje, Žaliajame vienkiemyje, gyvenanti 83 metų ukmergiškė Regina Jakeliūnienė sako, kad ji, dar maža mergaitė, ir artimieji dažnai lankydavosi šiuose maldos namuose. Anot ukmergiškės, koplyčioje buvo altorius, varpas, čia aplinkiniai gyventojai susirinkdavo ir į gegužines pamaldas. Ukmergiškė kalba ne tik apie tuos laikus, kai koplyčia dar veikė, bet ir apie pastato statybas: „Mano dėdė, mamos brolis Boleslovas Petrauskas, pasakojo, kad koplyčią statė meistrai iš Latvijos. Jis padėjo šiuose darbuose – su vežimu vežė plytas. Mamos brolis sakydavo, kad šis darbas buvo labai sunkus. Po to, kai mamą ištrėmė į Sibirą, dėdė mus, tris vaikus, globojo.“

R. Jakeliūnienė jaučia nuoskaudą, kad pokario metu koplyčia ne kartą buvo plėšiama, „draskoma“, paminant bet kokią pagarbą čia palaidotiems mirusiesiems.

Kapinaitės dokumentuose nepažymėtos

Ukmergiškė teigia, kad prie koplyčios buvo nedidelės kapinaitės, kuriose palaidoti ir jos senelis, prosenelis, pusseserės, kiti vietos gyventojai. „Ne kartą ėjau pas Lyduokių seniūną, kreipiausi į įvairias Ukmergės institucijas, kad apie koplyčią būtų palikta bent 20 arų žemės. Tačiau mano pastangos buvo bevaisės – į prašymą niekas neatsižvelgė. Dabar sužinojau, kad lyg ir atsirado koplyčios pirkėjas, tad vėl sunerimau, kad įsigijęs statinį jis gali čia ir parką įrengti. Taip būtų trikdomas mirusiųjų amžinas poilsis“, – skundėsi senjorė.

Paprašytas pakomentuoti situaciją Lyduokių seniūnijos seniūnas Vytautas Toliūnas neneigė, kad minėta moteris ne kartą į jį buvo kreipusis: „Seniūnijoje yra 13 kapinaičių, kurios yra seniūnijos žinioje, tačiau moters minimos jokiuose dokumentuose nėra pažymėtos“, – paaiškino seniūnas.

Ir pridūrė, kad vargiai įsivaizduoja, kaip būtų galima išpildyti jos prašymą – penki metrai nuo koplyčios visa žemė yra privati.

V. Toliūnas papasakojo ir apie statinio būklę: „Pagal galimybes bandome pastatą prižiūrėti – prakertam krūmus, apvalom aplinką. Užkalėme duris, langus, tačiau su keturračiais atvažiavęs jaunimas juos išlaužė, kitaip niokoja vidų. Norint apsaugoti šį pastatą, reikėtų čia viską tvarkyti kiekvieną savaitę…“

Atsikraustė iš Maskvos Didžiosios kunigaikštystės

Vikipedijoje rašoma, kad Kozelos-Poklevskiai – bajorų giminė, kilusi iš Maskvos Didžiosios kunigaikštystės.

Giminės pradininku laikomas Petras Kozlovas, kuris kartu su kunigaikščiu Andrėjumi Michailovičiumi Kurbskiu Livonijos karo metu perėjo į Abiejų Tautų Respublikos pusę. Po Ulos (Časnikų) mūšio susvyravus maskvėnų frontui, drąsiau pasijuto ir caro represuojami Maskvos didbajoriai. 1564 m. balandžio 30 d. į lietuvių pusę perbėgo žymus karvedys, kunigaikštis A. M. Kurbskis. Tikėtina, kad P. Kozlovas buvo ne prastos kilmės ir karalius Žygimantas Augustas jam suteikė Poklevo valdą Ašmenos paviete bei bajoro titulą. Todėl nuo XVII a. giminės pavadinimas siejamas su geografine vietove.

1616 m. Petro proanūkis Fabijonas Ivanovičius Kozela-Poklevskis buvo Vitebsko pavieto kaštelionas.

Kita kilmės versija – giminė kilusi nuo priedneprės, kai jos pradininkas Kozel 1415 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniu Lenkijos Vislicoje. 1504 m. minimi broliai Jonas ir Mykolas Kozelos.

Skiriamos penkios giminės šakos, turinčios su Lietuva daugiausia ryšių. Kelios iš jų susijusios ir su Ukmergės kraštu. Jonas Kozela-Poklevskis gyveno XVIII a., Antokolės (tikriausiai Antakalnio I) paveldėtojas. Buvo vedęs Oną, Mykolo-Kazimiero Rudaminos-Dusiackio dukrą. Su ja susilaukė 8 dukrų ir sūnų Juozapo-Kalasantijaus (Vileikos apskrities maršalka), Karolio, Ambrozijaus, Ignoto, Jokūbo, Kšyštofo, Bernardo ir Romano.

Ambrozijus Kozela-Poklevskis  – Vilkmergės pavieto prezidentas, Degsnėnų (Degsnio dvaro) valdytojas, Sudeikių bažnyčios fundatorius. Buvo vedęs Dominiką Radzevičiūtę.

Povilas Kozela-Poklevskis – Vilkmergės teisėjas. Buvo vedęs Kamilę Korsak, vėliau (1856 m. gegužės 5 d.) Antazavės bažnyčioje – Liudviką Teklę Leduchovskytę.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad nemažai šios giminės atstovų, gyvenusių Utenos rajone, buvo ištremta į Sibirą, kai kurie ten ir mirė.

AUTORĖS nuotraukos

 

Kozelų-Poklevskių šeimos koplyčia – architektūrinis ir sakralinis paminklas.

Grotos neapsaugojo mirusiųjų palaikų nuo vandalų.

Laiptai į rūsį taip pat suniokoti.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas