Apie tuos, kurie gyveno šalia mūsų

RUGSĖJO 23-OJI – LIETUVOS ŽYDŲ GENOCIDO DIENA

Spausdiname buvusios Antano Smetonos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Genovaitės Ašakienės, gyvenusios Ukmergėje iki 1955 metų, prisiminimus. Juos kraštietė rašė rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus prašymu, tačiau darbo nebaigė, o vėliau iškeliavo Anapilin.

Šis pedagogės rašinys saugomas Želvos gimnazijos muziejuje. Jo vadovė Zita Kriaučiūnienė, sutikus autorės sūnui Vytui, prisiminimais pasidalijo ir su „Gimtosios žemės“ redakcija.

G. Ašakienė – 1901–1918 m. Želvos daraktoriaus, slaptos mokyklos 1902 m. įkūrėjo, visuomenininko, lietuvybės skleidėjo Leono Šaltenio duktė. Šaltenių šeima iš Želvos į Ukmergę išsikėlė 1918 metais.

„LABAI nemėgstu rašyti nei apie save, nei apie kitus, bet paskutiniu metu, kai visokie „politikieriai“ pradėjo kaltinti vieni kitus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, panorau papasakoti viską, nieko nepagražindama, tai, ką mačiau, pergyvenau maždaug nuo 1929 metų, tiek, kiek siekia mano atmintis.

Kodėl būtent 1929 metai? Tais metais mirė mano motina, ir aš, tada mažas žmogutis, tapau „savarankiška“, pradėjau daug mąstyti, stebėti gyvenimą ir jau kai ką suprasti.

Taigi, mano vaikystė Ukmergėje slinko, liūdnai tūnant ten kamputy, stebint visokius žmones, kalbančius lenkiškai, rusiškai, žydiškai, lietuviškai. Kaimynai paprastai, labai draugiškai gyveno. Pas mano tėvą beveik kiekvieną vakarą susirinkdavo, politikuodavo, ramiai kiekvienas reikšdavo savo nuomonę, be jokio piktumo, kartais ir „sudurnindavo“ vienas kitą, bet kažkaip santūriai, be pykčio, be jokios neapykantos. Aplinkiniai vaikai mėgdavo vienas kitą paerzinti, pašiepti. Iš vaikystės atsimenu dainuškų posmus, kurie dabar atrodo gal ir užgaulingi, pavyzdžiui: „Tupi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“, „Perkūne dievaiti, nemušk aukštaičio, bet mušk į gudą, kaip šunį rudą“, „Jonkel, Jonkel, kum kum kum, sral do vody plium plium plium“ ir pan. Kartais net ir kuris žydukas pavadindavo vaikus „gojais“, tada jam kiti atsikirsdavo: „Žyd parch nedoroda, moja dupa – tvoja broda“… Šiandien galima būtų apkaltinti tokius vaikus nacionalizmu, net šovinizmu, bet tada visa tai buvo daroma tokiais nuoširdžiais veidais, be jokio noro įgelti, tiesiog norėjosi truputį paerzinti vieną ar kitą vaikiūkštį.

Tačiau dėl vienos vaikiškos išdaigos ir šiandien nesmagu ant dūšios.

PRO mūsų kiemą praeidavo senas senas ir, matyt, nesveikas žydų tautybės žmogus. Ėjo jis susikūprinęs, krunksėdamas, dažnai sustodamas. Vaikai, matyt, visais laikais buvo žiaurūs. Vos jį išvydę, būriu eidavo užpakaly jo ir erzindavo: „Chaim, Chaim, khrum, khrum“. Žmogus užpykęs atsigręždavo ir, iškėlęs lazdą, sumosuodavo; vaikai trumpam pabirdavo į visas puses, bet greit ir vėl susirinkdavo ir slinkdavo užpakaly kaip uodega, kol žmogui pritrūkdavo kantrybės, – ir vėl viskas iš naujo.

