Ukmergė 1918-1944 metais

Raimondas RAMANAUSKAS

Karas keitė tautinių bendrijų sudėtį

1918 m. vasario 16 d. paskelbtą nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą Ukmergė pasitiko gerokai nualinta vokiečių okupacijos. Nors dėl karo veiksmų miestas beveik nenukentėjo (traukdamiesi rusai sudegino tiltą ir kareivines), bet žiaurus okupacinis režimas (vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą buvo gyventojams daug sunkesnė negu per Antrąjį) visai nuskurdino gyventojus.

Karas smarkiai pakeitė miesto tautinių bendrijų sudėtį. Galima palyginti Rusijos imperijos pirmąjį gyventojų surašymą 1897 m. ir vienintelį tarpukaryje Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. Pagal 1897 m. surašymą Ukmergėje gyveno: 2 266 rusai (kartu su mieste buvusia rusų kariuomene, prie rusų priskirti ir ukrainiečiai bei baltarusiai), 7 277 žydai, 2 781 lenkas, 839 lietuviai, 264 vokiečiai, 15 žemaičių, 6 totoriai, 80 kitų tautybių, iš viso 13 532 gyventojai. Pagal 1923 m. surašymą mieste gyveno: 5 243 lietuviai, 3 887 žydai, 801 lenkas, 550 rusų, 21 vokietis, 9 latviai, 83 kitų tautybių iš viso 10 599 gyventojai.

Žmonių sumažėjo beveik 3 tūkstančiais, daugiausia – žydų ir rusų. Žydus traukdamiesi kartu išsivedė rusų kariškiai, nes bijojo, jog likę žydai vokiečiams atskleis visas rusų karines paslaptis. Sudarius Bresto taiką 1918 m., atgal sugrįžo toli gražu ne visi išvarytieji žydai. Rusų skaičius sumažėjo pasitraukus ir nebesugrįžus rusų kariuomenei bei valdininkams su šeimomis. Smarkiai sumažėjo ir lenkų, nors masinio lenkų išvykimo iš miesto nebuvo. Veikiausiai nemaža dalis miestiečių per 1897 m. surašymą vietoje „neprestižinės“ lietuvių tautybės pasiskelbę lenkais, 1923 m. aplinkybėms pasikeitus „atsivertė“ į lietuvybę. Per 1897 m. surašymą tik 8 proc. miesto gyventojų sudarę lietuviai, po karo virto vyraujančia miesto tautine bendruomene (49,5 proc.). Iki karo vyravę žydai tarpukaryje sudarė maždaug trečdalį miestiečių (1923 m. – 36,6 proc.). Tarpukaryje miestiečių skaičius augo pamažu ir 1940 m. siekė apie 12 400 gyventojų.

Vis aktyviau ėmė reikštis vietos lietuviai

Vokiečių okupaciniam režimui silpstant, vis aktyviau ėmė reikštis vietos lietuviai, vadovaujami advokato Boleslovo Dirmanto. Veikė draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, įvairūs kursai, vykdavo lietuviški vakarai. 1918 m. pavasarį pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija Ukmergėje (pradžioje priklausė „Saulės“ draugijai, nuo 1919 m. – valstybinė). B. Dirmantas tapo pirmuoju jos direktoriumi. 1918 m. pabaigoje ėmė kurtis miesto ir apskrities valdžios įstaigos. Rinkimai į miesto tarybą vyko senoviškai, pagal tautines kurijas. Buvo išrinkta po 10 narių nuo lietuvių, lenkų ir žydų. Išrinktajai tarybai okupantai vokiečiai neleido perimti miesto ūkio, netgi pareiškė, kad užėmę miestą vokiečiai jokio ūkio nerado, tad atsitraukdami nieko nepaliks.

Valdė vadinamasis revkomas

Vokiečiams pasitraukus 1918 m. gruodžio 31 d., vos po 10 dienų, 1919 m. sausio 10 d., miestą užėmė rusų bolševikai. Ukmergėje susikūrė vadinamasis revkomas (revoliucinis komitetas). Pradžioje jam vadovavo Artūras Regratis (tikroji pavardė K. Šlaitas), vėliau – J. Pukas. Revkomas turėjo liaudies švietimo, maisto, finansų, ūkio, politinį-organizacinį ir juridinį skyrius. Revkomai steigti ir valsčiuose. Formaliai vadovautas lietuvių, Ukmergės revkomas tebuvo bolševikinės rusų kariuomenės satelitas. Visa Ukmergės revkomo dokumentacija rašyta tik rusiškai, miestą vadinant Vilkomiru (Ukmergė minima tik ant dvikalbio revkomo antspaudo). Pagrindinis revkomo uždavinys buvo kariuomenės aprūpinimas maistu, pašaru arkliams. Labai dažnai vykdavo rekvizicijos, virsdavusios paprasčiausiu plėšikavimu. Dažnos buvo kratos, pinigų ir vertingesnių daiktų atiminėjimas. Revkomo juridinis skyrius visas įvykusias rekvizicijas atgaline data pripažindavo teisėtomis. Revkomas išleido įsakymą viską pirkti ir parduoti tik už beverčius rusiškus sovietinius pinigus, vartoję kitokius pinigus buvo skelbiami „darbininkų-valstiečių revoliucijos priešais“ ir gąsdinti mirtimi.

Laimei, bolševikų siautėjimai truko neilgai. Dar 1919 m. kovo pabaigoje Lietuvos kariuomenė mėgino užimti Ukmergę, bet tuomet jai teko trauktis. Puolimo metu kovo 28 d. buvo iššautas pirmasis atkurtos Lietuvos artilerijos sviedinys. Jis pataikė į Deltuvos kleboniją, kurioje buvo bolševikų štabas, bet nesprogo (šiuo metu saugomas Kaune, Karo muziejuje). Pabėgęs iš lenkų užimto Vilniaus, 1919 m. balandžio 22 d. Ukmergėje per mitingą kalbą sakė Lietuvos komunistų vadas Vincas Mickevičius-Kapsukas: „Nenusiminkite, draugai, mes laikinai pasitraukiame, bet grįšime tikriausiai“. Miestas buvo iš bolševikų išvaduotas 1919 m. gegužės 3 d. lietuvių kariuomenės Panevėžio bataliono ir vokiečių saksų savanorių. Ukmergėje į nelaisvę pakliuvo 71, o visos Ukmergės operacijos metu – virš 500 bolševikų. Paimta daug karinės technikos ir ginklų.

Numesta bomba atėmė 18 gyvybių

Naujosios okupacijos dar labiau nualintas miestas sunkiai atsigavo. Jei prieš karą Ukmergė buvo laikyta vienu iš labiausiai sutvarkytų Lietuvos miestų, tai beveik visą pirmąjį atkurtos valstybės dešimtmetį nuolat spaudoje skųstasi dėl purvo, netvarkytų gatvių, šiukšlių mieste ir t. t. Vėliau puolus tvarkytis, kartais persistengta. Miesto parke buvę apleisti mūrinės pilies griuvėsiai taip „sutvarkyti“, kad jų buvimo vietos prieš kelerius metus nepavyko nustatyti specialiai to besiėmusiems archeologams iš Vilniaus.

Dar vienos okupacijos pavojų miestas patyrė 1920 m. rudenį, Želigovskio lenkų legionieriams veržiantis gilyn į Rytų Lietuvą. Ukmergės želigovskininkai nepasiekė, tačiau 1920 m. spalio 31 d. miesto centras buvo iš aeroplano apšaudytas iš kulkosvaidžio bei bombarduotas. Bomba, sprogusi Vilniaus gatvės ir Kęstučio aikštės sankryžoje, pataikė į po sekmadieninių pamaldų namo ėjusių miestiečių būrį. Žuvo 18 žmonių, dar daugiau buvo sužeista. Legionieriai buvo sulaikyti apie 10 km nuo miesto (jų raiti žvalgai buvo pasiekę Vaitkuškį) ir Lietuvos kariuomenės kontrpuolimo metu atstumti. Daugiau tokių pavojų miestas nebepatyrė iki 1940 m.

Jau 1919 m. gegužės mėnesį ėmė veikti miesto savivaldybė. Ukmergės miesto taryba buvo gyventojų renkama 3 metams. Jos narių skaičius kito nuo 30 – 1919 m. iki 13 – 1937 m. (paskutiniai rinkimai). Pirmojoje taryboje buvo po 10 narių nuo lietuvių, lenkų ir žydų, vėlesnėse tarybose lietuviai ėmė dominuoti. Taryba rinkdavo miesto burmistrą. Tarpukaryje jų miestas turėjo keturis: B. Šurna (1919 m. gegužė – 1920 m. rugpjūtis), B. Dirmantas (1920 m. rugpjūtis – 1926 m. vasaris), Pranas Kuzma (1927 m. vasaris – 1931 m. birželis), Vladas Rėklaitis (1931 m. birželis – 1940 m. birželis). Savivaldybė gana sėkmingai vadovavo miesto ūkiui, švietimo įstaigoms, sveikatos apsaugai, organizavo darbo biržą, viešuosius darbus, rūpinosi miesto tvarkymu, naujomis statybomis.

„Lituania Restituta“ – aukščiausias paminklas Lietuvoje

Per pirmąjį atkurtos valstybės dešimtmetį didesnių statybų mieste nebuvo. Miestas daugiausia plėtėsi Užupio teritorijoje bei vakarinėje dalyje palei Kauno gatvę. Daugelis naujų namų buvo mediniai. Vėliau ėmė rastis ir nemažai mūrinių pastatų, tiek gyvenamų, tiek įvairios kitos paskirties: kareivinės (1931 m.), autobusų stotis (1930 m.), vandentiekio bokštas (1930 m.), turgaus halė (1936 m.), gimnazija (1937 m. dabartinė Antano Smetonos gimnazija), pradinė mokykla (1939 m. dabartinė Jono Basanavičiaus gimnazija.) 1934 m. pradėtas statyti stadionas. Nuo 1934 m. ėmė veikti Pivonijos kurortas. 1932 m. Ukmergėje (antrame Lietuvos mieste po Kauno) baigti tiesti pirmojo etapo vandentiekio tinklai. Rūpintasi miesto gatvių grindimu, iki 1933 m. išgrįstos 36 gatvės. Spaudoje tuomet ne be pagrindo konstatuota, kad „miestas atrodo gana gražiai ir tvarkingai“. Miestą papuošė 1930 m. Kęstučio aikštės centre pastatytas paminklas „Lituania Restituta“. Jo projekto autorius – menininkas Liudas Truikis, statymo darbus atliko skulptorius Silvanas Jakševičius. Pasak paminklo statybos komiteto narių, tuo metu tai buvo aukščiausias paminklas Lietuvoje (16 metrų). Dėl karo labai sunykęs miesto ūkis greitai atsigavo ir vis augo. Jei 1923 m. mieste buvo 41 nedidelė įmonė, tai 1933 m. jų buvo jau 120. Keitėsi ūkio prioritetai: sunyko caro laikais paplitusi puodininkystė, sumažėjo odos apdirbimo įmonių, bet atsirado naujų verslovių: elektrinė, 3 lentpjūvės, aliejaus, vaisvandenių gamybos įmonės, baldų dirbtuvės, vilnų verpyklos, didžiausios Lietuvoje koklių gamybos ir kailių apdirbimo įmonės, saldainių ir vyno gamybos dirbtuvės bei daugelis kitų. 1940 m. susikūrusi akcinė bendrovė „Medvilnės audiniai“ pradėjo statyti Ukmergėje didžiulį tekstilės fabriką, ketintą užbaigti iki metų galo, tačiau sovietų okupacija statybas nutraukė.

B. d.

www.miestai.net nuotraukos

Savanorių suvažiavimas 1926 m.