Prezidento Antano Smetonos keliais. Šiaurės Lietuva (2)

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

O kodėl litvakų muziejus negalėjo atsirasti Pasvalyje, nors, tiesa, sinagoga įvilkta į statybinės parduotuvės perimetrą ir įgudusiai akiai atpažįstama? Ar Mažeikiuose, Radviliškyje, Subačiuje, Gruzdžiuose, Viekšniuose ar dar kitur, kur sinagogų, kuriose lankėsi prezidentas Antanas Smetona, jau nebėra, bet išlikę gyvenamieji pastatai, kapinės. Kodėl jis nekuriamas žydų kultūros praeitimi garsėjančiuose Užpaliuose (Utenos raj.) ar Vabalninke, kur iki mūsų dienų išlikę dveji žydų maldos namai, kiti pastatai? Ar net Žagarėje, kur abejose Švetės upelio pusėse Senojoje ir Naujojoje Žagarėje taip pat yra sinagogos. Tiesa, vienoje perstatytoje ir jau neatpažįstamoje įsikūrusi gaisrinė (Avižonio g. 7), o kitoje, jos kaimynystėje esančioje, įrengta mokyklos sporto salė.

O kaip su Šiauliais, kur apstu žydiško kultūrinio palikimo pavyzdžių? Patogi komunikacija, sausumos ir oro keliai, važiuok, skrisk ir stebėkis Ukmergės žydo verslininko Chaimo ir jo sūnaus Jokūbo Frenkelių, deja, buvusiu pramoniniu palikimu, švietimo įstaigų ir maldos namais. Nori tu to ar nenori, bet puiki vieta, o ir akį traukia atsinaujinusi Ch. Frenkelio vila – Aušros muziejaus padalinys (Vilniaus g. 74). Stebina istorine interjero prabanga, bet tai tik viena tiesos medalio pusė. Kita – visai čia pat, už vilos sienų ir rožynų, likimo valioje paliktų didingų Frenkelių fabrikų masyvas. Kitas požiūris, paskaičiavimai ir kitas pasirinkimas, graudžiai sustabdyta žavi akimirka būsimam filmui.

Tradicija

Kur tik bepasirodydavo prezidentas, įsižiebdavo diskusija, vyko atviri, gyvi ir bičiuliški pokalbiai su gyventojais, ūkininkais ir tarnautojais. Vienkiemiuose, kaimuose, miesteliuose ar miestuose, savivaldybių institucijose, pramonės įstaigose, bažnyčių šventoriuose, sinagogose, cerkvese, visur, kur Lietuvos Respublikos prezidentas atvykdavo.

Tiesa, mes ne vieną ir ne du kartus buvome aplodyti šunų, mums buvo užvertos durys ar tiesiog išsiskirdavome su vietiniais neradę kalbos. Bet daug daugiau kartų jutome, kad ir mus, kaip prezidentą 1927-aisiais, pasitinka su nuostaba akyse, geranoriškumu, susidomėjimu, šypsena. Kviečia užeiti, vaišina saldumynais, vaisiais, arbata, pasakoja gyvenimo istorijas ir klausinėja, kaip ir iš kur mes. O sužinoję apie misijos įdėją keliauti kraštiečio prezidento A. Smetonos keliais, dar mieliau atsiveria pasipasakojimams. Pasakoja, ką matė ar girdėjo iš mamų, tėvų, senelių, kaimynų, dėlioja informacinį naratyvą užpildydami tuštumą, tik spėk fiksuoti ir kaupti žinias.

Štai Kurkliuose, suradę nedarbingumo pažymą turinčią ir, anot jos, „atostogaujančią“ bibliotekininkę Danguolę Matulienę, iš jos sužinome, kaip miestelyje pasitiko Lietuvos prezidentą. Prie trijų bromų, raitų šaulių palyda, vietos chorui traukiant dainas ir t. t.

Komunikabili ir daug žinanti moteriškė turėjo nuotrauką su A. Smetona Kurkliuose, žadėjo ją surasti. Deja, po kelių mėnesių susisiekus, paaiškėjo, kad istorinės foto jau nebėra, dingo, nors tu ką. Lygiai kaip nuo žemės dingo buvęs ūkininkų pasididžiavimas Kurklių pieninė, kurią atidarė prezidentas. Griuvėsiai belikę ir nieko daugiau, nors ir kaip besistengtum daugiau ką atrasti. Ačiū Dievui, kad karai ir okupacijos nepalietė medinukės šv. Jurgio parapijos bažnytėlės, kurioje pagerbti ne tik šventieji, bet ir Ukmergės gimnaziją baigęs rašytojas, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, kunigas Stasys Yla.

Pasirodo, ir Latavėnuose (Anykščių raj.), kur 1927 m. lankėsi prezidentas, taip pat tarpukario nuotraukų dingimo sindromas. Iššluota, nors, tu ką. Žvalgomės su ten, prie galingojo ąžuolo, sodyboje gyvenančiu ūkininku Rimu Pauliuku vienas į kitą, mikliname atmintį, deja, prezidento A. Smetonos ir dar su vietos dvarininkais Okuličiais foto nėra. Atvažiavo, paėmė, žadėjo grąžinti, lauk nelaukęs, – numoja ranka Rimas. „Važiuosit link Viešintų, Piengaly, pa dešine puse miškas, kairėj sodybos liekanos. Kai važiavo Smetona, prie bromos ten buvo sustojęs. Pakalbėjo, pabendravo, paklausė, kieno namai prie kelio? Reikėtų pasitvarkyt, kad gražiau atrodytų. Neturiu pinigų, – atsakė sodybos šeimininkas, – ne ką uždirbu, žemės 5 ha. Išėmė iš piniginės Smetona 10 litų ir tarė, bent stogą pasiremontuok – dosnus buvo.“

Su apsiskaičiusiu, išnykusio Okuličių dvaro istorijos žinovu, ūkininku R. Pauliuku atsisveikindamas, dar kartą jo klausiu, kur ta vieta, kur buvo prezidentas sustojęs. O jis ir vėl man kaip kelių žinovui: „Važiuosit link Viešintų, pa dešine miškas, kairėj – Kaukėno sodybos liekanos“ ir t. t. Bet, išvydęs mano akis, keldamasis nuo suolo pakviečia atvykusį prietelį, ir aida prie visureigio. O aš su jais, neatsilieku, mūsiškiams šaukiu ir rodau gestais – maukit iš paskos. Lekiame žvyrkeliu į Piengalį, Rimas užsidegęs, rodo, aiškina, kur, pagal jo tėvo Jono Pauliuko pasakojimą, buvo sustojęs prezidentas. Pamažu situacija aiškėja, įgauna pagrindą. Ačiū jam, apsiskaičiusiam Latavėnų kraštotyrininkui, prisiminimui padovanojame almanachą „Eskizai“.

Žurnalai praverčia ir Baisogaloje, kurios pavadinimas Leonardai asocijuojasi su žodžiu baisus. Asocijuojasi ir tiek, jokių baisumų miestelyje nematėme, nebent prasilenkėme. O liepų alėjas prie gatvių su žydinčiomis gėlėmis iš kart pastebėjome. Atradome ir miestelio istorinę švč. Trejybės bažnyčią, turgaus aikštę, kapines, kur 1927 m. pabuvojo A. Smetona. Dabartinius paminklus, renovuotus kultūros namus su erdviomis patalpomis, seniūniją ir, be abejo, seniūną Romą Kalvaitį. Apie prezidento vizitą jis nieko negirdėjo: „Muziejaus neturime, istorikų, intelektualų, tų, kurie leistų brošiūras ar knygas, nėra“, – dūsauja seniūnas. Nėra, tai nėra, nieko čia nepadarysi ir bent kol kas nepakeisi, tenka papasakoti.

Dar prieš miestelį prie bromos prezidentą pasitiko Baisogalos geležinkelio ruožo tarnautojai, miestelyje – valdžia, prie trečių vartų – gyventojai. Išskirtinį dėmesį svečiui parodė dvarininkas Vladislovas Juozapas Komaras. Pažangaus, valstybės palaikomo, net ir po dvarų parceliacijos keturiais palivarkais suformuoto, lengvatinėmis sąlygomis nuomojamo (vieno ha nuoma – 1 litas) 1 000 ha ūkio savininkas stengėsi pasirodyti valstybės Galvai kaip įmanydamas. Parodė savo valdose auginamas kultūras, atskirus laukus, net aguonų. „Ūkis tikrai pavyzdingas, nė vieno sklypelio tuščios žemės ar pūdymo, visur liūliuoja javai“, – užrašė korespondentas. Baigdamas pavyzdinio ūkio parodymą, V. Komaras pakvietė prezidentą atokvėpio į rezidenciją. Kur, atsisveikinę su seniūnu R. Kalvaičiu, pasižvalgyti patraukėme ir mes.

Buvusiame V. Komaro dvare šiandien veikia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gyvulininkystės institutas. Parkas, metaliniai įvažiavimo vartai, ant kalniuko išsidėstę pastatai, kurių centre išlikę reprezentaciniai rūmai, primena praeitį. Kolegoms fotografuojant, pritaikęs momentą teiraujuosi inteligentiško vyriškio Jono Kutros apie pastatų būklę. Išgirdęs apie vykdomą mūsų ekspediciją, Jonas, bent trumpam, pasiūlo užeiti į vidų, susidaryti buvusios Komarų rezidencijos vaizdą. O viduje dvelkia puošnia senove, salės, koklių krosnys, grindys, mozaikos, baldai, kai kas jau pagaminta sovietmečiu, vienaip ar kitaip veikia, įdomu. Jono lydimi vaikštome, apžiūrinėjame sales, kabinetus, iš vieno aukšto į kitą, fotografuojame, imame suprasti, kokioje aplinkoje 1927 m. čia ilsėjosi Lietuvos prezidentas.

Ir kaip neprisiminti kito Rytų Lietuvoje mūsų aplankyto Komarų giminės Palėvenės (Pauliankos) buvusio dvaro Kupiškio rajone, Stirniškiuose. Kur, mums kelis kartus išklydusius iš kelio ir sugrįžusius į besisukiojantį tarp pušynėlių reikiamą žvyrkelį, pasitiko Bogdano Komaro anūkė Nijolė Marija Milaknienė ir jos sūnus Egidijus Matulevičius. Restauruotoje sugriauto dvaro oficinoje pradėjus lynoti priėmė pokalbiui. Ačiū jiems, išpasakojusiems tragišką buvusio ūkio ir kultūros arialo istoriją, giminės šaknis ir t. t. Bendraudami salone, kambariuose, apsuptyje stilingų baldų, fotografijų ir paveikslų, klausėmės ir įsivaizdavome daugelį Komarų dvaro praeities momentų.

Tačiau mus traukė architektūros, kultūros ir gamtos santykis senojoje dvarvietėje, parke. Vaikščiodami po dar neatstatytų pastatų, išlikusių sienų formuojamas erdves, supratome, kas čia veikia. Kas traukia jaunavedžių poras foto sesijoms šalia išlikusių bokštų, beveik tokių pačių, kaip Vaitkuškyje (Ukmergės raj.). Nenusakomas įspūdis ir pasekmė – dirbtinai susiformavusios aikštelės, atkuriamas kraštovaizdis. Paskutiniems Palėvenės šeimininkams Komarams likimas lėmė kardinalius išbandymus. Sankt Peterburgo žemės ūkio mokyklos ir Krokuvos Jogailos universiteto auklėtinis Bogdanas Komaras neįsivaizdavo, kad prasidėjus Lietuvos okupacijoms teks kardinaliai apsispręsti. Palikti Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjusią tėvoniją, slapstytis Ukmergės rajono Lokėnų gyvenvietėje pas pakeitusią pavardę dukrą, o 1960 m. palikti Lietuvą ir išvykti į Lenkiją. Kad iš didingo dvaro, jį teriojant „Anykščių vyno“ filialui, vėliau – Panevėžio autokompresorių gamyklos ir kolūkio bendram cechui ir pan., nebeliks praeities, kurią atkurti nūdienoje pasiryžusi N. M. Milaknienė su sūnumi ir kiti. Belieka palinkėti jiems sėkmės ir jų sumanymams palankaus Pauliankos vėjo.

B. d.

Stasio PULKAUNINKO nuotr.

Ch. Frenkelio vila Šiauliuose.