Nesinori prisiminti, bet nevalia ir pamiršti

1989 metų kovo 20-oji į Lietuvos istoriją įrašyta kaip tragiška diena. Prieš tris dešimt-mečius Jonavos tuometiniame gamybiniame susivienijime „Azotas“ įvyko avarija, vadinama viena didžiausių ekologinių katastrofų tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir neabejotinai didžiausia Lietuvoje. Septyni žuvę, 29 tapo neįgalūs, daugiau nei penkios dešimtys sužeistų – tokia oficiali avarijos statistika. Tačiau iki šiol nėra suskaičiuota, kiek šimtų, o gal net tūkstančių žmonių buvo apnuodyta. Taip pat neaišku, kiek mūsų tautiečių dėl šios nelaimės prarado darbingumą ir sveikatą.

Nors avarija įvyko Jonavoje, vėjas nuodingų cheminių junginių debesis nešė link Ukmergės, Širvintų, Kėdainių. Mūsų rajone jos padarinius labiausiai juto Veprių bei Deltuvos miesteliai, aplinkiniai kaimai. Kai kurie jų gyventojai tai išgyvena iki šiol. Trys dešimtmečiai, prabėgę nuo ekologinės nelaimės, po užmaršties dulkėmis paslepia kai kurias šio įvykio detales. Tačiau laikas bejėgis numarinti avariją išgyvenusių žmonių patirtą siaubą…

Paskelbė per radiją

1989 metų kovo 20-oji buvo eilinis pavasario pirmadienis. Rajono gyventojai dirbo įprastinius darbus, vaikai ėjo į mokyklą. Kad Jonavoje įvyko avarija, dauguma sužinojo, kai apie nelaimę pranešė per Lietuvos radiją. Nors informacija buvo vis kartojama, tačiau niekas gyventojams nepaaiškino, kaip elgtis – likti namuose ar skubėti palikti nelaimės židinį. Sutrikę ir nežinios kankinami žmonės telefonų skambučiais atakavo tuometinį vykdomąjį, partijos rajono komitetus. Tačiau ir aukščiausia rajono valdžia informacijos suteikti negalėjo, nes ir pati nieko nežinojo. Gyventojams buvo patariama laikytis rimties, nekelti panikos, klausytis radijo pranešimų…

Po sprogimo praėjus maždaug porai valandų, Ukmergės rajone jau buvo jaučiamas aitrus amoniako kvapas. Bene pirmieji „Azoto“ avariją „užuodė“ Veprių seniūnijos Bėčių kaimo, kuris nuo Jonavos nutolęs mažiau nei 15 kilometrų, gyventojai. Amoniako kvapas buvo jaučiamas ir Ukmergėje, kitose rajono vietovėse. Teigiama, jog maždaug už dešimties kilometrų nuo „Azoto“ įmonės esančiuose Upninkuose amoniako garų koncentracija leistiną normą viršijo 150 kartų. Praėjus parai po avarijos nuo Jonavos link Kėdainių driekėsi nuodingas 50 kilometrų ilgio ir 7 kilometrų pločio šleifas.

Valdžia kontroliavo situaciją?

„Respublikos civilinės gynybos štabo pavojaus signalas (gal kiek pavėluotai) beveik sutapo su vieno vepriškio skambučiu, kad Vepriuose jaučiamas amoniako kvapas. Tučtuojau į Veprius išvyko evakuacinės komisijos pirmininkas, rajono civilinės gynybos štabo viršininkas, kiti (…) Teko skubiai spręsti organizacinius klausimus. Pirmiausia per vietinį radiją buvo informuoti žmonės, patarta laikytis rimties, atidžiai klausytis pranešimų bei vykdyti civilinės gynybos štabo nurodymus (…) Kadangi ne visi rajono gyventojų butai radiofikuoti, mieste sumontuoti garsiakalbiai, veikia kilnojamoji radijo stotis (…) Pasiruošę ir blogiausiam: jeigu oro užterštumas būtų didesnis, numatyta iš atskirų gyvenviečių, iš miesto evakuoti žmones (…) Skubiai buvo patikrinta, kokias turime apsaugos priemones. Dauguma jų, skirtų radiacijos atveju, netiko. Todėl S. Nėries kolūkis, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, siuvimo fabrikas siuva apsauginius vatos ir marlės raiščius. Rekomendavom gyventojams užsandarinti patalpas, uždengti šulinius, būti butuose, reikalui esant, turėti marlės raiščius, suvilgytus vandeniu. Vaistinės apsirūpino papildomu vaistų kiekiu. Švietimo ministerija leido 2 dienomis anksčiau paleisti vaikus pavasario atostogoms“, – tai eilutės iš rajono civilinės gynybos viršininko pasisakymo, kuris buvo išspausdintas „Gimtojoje žemėje“ 1989 metų kovo 23 dieną.

