„Ne kiekvienam duota pasidaryti lėktuvą…“

Ukmergėje, Užupyje, buvo įrengtas vienas iš aštuonių tarpukario Lietuvos aerodromų. Sovietams okupavus šalį, mūsų miestas tapo paskutiniu tarpukario aviacijos poligonu, kuriame ji ir baigė savo gyvavimą. Tačiau vietos entuziastų iniciatyva aviacijos istorija mūsų rajone buvo pratęsta.

Virš rajono – sklandytuvais

Ukmergiškis Zigmuntas Krogertas pasakoja, kad visada domėjosi aviacija. 1965 metais po tarnybos sovietinėje armijoje grįžęs į Ukmergę ir įsidarbinęs „Vienybės“ gamykloje, čia sutiko bendraminčius – Zenoną Augutį ir Andrių Pareiką. Jie jau buvo patyrę – skraidė su sklandytuvais Kauno, Marijampolės aviacijos klubuose. „Z. Augutis ir mane išmokė sklandyti “, – sako aviatorius.

1969 metais entuziastai prie „Vienybės“ gamyklos sukūrė visuomeninį aviacijos sporto klubą. Vienybiečiai glaudžiai bendravo su Prienų sklandytuvų gamyklos vadovu Vytautu Pekarsku, kitais kolegomis. „Kadangi tuo metu jiems trūko kai kurių medžiagų, įrankių, o „Vienybėje“ jų buvo, pagelbėdavome prieniškiams. Už tai jie mūsų klubui skyrė du Broniaus Oškinio sukonstruotus sklandytuvus BrO-11“, – atskleidžia veteranas.

Šio tipo sklandytuvai buvo skirti vaikų mokymui. Skrydis vykdavo lėktuvą amortizatoriumi iškeliant ne aukščiau kaip 5 metrai lėkštuose, sklandytuvo sklendimo kampą atitinkančiuose šlaituose.

„Vyturys“ rėžėsi į žemę

„Tokie skrydžiai buvo nuobodoki, tad pabandėme vieną sklandytuvą patobulinti – motorizavome jį, įmontuodami tuomet Sovietų Sąjungoje gaminto motociklo IŽ variklį“, – mena pašnekovas.

Zigmuntas su taip pat dideliu aviacijos entuziastu Liudu Unguriu, su kuriuo kartu tarnavo sovietinėje armijoje ir grįžo į namus, svajojo apie lėktuvą. „Nutarėme jį patys pagaminti. Prisidėjo ir Z. Augutis, vėliau – A. Pareika, kiti jauni vaikinai“, – kalba ukmergiškis.

1973 metais jie pradėjo konstruoti „Vyturį“. Buvęs suvirintojas sako, kad kai kurias detales pasigamino patys, taip pat pagelbėjo prieniškiai. „Kadangi nurašydavo dar visai neblogus sklandytuvus, mums leido pasiimti tai, ko negalėjome pasidaryti patys – padangų, varžtų, amortizatorių“, – prisimena Zigmuntas.

Deja, šiuo lėktuvu mėgėjai aviatoriai skraidė neilgai. „Jį bandydamas skridau prie tuometinio baldų kombinato. Kadangi buvau jaunas, neįvertinau savo sugebėjimų ir lėktuvo charakteristikos, atsisukęs pavėjui netekau greičio ir lėktuvas iš kokių 40 metrų aukščio pradėjo kristi. Buvome psichologiškai nusiteikę, kad bet kokioje situacijoje negalime išsigąsti ir turime išlikti blaiviai mąstantys. Tad aš pasielgiau sąmoningai: nukreipiau lėktuvą link asfalto, tada į žemę jis atsitrenkė vienu sparnu, paskui – kitu ir tik tuomet – nosimi. Tai sumažino smūgio jėgą…“

Akimirkai Zigmuntas prarado sąmonę, tačiau greitai atsigavo. Ir pamatė, kad kojos susmigusios į žemę… Tačiau viskas baigėsi laimingai – oreivis tik susitrenkė, niekas nelūžo.

O lėktuvas buvo suniokotas nepataisomai.

Lėktuvą liepė sukapoti

Ši nesėkmė neatšaldė noro skristi. Tad ukmergiškiai vėl kibo į darbus – sklandytuvą ėmėsi perdaryti į lėktuvą. „Prie mūsų prisijungė ir 1976-aisiais Vilniaus inžinerinį statybos institutą baigęs bei į Ukmergę sugrįžęs Vygintas Laužadis. Jis dar studijuodamas lankė aviacijos sporto klubą, tad turėjo ne tik bendrą supratimą apie lėktuvus, bet ir daugiau žinių. Taip pat ir kai kurių detalių“, – pasakoja Z. Krogertas.

Aviakonstruktoriai dalių ieškojo visoje Lietuvoje, vienas lėktuvui pritaikė, kai kurias perdirbo. Taip pat nusipirko čekoslovakišką aviacinį variklį. Kelerius metus trukęs darbas 1980-aisiais buvo baigtas. Naująjį aparatą pavadino „Pajūriečiu“. Kadangi jis buvo labai didelis, „perkrikštijo“ boingu. Juo skraidė penkerius metus. „Kartą Vygintas nuskrido prie Siesikų pasižiūrėti, ar niekas nepavogė ežere buvusios mūsų valties. Tuo metu kariškiai prie ežero pradėjo statyti kažkokį objektą. Saugumiečiai mums užvedė bylą ir ją atidavė prokuratūrai. Tuometinis prokuroras liepė lėktuvą sukapoti. Tą ir padarėme – supjaustėme orlaivį į dalis“, – atskleidžia pašnekovas. Ir priduria, kad išardyti lėktuvą oficialiai buvo reikalaujama dėl to, kad tarybinėje visuomenėje nėra privatinės nuosavybės, taip pat – ir lėktuvų…

Bijojo, kad nepabėgtų į užsienį

Tačiau ir tai nenuslopino vyrų entuziazmo. Jie pradėjo ieškoti išeities ir ją rado: nutarė įkurti klubą, kuris savo žinioje galėtų turėti lėktuvą. Čia pagelbėjo Deltuvos kolūkio vadovas, kuris įsteigė skraidymo sporto sekciją. Kolūkis už 5 tūkstančius rublių nupirko sklandytuvą „Strazdas“. „Jį taip pat bandėme motorizuoti, bet sklandytuvas buvo pernelyg sunkus ir negalėjome pritaikyti nei valties, nei motociklo variklio. Dėl mažo greičio grėsė su juo nukristi. O galingesnį variklį montuoti draudė Mėgėjiškos aviacijos federacija, nes sovietai bijojo, kad lakūnai nepabėgtų į užsienį“, – pasakoja veteranas.

Jis taip pat teigia, kad jiems buvo uždrausta kilti aukščiau kaip 350 metrų, nors kartais lakūnai ir pažeisdavo šį draudimą – šaudavo į viršų kilometrą. Priklausomai nuo lėktuvo galingumo, jie išvystydavo iki 160 kilometrų per valandą greitį. Tačiau, kaip paaiškina pašnekovas, įprastas kreiserinis greitis būdavo 60-80 kilometrų: „Mes, mėgėjai, konstruodavome kuo lėtesnius lėktuvus, kad užgesus varikliui ir nukritus nesusižalotum.“

„Vilkmergė“ – savo konstrukcijos lėktuvas

Kai „Strazdas“ buvo išgabentas į Anykščius, Z. Krogertui kilo mintis pagaminti savo paties konstrukcijos lėktuvą. Prie darbų iš pradžių prisijungė taujėniškis Jonas Piščikas, o vėliau – ir V. Laužadis, Rimas Blažys. Parsisiuntę iš Rusijos Sibire naudojamų motorinių rogių variklį, jį įmontavo į naują gaminį. Taip pat Zigmuntas dalį kėbulo sukniedijo – tai Lietuvoje buvo naujovė.

Darbas truko porą metų. Naująjį orlaivį pavadino „Vilkmerge“. „Tuo metu tai buvo geriausias skridimo charakteristikas šalyje turėjęs ultralengvasis lėktuvas“, – pasididžiuodamas sako novatorius.

Ir priduria, kad jo lėktuvu buvo labai domimasi. Atvažiavo net viename Rusijos institutų dirbę specialistai. „Jie pagal mano patarimus ir schemą pradėjo gaminti lėktuvus „Oro vilkas“, – pasakoja Zigmuntas.

„Vilkmerge“ ukmergiškiai skraidė ne vienerius metus. Galų gale lėktuvas buvo išmainytas į dalis. Jį pasiėmusiems kauniškiams sandėliuojant lėktuvą, nudegė sparnai. Tuomet variklis, liemuo, propeleris buvo perduoti Lietuvos aviacijos muziejui Kaune ir dabar yra tarp kitų eksponatų.

Hobiui lėšų neturėjo

Nors ir turėjo dalių entuziastai naujo lėktuvo kurti nesiryžo. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, neliko rėmėjų, kurių padedami galėjo užsiimti savo pomėgiu – konstruoti lėktuvus. Patiems savo lėšomis juos gaminti buvo per brangu. Net ir tarybiniais metais, kai konstruktoriai turėjo galimybę pasinaudoti įmonių, kuriose dirbo, medžiaga, paremdavo kolūkis, norint užsiimti mėgiamu hobiu tekdavo prisidurti vasarą dirbant kombainais, atliekant kitus papildomus darbus.

„Konstravimas užimdavo daugybę laiko, tad galiu tik padėkoti žmonai už supratingumą, – šypsosi vyriškis. – Mes kalbėdavome, kad gaminant lėktuvą pusę darbo atlieka žmonos…“

Skraidymas – ne tik malonumas, bet ir rizika

Z. Krogertas neslepia, kad pakilus į viršų ir grožintis atsiveriančiais vaizdais, apima neapsakomas jausmas. Tačiau skraidymas – ne tik malonumas, bet ir didžiulė rizika. Ukmergiškis savo akimis matė, kai 1996 metais žuvo jo draugas A. Pareika. Per rudenį vykusį skraidymo sezono uždarymą Andrius, V. Laužadis ir lėktuvo „Šešupė-2“ konstruktorius marijampolietis Algimantas Košuba pakilę į orą skrido virš Nemuno. Anot ukmergiškio aviatoriaus, dėl marijampoliečio piloto neatsargumo lėktuvas sparnu kliudė vandenį ir nukrito. Išsigelbėjo vienintelis V. Laužadis: jį, plaukiantį Nemunu, ištraukė žvejai. „Per visą mano skraidymo laiką tai buvo vienintelė skaudi bendražygio netektis“, – apie tragišką atvejį kalba lakūnas.

Apie lėktuvus gali pasakoti valandų valandas

Zigmuntas labai domisi aviacijos istorija. Jis apie lėktuvus turi sukaupęs daug literatūros: knygų, žurnalų, taip pat istorinių nuotraukų. Entuziastas prenumeruodavo žurnalus ir lenkų, rusų, čekų kalbomis. Jis gali valandų valandas pasakoti apie lietuviškus ir kitus lėktuvus, jų ypatybes, išskirtinumus.

Bendravo su žymiausiais konstruktoriais

Ukmergiškis per ilgus metus susipažino ir bendravo su žymiausiais Lietuvos konstruktoriais. Vienas jų – sklandytuvų tėvu vadinamas B. Oškinis. „Tai buvo žmogus, su kuriuo pabendravęs kelias valandas „pasikraudavai“ ilgam laikui“, – prisimena pašnekovas.

Z. Krogertas pasakoja, kad B. Oškinis kurį laiką tarnavo 29-to teritorinio šaulių korpuso Tautinės aviacijos eskadrilės dirbtuvėse Pivonijoje. Kai jis konstravo pirmą Lietuvoje vandens sklandytuvą BrO-16 „Pempė“, ukmergiškiai aviacijos klubo nariai važiuodavo į Raguvą, kur vyko darbai, ir jam padėdavo. 1973 metais vienvietis medinės konstrukcijos sklandytuvas biplanas, skirtas mokomiesiems, treniruočių ir pramoginiams skridimams, pakilo į orą.

Ukmergės aviatoriai prisidėjo ir žymiam aviakonstruktoriui Vladui Kensgalai kuriant lėktuvo „Lituanika“, kuriuo skrido Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kopiją. Mūsiškiai šiam lėktuvui pagamino kai kurias detales.

„Tuo laiku buvome žinomi, apie mus rašė ne tik lietuvių, bet ir lenkų, kitų šalių spauda, buvome rodomi per televiziją. Esame davę interviu net ispanams. Juk ne kiekvienam duota pasidaryti lėktuvą“, – kalba ukmergiškis.

Lėktuvą iškeitė į motociklą

Aviatorius sako, kad ir dabar dar kartkartėmis susitinka su bendraminčiais, pasidalija naujienomis. Taip pat ir prisiminimais…

Kai nustojo skraidyti, ukmergiškiui lėktuvo „pakaitalu“ tapo motociklas. „Man važiavimas motociklu primena skraidymą, – šypsosi Zigmuntas. – Neslėpsiu, kartais gerokai paspaudžiu „gazą“…

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Iš sklandytuvo lėktuvą perdarė (iš kairės) Z. Krogertas, Z. Augutis,  V. Laužadis.

[images cols=“four“ lightbox=“true“]
[image link=“23622″ image=“23622″]
[image link=“23624″ image=“23624″]
[image link=“23626″ image=“23626″]
[image link=“23628″ image=“23628″]
[/images]