PRIEŠ Antrąjį pasaulinį karą Ukmergėje, kaip ir kituose miestuose, didelę dalį žmonių sudarė žydai. Jų papročiai smarkiai skyrėsi nuo kitų tautybių žmonių, todėl gal vaikai jais daugiau ir domėjosi. Šeštadieniais jų languose matydavome degančias žvakutes, žinojome, kad jie švenčia „šabasą“. Į gatves pasipildavo ištisos šeimos: suaugę, vaikai, seniai. Tai išeidavo žydai „ant spacero“. Jie žingsniuodavo susikabinę už parankių, garsiai šūkaudami, gargaliuodami mums nesuprantama kalba, užimdami visą šaligatvį, ir tai mus truputį pykindavo. Drąsesni ir vikresni vaikiūkščiai pasiimdavo ploną stiprų siūlą ir išeidavo priešais vaikštinėjančiuosius. Siūlo vienas galas buvo laikomas vieno berniūkščio, o kitas – antro. Staiga jie išsiskirdavo į šalis, o užsikabinę už siūlo žmonės kartais suklupdavo. Tada prasidėdavo toks triukšmas, kad ir aplinkinių namų gyventojai išlėkdavo aiškintis, kas atsitiko, bet mažųjų padaužų jau buvo ir pėdos atšalusios.

Taigi, tai buvo pačios didžiausios vaikiškos nuodėmės, daromos žydų tautybės žmonėms, kurias man teko matyti. Tame miesto pakrašty prie Kauno plento, kur mes gyvenome, žydų namų buvo tik vienas kitas. Dauguma žydų vertėsi prekyba, verslais, vargingesni – amatais. Tik vieną žydą pažinojome, kuris gyveno netoli mūsų prie sodželkos, pats dirbo žemę, augino gyvulius, turėjo daug vaikų. Jo pavardės nežinojome, bet nelabai mums jos ir reikėjo. Šeimos galva buvo vadinamas Leiba, jo žmona – Leibienė, o vaikai Leibiukai. Tai buvo darbštūs žmonės, paprasti, linksmi, gal dėl to mėgdavau nueiti, saulei leidžiantis, pas juos pieno pirkti. Kol atvarydavo karves, sodželkoje pagirdydavo, tekdavo ir palaukti, bet ten buvo kažkaip jauku ir paprasta. Tiesa, kai kurie mūsų žmonės gąsdindavo vaikus, kad žydai vaikus gaudą prieš Velykas ir dedą jų kraują į macus. Mūsų tėvas juokdavosi iš tokių pasakėlių, todėl ir mes nė vienas niekada jų nebijojom ir nesišalindavome nuo jų.

Tarpukariu žydai daugiausia gyveno ir dirbo Ukmergės centre.

JIE gyveno šalia mūsų – lietuvių, lenkų, rusų. Nors gyveno skirtingą nuo mūsų gyvenimą, nors savo rankose turėjo, galima sakyti, visą prekybą, pramonę, dažnai apgaudavo paprastą valstietį, už kiekvieną paslaugą išviliodami dažnai iš jo daugiau negu buvo verta, vis dėlto jie turėjo daug gerų bruožų. Buvo apsukrūs, darbštūs ir, turbūt, geros širdies. Labai ryškiai prisimenu iš vaikystės tokį atsitikimą.

KADANGI mano mama mirė būdama 36-erių ir paliko 6 vaikus, tai pirmą vasarą miesto žmonių akys dažnai su užuojauta krypdavo į mus. Matyt, užuojauta buvo reiškiama nevienodai. Kartą, eidama pas Bencelį kažko pirkti, gal silkės, gal aliejaus ar žibalo (Bencelio krautuvėlė buvo netoli mūsų), sutikau ponią Aleknienę, kuri save laikė lenke, mat, mano mama irgi daugiau lenkiškai kalbėjo ir dainas liūdnas lenkiškai dainavo, taigi, ta ponia pakėlė mane, apžiūrėjo, „pagailėjo“ (gal ne visai švariai ir nusipraususi buvau), ištraukė iš rankinuko 50 centų ir padavė. Ir šiandien nesuprantu, koks jausmas tada buvo mane apėmęs, bet tie centai, už kuriuos galėjau nusipirkti beveik kilogramą čiulpinukų arba 5 saldžias su aguonomis bandeles, svilino delną ir, vos tai poniai nutolus, išmečiau tą stambų anais laikais pinigėlį į tekantį griovelio vandenį.

Kai nuėjau pas Bencelį – seną, išvarvėjusiomis akimis, „šniceliuotu“ klynu žydą, jis svėrė man prekę, o jo Alfa – sena, didelėmis geromis akimis, susivėlusiais žilutėliais plaukais moteris, žiūrėjo į mane, o iš jos didelių gražių akių nusirito didelės ašaros. Išeinant man, slapta nuo Bencelio, įbruko į ranką bandelę su aguonomis. Tai buvo skaniausia bandutė, kokios aš nei anksčiau, nei vėliau nesu valgiusi. Nežinau, ar buvo Alfa graži. Prisimenu, kad tai stambi, žilų plaukų, didelių akių, malonaus veido moteris, ir ji mano atminty liko gražuolė. O, mano gražioji, geroji Alfa, kad bent žinočiau, kur Tavo kauleliai… Tavo stambios ašaros ir šiandien mane šildo ir spaudžia iš akių ašaras kiekvienąsyk, kai tik prisimenu Tave.