Kovo 25-ąją gyventojai buvo informuoti, kad Ukmergės rajone apsinuodijimo atvejų nebuvo. Tik Veprių apylinkėje kai kuriems gyventojams perštėjo akys, buvo jaučiamas kvėpavimo takų dirginimas. Be to, pranešta, kad „matavimo prietaisai neužfiksuoja oro užterštumo. Šachtinių šulinių vandenyje nitritų ir amoniako normos nepadidintos. Piene, atvežtame į sviesto gamyklą iš Veprių, Siesikų apylinkių ūkių, taip pat nėra nuodingų medžiagų priemaišų.“

Tikrovė buvo kitokia…

Vienas iš nukentėjusiųjų, po avarijos įkūręs visuomeninę organizaciją „SOS-Vepriuose“, jai vadovaujantis ir per tą laiką daug nuveikęs vepriškis Romas Petras Šaulys, kaip ir dauguma šių apylinkių gyventojų, ir iš miegų pažadinti pasakys, kas įvyko 1989-ųjų kovo 20 dieną.

„Tokių dalykų pamiršti neįmanoma… Dirbau S. Nėries kolūkyje, buvau atsakingas už civilinę gynybą. Apie Jonavoje įvykusią avariją sužinojau, kai paskambino iš rajono vykdomojo komiteto ir pasakė, kad link Veprių slenka amoniako debesis“, – prieš tris dešimtmečius sukrėtusius įvykius puikiai mena R. P. Šaulys.

Jo archyve iki šiol išsaugotas lapelis, kuriame parašytus žodžius jis skelbė Veprių apylinkių žmonėms per vietinį S. Nėries kolūkio radiją: „Dėmesio, dėmesio, dėmesio! Kalba vietinis S. Nėries kolūkio radijas. Oro pavojus, oro pavojus, oro pavojus!“

Pasak vepriškio, apie pavojų valdžia informavo, tačiau pagalbos žmonės nesulaukė. Ką ten pagalbos – nuo jų esą buvo slepiama tikroji situacija, gyventojai raminami. R. P. Šaulio manymu,Veprių miestelis, kurio dauguma sodybų yra dauboje, buvo nuodijamas apie savaitę…

Pasak R. P. Šaulio, netrukus po avarijos į Veprių ambulatoriją ėmė plūsti žmonės. Beveik visi skundėsi dusuliu, galvos skausmu, perštinčia veidų ir rankų oda. Tačiau apie gyventojų evakuaciją valdžia net neužsiminė. Tik praėjus dviem dienoms, kai gaisras „Azoto“ įmonėje jau buvo užgesintas, į Veprius buvo atsiųsta neva žmonėms evakuoti vienuolika autobusų. Jie gyventojus nuvežė iki sankryžos, vedančios į Deltuvą, ir… sustojo. Po kelių valandų vepriškiai buvo parvežti atgal. Jie grįžo į namus, dirbo įprastinius darbus. Nuodingo šleifo zonoje gyvenę žmonės neturėjo jokių apsisaugojimo priemonių. Pagaliau jie ir nežinojo, kaip turėtų saugotis…

Tikrieji nuostoliai nesuskaičiuoti

Oficialiai paskelbta, kad Jonavoje nuo gaisro ir apsinuodiję išsiliejusiu amoniaku žuvo septyni žmonės, 29 gyventojai dėl avarijos tapo neįgalūs. Tačiau tikrieji nelaimės nuostoliai ir padariniai taip ir nebuvo suskaičiuoti. Manoma, kad didžiausia Lietuvoje ekologine nelaime vadinama avarija vienaip ar kitaip palietė tūkstančius žmonių.

R. P. Šaulys mena, kad netrukus po „Azoto“ avarijos Vepriuose staiga mirė keli žmonės – iki tol nesirgę, į medikus nesikreipę. Vietos medikai mano, jog tai – avarijos aukos. Tačiau to oficialiai niekas nepatvirtino.

„Nukentėjo ne tik žmonės. Krito daug kolūkio gyvulių, išdvėsė gyventojų vištos, daug šunų. Deltuvos kaime esančioje fermoje pastipo apie 30 tūkst. lapių. Sunyko apie 40 hektarų užimantis kadagių draustinis“, – vardijo pašnekovas.

Įkūrė visuomeninę organizaciją

Po „Azoto“ avarijos praėjus dešimčiai metų, buvo įregistruota visuomeninė organizacija. Pasak jos steigėjo ir vadovo R. P. Šaulio, ši organizacija įkurta siekiant skatinti, remti ir vienyti visuomeninį judėjimą dėl avarijos Jonavos „Azoto“ įmonėje patirtų nuostolių žmonių sveikatai, gamtai, aplinkai atlyginimo, teikti socialinę pagalbą nuo ekologinės katastrofos nukentėjusiems žmonėms.

„Nors avarijos padariniai Veprių žmonėms ir gamtai buvo akivaizdūs, tačiau nukentėjusieji jokios realios pagalbos nesulaukė. Todėl buvo nuspręsta steigti visuomeninę organizaciją ir imtis švietėjiškos veiklos, taip pat reikalauti, jog sveikatą praradusiems žmonėms būtų suteikta parama, kad jie galėtų gauti tinkamą gydymą. Mūsų pastangomis apie Veprių gyventojų problemas išgirsta aukščiausiu lygiu,“ – sakė organizacijos vadovas.

R. P. Šaulys pasakojo, jog organizacija „SOS-Vepriuose“ užmezgė ryšius su Vilniaus universiteto Onkologijos institutu, kurio specialistai atliko tyrimą dėl avarijos zonoje buvusių gyventojų sveikatos pokyčių per 15 metų po nelaimės. Direktoriaus duomenimis, nuo vėžio po 1989 metų mirė per trisdešimt Veprių seniūnijos gyventojų. Neatmetama galimybė, jog daugeliui jų gyvenimą sutrumpino Jonavos avarija.

Per du gyvavimo dešimtmečius parengtas ir įgyvendintas ne vienas labdaros projektas, paramos sulaukė nemažai vargingai gyvenančių, nelaimes patyrusių Veprių krašto žmonių. Direktorius neslėpė, jog Vepriai bene svariausios paramos sulaukė iš vietoj buvusio „Azoto“ įkurtos įmonės „Achema“ – ji iš viso skyrė per 100 tūkst. Lt.

„Mums daug padėjo šviesios atminties Bronislovas Lubys, ilgametis AB „Achema“ vadovas ir savininkas. Taip pat jis rėmė miestelio paveldo atkūrimą, todėl jo vardą įrašėme ir viename iš už rėmėjų lėšas atstatytų bažnyčios varpų“, – sakė R. P. Šaulys.

Jonaviečiai nelaimės nepamiršta

Jonava kasmet mini „Azoto“ nelaimę. Ne išimtis buvo ir šių metų kovas. 30-ioms ekologinės katastrofos metinėms skirtą renginį jos išvakarėse miesto Viešojoje bibliotekoje organizavo Lietuvos žaliųjų partijos rajono skyrius. Jame dalyvavo gyvi likę avarijos liudininkai, kiti jonaviečiai, svečiai. Tarp jų buvo ir vepriškis R. P. Šaulys.

Renginio dalyviai prisiminė, kad 1989 metų kovo 20 dieną, apie 11 valandą, įmonėje sprogo izoterminė saugykla. Nugriaudėjus sprogimui, iš jos rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Negana to, kad jis sklido garų pavidalu, net tūkstantį kartų viršydamas leistinas normas, įmonės teritorijoje nuo atsitiktinių ugnies židinių jis tuoj užsiliepsnojo. Degantis amoniakas pasiekė nitrofoskos cechą, beregint ugnis apėmė jį bei trąšų sandėlį. Dėl karščio prasidėjo cheminis nitrofoskos skilimas ir į atmosferą ėmė skirtis nuodingos cheminės medžiagos – azoto oksidas, chloro dujos…

Savo prisiminimais dalinosi avarijos metu dirbę ugniagesiai, chemikai, medikai, kiti šio įvykio liudytojai, įmonės profsąjungiečiai, buvo demonstruojama istorinė medžiaga, pagerbti žuvusieji…

Kaip teigė Lietuvos žaliųjų partijos Jonavos skyriaus pirmininkė Dovilė Lileikienė, renginyje liudininkų ir mokslininkų lūpomis buvo grąžinta istorinė teisybė, prisimintas pasiaukojantis gelbėtojų darbas ir valdančiųjų struktūrų pozicija, įvykus šiai ekologinei katastrofai.

Pasak minėjimo organizatorių, skaudžiausia buvo tai, kad vietinės ir respublikinės valdžios struktūros tuomet nebuvo pasiruošusios tokio masto iššūkiui ir operatyviai nesiėmė jokių priemonių gyventojų evakuacijai. Priešingai, kad nekiltų panika, buvo išjungtas telefoninis ryšys ne tik Jonavos, bet ir Ukmergės gyventojams. Jonaviečiai išvykti iš miesto stengėsi savo jėgomis, masinė evakuacija pradėta organizuoti tik vakarop. Tuo metu Upninkų ir Veprių kryptimi slinko nuodingas šleifas, tačiau vietos gyventojų apie mirtinas grėsmes niekas net neįspėjo.

„Praėjus trisdešimčiai metų po avarijos galime užduoti klausimą, ar įvykus panašiai ekologinei nelaimei, mes pasiruošę susitelkti, mobilizuotis. Ar gyventojai turi būti informuojami apie pasklidusias į atmosferą nuodingas teršalų emisijas?“ – retoriškai klausė D. Lileikienė.

Iš renginio Jonavoje grįžęs R. P. Šaulys sakė, kad akyse vėl tarsi atgijo prieš trisdešimt metų įvykusi tragedija. Jo teigimu, tai prisiminti sunku ir skaudu. Tačiau tokių įvykių ir pamiršti nevalia. Todėl, kad jie nepasikartotų…

Praėjus 30 metų Vepriuose vis dar gyvi Jonavoje įvykusios avarijos išgyvenimai.