Aplankėme Estiją

_{Gražina ŽUKAUSKIENĖ}

_{Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Taujėnų kaimo padalinio vyr. bibliotekininkė}

Šiais metais įvairiais renginiais minime atkurtos Lietuvos 100-metį. Ne vien mūsų šalis, bet ir kaimyninės – Latvija bei Estija, taip pat mini savo valstybių šimtmečius. Įkvėptos šio gražaus jubiliejaus, Taujėnų bendruomenės tarybos narė Rasa Miliuvienė su socialine darbuotoja Jurgita Levickiene nutarė Taujėnų Balelių ir Užupušių bendruomenės narius bei norinčius prisidėti ukmergiškius pakviesti draugiškai kelionei į Estiją. Išvykos tikslas buvo susipažinti su šios šalies istorija, gamta, išskirtinumais, palyginti Lietuvos ir Estijos pasiekimus, pabūti visiems kartu, pailsėti.

Ankstų šeštadienio rytą, lydimi puikios, energingos gidės Auksės Viržonytės, leidomės į kelionę. Pasiekę Taliną aplankėme Jūrų muziejų, vaikščiojome po viduramžius menantį senamiestį. Talinas skirstomas į aukštutinį ir žemutinį, todėl juokaujama, jog Estijos sostinė šlubuoja… Pasigėrėjome nuostabiais vaizdais iš Šv. Olafo bažnyčios apžvalgos aikštelės. Užsukome ir į senąja dvasia dvelkiančią Rotušės smuklę, kur maistas patiekiamas be jokių įrankių. Smagiai ragavome sriubą be šaukštų, valgėme pyragėlius.Aplankėme ir vaistinę, skaičiuojančią daugiau nei 400 metų, sužinojome, kokias ligas gydė senovėje su vis dar mirkstančiais kolbose gyviais, susipažinome su tų laikų vaistų gaminimo priemonėmis. Išvydome ir Storosios Margaritos bokštą, grožėjomės Talinu pro autobuso langą, klausydami įdomių ir linksmų gidės pasakojimų, fotografavomės prie Lietuvos ambasados.

Kitą dieną keliavome į Virtsu uostą, iš kur keltu kėlėmės į Muhu salą. Liva gyvenvietė pasitiko mus XIII a. viduramžių bažnyčia Katarina Kirik ir to laikmečio kryžiais, kurie kasmet vis giliau smenga į žemę. Lankėmės Koguva kull – sename žvejų kaimelyje, kuriame niekas namų durų nerakina, niekur neskuba, kur senosios valtys pagarbiai apverstos ilsisi ant samanomis apaugusių akmeninių tvorų, būdingų tik šiam kraštui. Prie saremietiško vėjinio malūno aplankėme poeto Johano Smulio skulptūrą, žvelgiančią į jūros tolius…

Toliau keliavome Vaike-Vain sąsiauriu, kurį XIX a. žmonės supylė rankomis, kad sujungtų Muhu ir Sarema salas. Puikus vaizdas, nes važiavome keliu, kurį iš abiejų pusių skalauja jūra, o aplink ramiai plaukioja gulbių porelės ir kiti vandens paukščiai. Saremos saloje apžiūrėjome legendomis apipintą meteoritinės kilmės Kali ežerą. Anot estų mitologijos, jis turi stebuklingų galių. Manoma, jog kadaise tai galėjo būti ir ritualinių apeigų vieta. Nuvykome į pagrindinį Saremos salos miestą Kuresarę, kur išlikę XVII-XIX a. pastatai su miesto parku, XIII a. įspūdingo dydžio vyskupo pilis ir yra net devyni SPA centrai. Apžiūrėjome pilį, kuri savo karinę paskirtį vykdė 800 metų, šiuo metu čia veikia istorijos muziejus. Paplūdimį puošia puiki milžinų skulptūra. Toliau keliavome prie Panga skardžio, kur nuo 22 metrų aukščio atsiveria jūros toliai. Pasigėrėję nuostabiais vaizdais, susirinkome prie bendro stalo, kur mūsų puikioji gidė pavaišino Saremos salų kulinarinio paveldo skanumynais. Nors pavargę, bet geros nuotaikos grįžome namo.