KĄ dar prisimenu iš vaikystės apie tuos žmones? Prisimenu, kad į mūsų kiemą dažnai užsukdavo žydeliai supirkinėtojai. Supirkinėjo jie skudurus, kaulus, šerius, – visa, ko lietuviai, lenkai ir rusai visai nevertino, nes nesuprato, kad iš makulatūros galima pagaminti naujų gerų daiktų. Dar prisimenu, kad užsukdavo visokių meistrų, kurie čia pat kieme sutaisydavo senus puodus ar kitokius rakandus. Labai įstrigo į atmintį vienas dalykas. Retkarčiais pravažiuodavo gatve į Kauno pusę juodas vežimas su būda. Tada mes jau žinodavome, kad po kiek laiko tas pats vežimas grįš atgal, tik jau nebe vienišas, bet su įvyniotu į drobulę lavonu ir lydimas raudančių žmonių. Ypač moterys garsiai raudodavo, mostaguodavo rankomis, net raudavo plaukus. Dabar man ne visai aišku, ar taip iš tikrųjų buvo, ar kai ką vaikystėje kitaip suprasdavau. Žinau tik, kad buvo labai klaiku. Vėliau, kiek paaugus, įsidrąsinau ir pati nuėjau prie žydų kapų pažiūrėti, kaip žydai laidojami. Nepatiko man jų kapinėse – labai daug buvo akmenų, o gėlių turbūt nebuvo. Nepastebėjau ten gėlių ir vėliau. Tik varnos dieną naktį karksėdavo ten, pušų viršūnėse susisukusios lizdus. Vėliau, kai pokario metais, o gal dar ir karo, net varnos pasipiktinusios nedorų žmonių darbais, persikėlė vienos į katalikų kapines, kitos prie buvusios bažnyčios, kuri tuo metu jau buvo paversta sandėliu ir stovėjo apšiurus, keldama praeinantiems žmonėms gailestį.

Taigi, grįšiu prie laidotuvių, kurias anuomet stebėjau. Keistos jos man tada pasirodė. Ten jau raudų lyg ir nebuvo. Negaliu dabar tiksliai tvirtinti, ar lavonas buvo drobulėje, ar karste, tik atsimenu, kad prie numirėlio, atrodo, iš galvos pusės, dėjo kažkokius indus, lyg tai elektriniai virduliai, lyg dar kažką, kuo labai nusistebėjau. Žodžiu, nepatiko man tada jų laidotuvės, todėl jų pabaigos nelaukusi tyliai pasitraukiau. Nuo to laiko neteko stebėti žydų laidotuvių iki šių metų rugpjūčio pabaigos, kai buvo rodomos per televiziją. Šitokių laidotuvių iš viso niekur nebuvau mačiusi, – tokios jos buvo paprastos, graudžios, bet stulbinančios savo nuoširdumu. Atrodė, kad prie karsto susirinko patys artimiausi žmonės paskutinį kartą drauge pabūti ir pasikalbėti, išsakyti viską, kas tuo metu gulėjo visiems ant širdies.

MANO vaikystė ėjo į pabaigą, gyvenimas pastebimai keitėsi. Teko eiti į mokyklą. Pirmą dieną mokykloje nė vieno vaiko nepažinojau, todėl su nieku nebendravau ir stovėjau nuošaly viena. Mokytojas atėjęs įgrūdo į didžiulį suolą. Tuo metu mokykliniai suolai buvo griozdiški, dideli, turbūt triviečiai, bet man teko sėdėti vidury, o iš kraštų sėdėjo dar po du vaikus. Užpakaly sėdėjo padykusios mergaitės. Viena mane peštelėjo, susijuokė ir pirštu rodydama į kitą, šalia sėdinčiąją, prašneko: „Ji sako, kad tu žydelka“. Aš, žinoma, nustebau ir atsakiau: „Tegul…“

IR dabar nelabai aišku, ką tos mergiščios norėjo pasakyti. Gal joms keista buvo, kad aš su niekuo nesusidedu. O žydų vaikai tikrai į dideles draugystes, ką vėliau pastebėjau, niekada nesiveržė. Pradinėje mokykloje (tuo metu dar vadinosi pradžios mokykla) lyg ir nebuvo nė vieno žyduko. Vėliau sužinojau, kad jie mokosi žydų mokykloje. Buvo Ukmergėje smetoninės Lietuvos laikais ne tik žydų pradinė mokykla, bet ir gimnazija, nemaža ligoninė. Turėjo jie net savo sporto klubą. Meldėsi gana talpioje sinagogoje. Buvo dar kelios mažesnės sinagogos; jas kažkodėl vadino škalomis. Nežinau, ar buvo tarp tų maldyklų koks skirtumas, nes mes nedrįsdavome į jas nueiti, jautėme, kad nebuvome ten pageidaujami. Tik vieną kartą esu ten buvusi, bet, kadangi moteriškos giminės žmonėms ten ne visur galima būti, tai toliau durų ir nesitraukiau.

KAI pradėjau lankyti gimnaziją, sužinojau, kad ir kai kurie žydai leido savo vaikus į lietuvišką gimnaziją. Mūsų klasėje buvo dvi Pėsės – Goldbergaitė ir Rozinaitė. Su abiem teko sėdėti pakaitomis viename suole, netgi draugauti. Nors labai didelės draugės nebuvome. Pas Goldbergaitę kartais užsukdavau pamokų ruošti, jeigu ji mane pakviesdavo. Ji buvo gana maloni mergaitė, atrodo, buvo vienturtė advokato Goldbergo dukra. Tvarkinga, išdidi, net kažkokia šalta žydaitė, kaip ir visa jų šeima. Mandagūs, išdidūs, uždari žmonės. Rozinaitė buvo lipšnesnė ir nuoširdesnė. Jos tėvai Užupy turėjo smulkių prekių krautuvėlę. Pas save ji sykį buvo mane nusivedusi. Įsivedė tiesiai per krautuvę, per kažkokius sandėliukus. Pastebėjau, kad jos tėvai lyg nusigandę apžiūrinėjo mane. Atrodo, jog tėvai nelabai palankiai žiūrėjo į tai, kad lietuviukai ir žydukai tarpusavy labai artimai draugautų.

KAI dar nebuvau suaugusi, atsimenu, Ukmergės gatvėmis dažnai vaikščiojo galvą iškėlęs gražuolis Borka. Panos tirpo į jį bežiūrėdamos. Bet jis buvo išdidus ir retai į kurią atkreipdavo dėmesį, todėl merginos, Borkos užkalbintos, mielai su juo pasivaikščiodavo. Sykį girdėjau, kaip tėvas barė mano vyresniąją seserį: „Kad daugiau nematyčiau tavęs su tuo paleistuviu!…” Tikriausiai jis nebuvo joks paleistuvis, o tėvas, nors ir labai lojalus buvo kitų tautybių žmonių atžvilgiu, vis tik, matyt, nenorėjo, kad jo vaikai artimai draugautų su žydais. Taip jau buvo, kad gyvenome šalia, sėdėjome mokykloje šalia, bet labai artimi vis tik nebuvome.

KAIP jau minėjau, Ukmergės žydai daugiausia vertėsi prekyba. Jų rankose buvo mažos gamyklėlės ir fabrikėliai. O jau krautuvėlių – visas centras grūste užgrūstas. Lietuvių krautuvininkus galima buvo ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tą darbą žydai prekybininkai tikrai mokėjo ir nė vienas lietuvis negalėjo su jais susilyginti. Taigi, visa Kęstučio aikštė, Vilniaus gatvė, Gedimino gatvė, Žuvų gatvė knibždėte knibždėjo žydų. Mūsų gatvėje jų buvo nedaug: Nemenčikas, Alfa su Benceliu, Icikas, Lybė ir Kopelevičius, vėliau, prieš pat užeinant į Lietuvą vokiečiams, atsirado mūsų kaimynystėje Sanas. Mes pas jį bėgdavome pirkti degtukų. Sanas dažnai pas mus ateidavo ir su tėvu politikuodavo. Jis vis sakydavo: „Ui, pamatysit, kol nors vienas vokietis ir nors vienas žydas gyvens žemėje, tol bus karas.“ Toliau nuo mūsų Lybė prekiavo miltais. Be to, jis kepdavo, net nežinau, kaip ir pavadinti tokį kepinį, o tada mes juos vadindavome pleckomis. Tai buvo kažkas panašaus į blyną, suplotas kepinys, per vidurį su įdubimu, apibarstytas aguonomis, vidury lyg svogūnų, lyg česnakų truputį įdėta. Mums tos pleckos labai buvo skanios ir kadangi kainavo po 5 centus, tai kartais, grįždamas iš darbo, tėvas vaikams po vieną ir parnešdavo. Tos pleckos, žinoma, mums būtų buvusios dar skanesnės, jeigu Lybė būtų buvusi valyvesnė, nebūtų tokia sustirusi ir nesikasytų gatvėje nugaros į savo krautuvėlės mūro sieną.

ĮDOMIAUSIAS mūsų gatvės žydas neturtingiems mokiniams buvo Kopelevičius. Jis turėjo ypatingai mums patogų knygyną. Ten galima buvo pigiau nupirkti seną naudotą vadovėlį, taip pat ir parduoti nereikalingą. Tai buvo gana aukštas, liesas, žemažiūris žmogelis, kuris ilgai, prie pat akių prisikišęs, apžiūrinėjo atneštą parduoti vadovėlį ir tik tada nustatydavo jo kainą. Mes, nors ir nežymiai šaipėmės iš jo nepaprasto žemažiūriškumo, bet gerbėme jį, nes supratome, kad jis buvo mums labai reikalingas. Neatsimenu, ar jis ką nors dar turėjo be savo prikimštos senų knygų krautuvėlės ir gražuolės dukters, kuria jis negalėjo atsigėrėti ir kuri dažnai sukaliodamasi krautuvėlėje, be abejo, priviliodavo į krautuvę ne vieną gimnazistą.

Pačios didžiosios ir turtingos krautuvės bei didysis Koltūno knygynas buvo pačiam centre. Koltūno knygyne galėjai gauti visko, ko tik užsigeisdavai, jeigu turėjai pinigų. Truputį tolėliau buvo Kaco galanterijos parduotuvė, kuri daugiau traukė moteris ir mergaites. Siūlai, nosinaitės, apykaklaitės mirgėte mirgėjo įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis. Deja deja, ne visos galėjo nusipirkti tai, ko norėdavo.

Manufaktūros parduotuvių daugiau buvo Vilniaus gatvėje, o miltų, kruopų – Gedimino.

KĄ ir kalbėti. Žydai buvo biznio žmonės ir mokėjo gyventi! Jie ir maitindavosi žymiai geriau bei protingiau už lietuvius, lenkus ar rusus. Jie ir ilsėdavosi protingiau, nes ir sąlygas mokėjo kažkaip sau pasidaryti žymiai geresnes.

Pivonijos miško „dačiai“ knibždėte knibždėdavo žydų per visą vasarą, o lietuvių moterys ir vaikai rinkdavo miškuose uogas ir nešdavo besiilsintiems žydams parduoti už litą visą pintinėlę ar puodynėlę. Taigi, taip ir gyveno žydai šalia lietuvių, lenkų, rusų, turėdami skirtingą gyvenimo būdą, skirtingas gyvenimo sąlygas, skirtingus papročius, gyveno šalia, bet ne drauge. Bet buvo vieni kitiems reikalingi. Žydai mokėjo prisitaikyti, kur matė naudą, ir nusižeminti. Kartą, sako, žydas skambino telefonu ir sumaišė kažkaip numerį. Apsiliepė Antanas Smetona. Žydas išsigando, sugiedojo į ragelį „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ ir atsargiai padėjo ragelį.

LIETUVOJE 1940-tieji smarkiai pakeitė žmonių santykius. Žydai iš nusižeminusių gudrių biznierių tapo Lietuvos krašto viešpačiais. Dabar jie rodė, ką gali, visose gyvenimo srityse. Valdžioje vadovaujamą vaidmenį staigiai į savo rankas paėmė žydai. Žydai tapo aktyviausi mitingų organizatoriai, vadovavo (nelabai kultūringai) kultūriniams renginiams, mitingams, visokiems rinkimams. Apie tą tamsų Lietuvai laikotarpį nesinori daug kalbėt.

Naująją dvasią pajutome ir gimnazijoje. Uždarius žydų ir lenkų mokyklas, mūsų klasėje atsirado naujų mokinių. Mūsų klasėje, pavyzdžiui, buvo 7 žydai, 12 lenkų, likę – lietuviai. Lenkai šliejosi daugiau prie lietuvių, o visi žydukai, kai kurie rusai tuoj pat įstojo į komjaunimą ir sudarė savo „viešpataujančiųjų“ lagerį. Iš lietuvių į komjaunimą klasėje įstojo tik du mokiniai, nors buvo ruošiamasi priimti nemažai. Mokytojų nuostabai klasėje vis tik neįvyko jokių incidentų, jokių peštynių. Tiesa, pertraukų metu dažnai karštai ginčydavomės, norėdami kiekvienas įrodyti savo tiesą, bet už klasės ribų elgėmės vieni su kitais gana padoriai. Tada buvo net dainuojama „lietuvi, prikąsk liežuvį…“, nes už laisvą savo nuomonės pareiškimą jau ne vienas buvo staigiai „supakuotas“ ir slapčia izoliuotas. Nepastebėjau, kad dėl klasės komjaunuolių iniciatyvos būtų nukentėjęs kuris nors klasės „politikierius“, ko negalima būtų pasakyti apie paralelinę klasę. Mūsų klasėje komjaunuoliai nebuvo labai agresyvūs, ir toliau gyvenome taikiai.

„PRIEŠ Velykas mūsų klasėje mokęsi žydai mums atnešdavo daug daug macų – jų visiems užtekdavo iki soties. Kartą, atsimenu, atnešė kitokių macų, negu buvo parduotuvėse – geltonų, trapių. Kai pradėjau juos godžiai triauškinti, Baranikas nusijuokė ir „perspėjo“ šypsodamasis: „Atsargiai, šitie macai su krauju…“ Aš, aišku, nusijuokiau ir pradėjau dar skaniau juos valgyti. Gyvenome ir toliau taikiai, vieni iš kitų pasišaipydami vis švelniau, nes darėmės suaugę. Abi Pėsės ir toliau buvo mandagios, švelnios, netgi paslaugios, Lėja, kuri buvo, matyt, iš skurdesnės šeimos ir maitindavosi daugiau česnakais negu vištomis, drąsiau žvelgė į gyvenimą, nebebuvo tokia užguita, mažasis Icikas ir toliau tik iš tolo šypsodamasis žiūrėjo į mergaites, Koblincas, nors turėjo klišas kojas ir nebuvo gražuolis, išdrįso vakarėlių metu šokdinti paneles. Tik Sobolis Hirša pasidarė daug įžūlesnis ir įkyresnis. Sykį, tarp klasės durų nutvėręs už rankų, žvelgdamas degančiomis akimis, ėmė reikšti savo „karštą meilę“. Kada jam pasakiau, kad jokių reikalų nenoriu turėti su žydais, užlaužė rankas ir supykęs atrėžė, kad jis ne žydas, o aš esanti antisemitė ir jis man už tai nedovanos. Kai aš nustebusi paklausiau, kas jis toks, jei ne žydas, atrėžė, kad jis esąs izraelitas ir kad tai nieko bendro neturi su žydais. Aš ramiai jam pasakiau: „Būk sau izraelitas ar semitas, man gi vis tiek, pasistengsiu žodžio „žydas“ nebeištarti, jeigu tai tau nemalonu. O mane gali vadinti lietuve, lenke, čigone ar žyde – manęs tai tikrai nė kiek neįskaudins.“

KAD ir kokie bebūtų sunkūs laikai Lietuvai, kai vyresni žmonės suprato, kad „Vilnius mūsų, o mes rusų“, jaunimas dar 1940-aisiais daug šoko iki išnaktų, grįždami iš šokių dar linksmai traukė „Katiušą“, nesusimąstydami, kad lovose jau vartosi neužmigdami žmonės, susirūpinę neaiškia ateitim, nes per Europą jau pergalingai žygiavo Hitlerio kariauna.

Šokių salėse, kaip niekada anksčiau, prigužėdavo labai daug žydų jaunimo. Ne visi jie buvo mandagūs ir švarūs. Labai dažnai koks nusmurgėlis, česnakais prasmirdęs klišas žydelis be jokių ceremonijų nutverdavo kokią gražuolę ir tempte tempdavo šokti. Prieš 40-uosius metus šokiai visai nebuvo panašūs į dabartinius. Tada į šokius visada ateidavo daugiau vaikinų negu merginų, visi pasitempę, apsikirpę, švarūs, kai kurie netgi pasikvėpinę. Merginos turėjo teisę rinktis vaikinus. Jeigu kuris nepatikdavo, su tuo atsisakydavo šokti, ir vaikinas, „gavęs arbūzą“, nepatogiai pasitraukdavo ir eidavo prie kuklesnės merginos. Nuo 1940 metų prasidėjo ne šokių vakarai, o kažkoks balaganas. Jau tekdavo eiti į šokius tik su savo kompanija – artimiau pažįstamais berniukais. Vienos nebedrįsdavome. Atsisakyti nuo šokio merginai pasidarė neįmanoma, nes pagal naujus papročius galėjai gauti į veidą.

Man tada buvo aštuoniolika, mano pusseserei, su kuria tada eidavau į vakaruškas – šešiolika. Pats jaunystės pražydimas, taigi, ir pasisekimas šokiuose buvo didelis. Ypač mus griebdavo žydukai (gal iš tikrųjų mes buvom panašios į žydes). Mums nusibodo šokti tik su žydais, ir mes griebėmės gudrumo. Susiradome porą truputį vyresnių vyrų, kurie nebuvo mėgėjai šokti ir ateidavo į vakarėlius tik pažiopsoti, ir paprašėme, jog jie mus „pasaugotų“ – pamatę, kad kurią išveda žydelis, prieitų ir trumpam paviliotų.

IKI 1941 metų pavasario dar vis šokom ir dainavom, bet jau kaskart nebe taip dažnai ir nebe taip linksmai, daugiau jau pagal komjaunimo komandą. Kai kurių mokinių tėvai ar broliai jau sėdėjo kalėjime, pradėjo jau ir jaunimas nebeapkęsti komjaunuolių, o tuo pačiu ir žydų. Ypač toji neapykanta suvešėjo, kai vieną rytą (birželio 16-ąją) mokykloje staiga sumažėjo mokinių ir mokytojų. Mokiniai aptilo ir ėmė šnabždėtis. Tyliai, pasislėpę nuo komjaunuolių, pasakojo apie nakties šiurpybes. Dar nežinojau, tikėti tuo ar ne. Tą dieną anksčiau paleido iš mokyklos, nes nebebuvo kam mokyti. Dalis mokytojų išėjo iš namų ir slapstėsi gamtoje.

Grįždama iš mokyklos išvydau sunkvežimius, kurių kėbuluose sugrūsti sėdėjo nusiminę žmonės. Viename iš jų atpažinau savo klasės draugę komjaunuolę Pėsę Goldbergaitę. Žiūrėjau įsitempusi į liūdną sunkvežimių vorą, vėl viename iš sunkvežimių pamačiau klasės draugę Izą. Vėliau sužinojau, kad drauge buvo dar viena klasės draugė Olė. Reiškia, buvo gabenamos ne po vieną, o po kelias šeimas.

Pasidarė labai baisu, nesinorėjo žiūrėt į vargšus žmones, kuriems niekuo negalėjai padėti. Eidama nunarinta galva, susitikau apsiverkusią savo suolo draugę Vandą Charmanską. Paklausiau, kodėl ji nebuvo klasėje, bet ir taip buvo beveik aišku. Ji pasakė, kad veža jos dėdę advokatą, pas kurį ji gyveno, nes tėvai gyveno toliau nuo miesto. Ją sargybiniai išleidę duonos nupirkti. Aš įmečiau portfelį per tvorą į jų kiemą ir nuėjau drauge. Nupirkome duonos tiek, kiek galėjom abi apglėbti. Prie vartelių stovėjo sargybinis. Mums įėjus, jis, atkišęs mums į nugaras šautuvą, sekė iš paskos. Įnešėme duoną. Aš apsidairiau. Moterys virtuvėje, saugomos sargybinių, kažką krovė į maišus, rišo ryšulius. Į mano pasveikinimą tik liūdnai palingavo galvomis. Didžiajame kambaryje krėsle sėdėjo advokatas Charmanskas, kurį pažinojau tik iš matymo ir į jų namus buvau užėjusi pirmą kartą. Jis taip pat man lyg linktelėjo. Liūdna grimasa iškreipė jo veidą. Už jo nugaros stovėjo sargybinis ir draudė namų šeimininkui net pajudėti. Kambarys buvo bjauriai suverstas, tarp stalčių naršė enkavedistas. Su niekuo jis nesikalbėjo, tik piktai dairėsi aplink, lyg ko bijodamas.

Pasukau į duris. Staiga kelią man šautuvu užtvėrė tas pats sargybinis, kuris mus įleido su duona. Aš jam kaip mokėdama aiškinau, kad nieko bendro su šia šeima neturiu, tik padėjau savo klasės draugei atnešti duoną. Sargybinis nieko nenorėjo girdėti. Nutvėrus iš patvorio savo portfelį, rodžiau sąsiuvinius, aiškinau, kad man reikia eiti namo, kareivis mediniu veidu žvelgė pro šalį, kratė galvą ir vis kartojo: „Net!“ Pagaliau jis pasitarė su savo vyresniuoju enkavedistu, palydėjo atkišęs šautuvą iki vartelių, prigrasino: „Nieko nematei, nieko negirdėjai. Supratai?“ Linktelėjau galva ir nubėgau.

APIE savaitę dieną ir naktį vienas po kito riedėjo ir riedėjo dulkini sunkvežimiai Jonavos link, turbūt į geležinkelio stotį. Visą savaitę žmonės gatvėse špaleriais sustoję šaligatvio pakraščiu, sukandę dantis, suspaudę kumščius lydėjo akimis pasmerktuosius, tyliai niūniuodami staigiai iš kažkur išgirstą dainą: „Mes išeinam numirti už kraštą, duokit žemės nors saują savos, krauju lieka pašventintas raštas, o, lietuvi, neužmiršk Lietuvos“. O naktimis žmonės tuo metu beveik nemiegojo. Užgesinę šviesas, stebėjo pro langus riedančias mašinas ir su baime dairėsi, ar nepasuks kuri mašina ir į jų kiemą.

Nuo tada pasidarė visiems labai aišku, koks likimas laukia visų, į kuriuos tik „švystelėjo Stalino saulutė“.

PO vienos blogybės į mūsų kraštą atėjo ir kita – 1941-ieji. Pradžioje netgi su džiaugsmu buvo priimta žinia apie Hitlerio kariaunos įsiveržimą į Lietuvą. Žmonės lengviau atsiduso supratę, kad vežimas į Sibirą sustabdytas, su viltimi pradėjo žiūrėti į ateitį, kai kurie net paskubėjo pasiūlyti savo pagalbą vokiečiams. Tačiau greit suprato, kad vokiečiai tokie pat okupantai, gal kiek civilizuotesni, bet greitai parodė, kas esą. Jie lietuvių rankomis norėjo Lietuvoje atlikti savo juoduosius darbus.

Sklido kalbos, kad vokiečiai šaudo žydus. Pradžioje nenorėjome tuo patikėti. Labai greitai pastebėjome, kad iš mūsų gatvės, ir ne vien iš gatvės, bet ir iš visos Ukmergės dingo žydai. Niekur jų nebemačiau – nei Alfos, nei Sano, nei Nemenčiko – dingo visi mūsų pažįstami žydai. Pasidarė kažkaip nejauku. Nesinorėjo niekur iš kiemo išeiti.

VIENĄ karštą birželio pabaigos ar liepos pradžios dieną kaimyniniame kieme už tvoros išgirdau tylų bruzdėjimą ir aimanas. Žvilgterėjau pro tvoros plyšį ir, o siaube, – į kaimyninį patvorį vokiečių kareivis sugrūdo didžiulę minią žmonių, sutupdė ankštai vieną prie kito. Tai buvo žydų tautybės žmonės – moterys, seniai, vaikai. Išvargę, ištroškę jie tyliai šaukėsi vandens.

Nieko negalvodama, stvėriau kibirą vandens ir didžiulį puoduką ir išbėgau į gretimą kiemą. Nuo Kauno pusės dar vis varė ir varė vos pasivelkančius žmones. Ėmiau iš eilės girdyti vargšus, ištroškusius, sukepusiomis lūpomis žmones. Kibiras greitai tuštėjo. Staiga už nugaros išgirdau piktą „raus!“, „gehe weg!“ Bandžiau ginčytis, bet vokietis kaukštelėjo šautuvo buože į nugarą. Supratau, kad pralaimėsiu, todėl padariau nuolankią miną ir su tuščiu kibiru išėjau į gatvę. Bet, kaip sakoma, yra bėda, yra roda, ypač, jeigu už pečių dar tik devynioliktas pavasaris žydi. Taigi, susiradau kirvį, tvoroje atsargiai atplėšiau apačioje porą lentų, atsinešiau pilnutėlį kibirą su puoduku, patykojau, kol vokietis truputį pasitraukė toliau, lentas nustūmiau į šalis, prakišau kibirą su puoduku, patariau ištroškusiems, perduodant atsargiai puoduką vienas kitam, atsigerti, o tuščią kibirą vėl įkišti per tvorą atgal. Moterys dėkingomis akimis žiūrėjo į mane sakydamos, kad Dievas man atlygins. Bet visa tai aš dariau ne dėl atlyginimo, ne iš labdaringumo, o tik iš paprasto žmoniškumo, nes kitaip negalima buvo pasielgti.

Po kiek laiko Ukmergės gatvėse pasirodė nepažįstamų žydų, vaikštančių gatvės pakraščiu, su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinės ir ant nugaros…“