Vokietijos kariai priešais kino teatrą Ukmergėje, apie 1917 m. www.miestai.net nuotr.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Saksų savanorių vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės kare (2)

Sėkmingam Ukmergės puolimui pirmiausia reikėjo užimti Pagirius. 1919 m. balandžio 27 dieną miestelis buvo apsuptas, po artilerijos apšaudymo bolševikų ugnis nuslopinta.

Dėl sumanios apsupties priešas nebegalėjo atsitraukti, buvo paimta nemažai belaisvių ir kariško turto.

Užėmus Pagirius, pradėta ruoštis Ukmergės puolimui. Tuo metu Ukmergėje buvo įsitvirtinusi bolševikų Lietuvių (Pskovo) divizijos 1-oji brigada, susidedanti iš 1-ojo, 2-ojo ir 6-ojo šaulių pulkų. Brigadoje buvo apie 3 000 kovotojų, ją rėmė dvi artilerijos brigados ir keletas smulkių kavalerijos dalinių. 1919 m. gegužės 1 d. vykusiame Panevėžio atskirojo bataliono ir saksų savanorių 18-ojo pulko vadovybių pasitarime buvo galutinai paruoštas Ukmergės operacijos planas. Nuspręsta, kad puolime vyraus saksų savanorių daliniai, vadovaujami jų pulko vado mjr. V. Zeschau, kartu su nedidelėmis Panevėžio atskirojo bataliono pajėgomis. Lietuvių kuopos įjungtos į vokiečių voras. Kariuomenė buvo padalinta į 5 voras: pirmoji, vadovaujama leit. Voigt‘o, susidedanti iš 18-ojo saksų savanorių pulko sustiprintos kuopos (ir lietuvių kavalerijos būrio); antroji, vadovaujama kpt. V. Schonberg‘o, iš 18-ojo plk. sustiprintos kuopos ir dviejų lietuvių kuopų; trečioji, vadovaujama mjr. V. Zeschau iš 18-ojo plk. kuopos, 7-ojo jėgerių bataliono dviratininkų pusės kuopos, 18-osios baterijos vienos patrankos ir lietuvių kuopos; ketvirtoji, vadovaujama ltn. Ullrich‘o, iš 18-ojo plk. sustiprintos kuopos ir 18-osios baterijos vienos patrankos (ir lietuvių kavalerijos būrio); penktoji, vadovaujama kpt. Spranger‘io, iš 18-ojo plk. dviejų sustiprintų kuopų, pusės 20-osios baterijos, dviejų lietuvių kuopų ir lietuvių 1-ojo artilerijos būrio.

Puolimas buvo numatytas gegužės 3 dieną švintant. Pirmoji vora ėjo nuo Upninkų kairiuoju Šventosios krantu, pakeliui paėmė Veprius, į Ukmergę atvyko gegužės 4 dieną.

Antroji vora ėjo dešiniuoju Šventosios krantu nuo Gudžiūnų, pirmajai vorai puolant Veprius, apšaudė miestelį iš artilerijos, vėliau nužygiavo į Ukmergę.

Trečioji vora ėjo nuo Markutiškių Ukmergės plentu link Pageležių. Kadangi ten tikėtasi priešo koncentracijos, pasiruošta puolimui. Tačiau iš lėktuvo buvo numesta žinutė, kad bolševikų pozicijos tuščios, o jų rinktinė traukiasi plentu į Ukmergę. Apšaudžius Ukmergės plentą iš artilerijos, imtasi vytis priešą keturiais krovininiais automobiliais. Į pirmą automobilį susėdo divizijos vadas gen. V. Ompteda, pulko vadas mjr. V. Zeschau su pulko štabu, keli minosvaidininkai su minosvaidžiu ir šeši lietuviai, į antrąjį sukrauti sunkieji kulkosvaidžiai (šis automobilis už 100 metrų sugedo), į trečiąjį ir ketvirtąjį – lietuviai. Priartėjus prie miesto per 2 km, bolševikai pasitiko smarkia ugnimi. Šaudyta iš kelių kulkosvaidžių netoli miesto, šalia plento matėsi keli būriai bolševikų. Buvo išsilaipinta iš automobilių ir pradėta šaudyti. Po 15 minučių šiaurės pusėje pastebėtas susišaudymas. Tai buvo penktoji vora, jau pasiekusi Ukmergę. Tuo metu privažiavo atsilikę automobiliai su 70 lietuvių. Jiems išsiskleidus į grandinę, priešo šaudymas nutilo. Rinktinė sulipo į transportą ir įvažiavo į Ukmergę.

Ketvirtoji vora sutiko pasipriešinimą ties Gailiūnais, jį įveikusi, išėjo į plentą ir automobiliais pasiekė Ukmergę.

Šiame puolime daugiausia teko kovoti penktajai vorai. Tik pradėjus puolimą bolševikai užtikti Belazariškių kaime. Remiant artilerijai, kaimas buvo paimtas. Tuo pačiu metu šios voros šiaurinė rinktinė be mūšio užėmė Siesikus. Šioms rinktinėms susijungus, atakuota Deltuva, kurią bolševikai gynė kiek atkakliau, norėdami laimėti laiko atsitraukimui.

Užėmus Ukmergę, dar bandyta persekioti bolševikus Utenos kryptimi, bet šiems sudeginus tiltą per Šventąją, persekiojimas nutrūko. Nepaisant po keleto dienų trukusio lietaus pažliugusių ir tapusių neišbrendamais kelių, Ukmergės operacija pavyko. Puolimo metu paneigtas mitas apie bolševikų nenugalimumą. 1919 m. gegužės mėnesį jau nebegaliojo Vokietijos-Sovietų Rusijos pasirašyta nepuolimo sutartis. Saksų savanorių dalys kovos veiksmuose pagaliau nustojo vaidinti pasyvią rolę.

Po poros dienų, t. y., gegužės 6-ąją, vokiečių žvalgyba išsiųsta Taujėnų ir Kavarsko kryptimis. Rinktinę sudarė 1-ojo husarų pulko patrulis, 7-ojo jėgerių bataliono dviratininkų patrulis, 18-ojo savanorių pulko 8-osios kuopos būrys, 2-osios kulkosvaidininkų kuopos būrys, 1 patranka ir viena lietuvių kuopa su dviem kulkosvaidžiais. Pirmiausia be kovos užimti Taujėnai, iš kurių bolševikai jau buvo pasitraukę. Tuomet pasiruošta pulti Kavarską, tačiau kitą dieną priešas pasitraukė ir iš ten. Po nedidelio susišaudymo ties Šventąja netoli miestelio bolševikai pabėgo.

Paruošta pagal istoriko

Justo RIMAVIČIAUS surinktą medžiagą

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas