Politikė Klavdija STEPANOVA: „Santykiuose man ypatingai svarbu saugumas“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Ilgą laika, nuo pat kovo mėnesio, laikraščio „Gimtoji žemė“ puslapiuose ukmergietės moterys dalinosi savo istorijomis, skaudžiomis patirtimis, svajonėmis, džiaugsmais, o šiandien pateiksime informaciją, kokia pagalba moterims ir apskritai šeimoms teikiama Ukmergės rajone, kur galima kreiptis, susidūrus su įvairiais sunkumais. Interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ baigiame pokalbiu su Ukmergės rajono mero pavaduotoja Klavdija STEPANOVA. Ši aktyvi moteris yra Socialdemokratų frakcijos Savivaldybės taryboje narė, Ukmergės rajono vietos veiklos grupės pirmininkė. Šnekučiuojamės apie savivaldybėje inicijuotas pagalbos programas, o tuo pačiu ir apie Klavdijos gyvenimo iššūkius, siekius, požiūrį. Vėlgi liečiame ir skaudžias temas, ir malonias akimirkas.

– Prieš tapdama politike, dirbote įvairiose srityse ir įgijote skirtingos patirties. Papasakokite apie tai.

– Pirmasis mano darbas buvo mokytoja tuometinėje Ukmergės antroje vidurinėje mokykloje ir tada veikusioje vakarinėje mokykloje. Dėsčiau rusų kalbą, buities darbus. Vėliau apie 1990 metus įstojau mokytis į tuometinį Lietuvos kultūros tyrimų institutą. Buvo labai įdomūs metai, skirti Lietuvos etnokultūros studijoms. Dėstė mokslininkai, tyrėjai, puoselėję baltų istoriją, tradicijas, papročius, tokie kaip šviesios atminties etnologas Jonas Trinkūnas. Po šių studijų turėjau galimybę dėstyti etnokultūros pagrindus ir Ukmergėje. Po kelių metų, gimus pirmajam sūnui, laukė visai kitokia patirtis – tapau lankomosios priežiūros darbuotoja. Tai buvo socialinis darbas naujai pastatytame neįgaliųjų bendrabutyje. Teikėme paslaugas žmonėms su negalia, sprendėme jų problemas. Vėliau teko dirbti Rečionių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, tad įgijau ir vadybinio darbo patirties. Tada prasidėjo aktyvi veikla nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriuje. Buvau pirmoji Lietuvoje vaiko teisių kontrolierė-ombudsmenė projekte, kurį įgyvendino organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Ukmergės skyrius. Teko dirbti Jaunimo mokykloje. Dar vėliau dirbau organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ vaiko dienos centro vadove. Tuo pačiu tada ir mokiausi. Vėliau sekė socialinės pedagogės darbas vaikų globos namuose. Vėlgi teko susidurti su smurto artimoje aplinkoje problemomis ir jas spręsti.

Aktyviai įsitraukiau į politinę veiklą. Dvi kadencijas teko dirbti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja. Po to – vietos veiklos grupės projektų vadove.

Niekada nebijojau pokyčių profesinėje veikloje. Kartais pati, pajutusi, kad išsisėmiau, drąsiai keisdavau darbą. Pokyčiai man suteikia dar didesnį norą pačiai tobulėti, mokytis.

– Kas esate gyvenime? Kokius vaidmenis atliekate?

– Pirmiausiai mama. Tai pats svarbiausias vaidmuo mano gyvenime. Taip pat esu gyvenimo draugė žmogaus, su kuriuo kartu jau tiek metų. Labai džiaugiuosi, kad esu dukra. Mama gyvena tėviškėje Biržų rajone. Svarbūs vaidmenys – kolegė, draugė, savo krašto pilietė.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Išorės ir vidaus darna. Išorė yra tai, kaip atrodai. Turėti savo stilių, domėtis mada. Tačiau išorė nieko verta, jeigu neturtini vidinio pasaulio. Svarbu noras mokytis, pažinti, suprasti, jausti. Tai neatsiejama. Viskas pirmiausia tam, kad patiktum sau. Tik tada jautiesi gerai, esi darnoje su savimi ir su visu pasauliu.

– Kas yra moterų solidarumas?

– Šioje vietoje reikėtų daugiau nuoširdaus viena kitos palaikymo. Dažniau matome ir yra lengviau išeiti į gatves ir garsiai piketuoti, tačiau kur kas sunkiau palaikyti konkrečią moterį, atsidūrusią krizinėje situacijoje. Solidarumas – tai ištiesta pagalbos ranka, kai reikia. Turėtume mokytis palaikyti viena kitą ir pasidžiaugti kitų moterų sėkme įvairiose srityse.

– Išauginote du sūnus – vienam jau dvidešimt, kitam – dvidešimt ketveri. Kaip derinote mamos pareigas su darbu bei aktyvia politine ir visuomenine veikla?

– Labai sunkiai. Kai sūnums buvo vienam vienuolika mėnesių, o kitam trys metai, supratusi, kad būtina tobulėti, įstojau į magistrantūros studijas. Pasirinktoje programoje buvo tik dieninės studijos. Nuo ryto dirbusi, antroje dienos pusėje skubėdavau į paskaitas Vilniuje ir mokydavausi iki vėlaus vakaro. Į Ukmergę grįždavau naktį, o ankstų rytą vėl į darbą. Ir taip dvejus metus. Tai buvo sunkus laikotarpis, kai dažnai vaikus matydavau tik miegančius. Esu dėkinga savo šeimai, kad sudarė sąlygas dirbti ir mokytis. Nebuvau tobula mama. Gal ne visada buvau šalia, kai vaikams manęs reikėjo, tačiau aš labai viliuosi, kad jie, jau būdami suaugę ir ieškodami savo kelių, žino, kaip juos myliu. Visą laiką stengiausi tai parodyti. Vaikai yra patys svarbiausi žmonės mano gyvenime.

– Paskutiniu metu vis daugiau ir garsiau kalbama apie kovą su smurtu artimoje aplinkoje. Ukmergėje jau imtasi spręsti šią problemą, taikomos aktyvios priemonės. Kokios jos?

– Iš tiesų dabartinės kadencijos valdyme labai svarbus prioritetas – pagalba žmonėms, šeimoms, susiduriančioms su sunkumais. Nors esame sulaukę priekaištų, kad turėtume daugiau rūpintis infrastruktūros gerinimu, tik po to – prog-ramomis, tačiau pagalbos rajono gyventojams prioriteto laikomės kryptingai.

Jau porą metų vykdoma smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos nukentėjusiems programa. Esame viena iš nedaugelio savivaldybių, turinčių tokią programą ir įgyvendiname ją vieni pirmųjų Lietuvoje. Pagalba teikiama ne tik nukentėjusiems asmenims, bet ir smurtautojams bei kitiems šeimos nariams. Žinoma, smurtautojai savu noru dažniausiai neateina. Tik vienas kitas, suprasdamas savo problemą, kreipiasi pats, o dauguma, kurie nuteisiami už smurtą artimoje aplinkoje, į programą nukreipiami probacijos tarnybos. Smurtautojai pusę metų dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose, kuriuos veda specialistai – vyras ir moteris. Tai iš Lenkijos perimtas modelis bei patirtis.

Smurtas dažniausiai prasideda apsvaigus nuo alkoholio. Girti vyrai smurtauja prieš savo žmonas, sugyventines. Tačiau čia kalbame tik apie fiksuotus atvejus, o kas vyksta už uždarų durų, nežinome. Užregistruoti atvejai – tai tik ledkalnio viršūnė.

Be šios programos, vykdoma švietėjiška veikla, seminarai seniūnijose. Inicijuojami susitikimai su vietos bendruomenės atstovais, kurie mokomi atpažinti problemas, skatinami padėti vieni kitiems. Institucijos ne visuomet gali pastebėti artimoje aplinkoje vykstantį smurtą, todėl labai svarbu, kad ir aplinkiniai žmonės, kurie yra arčiausiai, nebūtų abejingi. Per 2017 metus rajone užregistruoti 104 smurto artimoje aplinkoje atvejai. Ne visi jie pasiekia teismą. Nemažai bylų nutraukiama dėl susitaikymo. Iš nuteistųjų anksčiau minėtus kursus lankė 34 asmenys.

Mieste ir seniūnijose dirbantiems su žmonėmis specialistams vyko 4 seminarai apie aukos įgalinimą kreiptis pagalbos. Daug kalbama, kaip atpažinti, kad šeima patiria sunkumų. Jei vaikas į mokyklą dažnai ateina neišsimiegojęs; jei moteris į gydytoją ne kartą kreipiasi medicininės pagalbos dėl sumušimų, nubrozdinimų – visa tai yra rimti signalai.

– Ar jums pačiai yra tekę pažinti smurtą artimoje aplinkoje?

– Pati nepatyriau, tačiau susidurti teko. Smurtas neatsiejamas nuo alkoholio. Užaugau kaime. Mano tėveliai – labai šviesūs žmonės. Tėvelis buvo autoritetas kitiems. Vis dėlto ir mūsų šeimoje pasitaikė situacijų, kai teko susidurti su smurtu. Nors ir žodiniu… Tai buvo ypač reti atvejai, visuomet įtakoti alkoholio, tačiau man – labai reikšmingi, psichologiškai skaudūs. Nuo tų kartų galvoju, kodėl taip yra, kad nuostabus, kitų gerbiamas, išmintingas žmogus, pavartojęs alkoholio, tampa agresyviu. Tai paliko ženklų pėdsaką, net išsivystė savotiškas nepakantumas alkoholiu piktnaudžiaujantiems.

Dėl to, rašydama magistrinį darbą, tyrinėjau smurtinio elgesio apraiškas bei priežastis. Smurtautojai taip pat turi problemų ir jiems reikia pagalbos. Jeigu tenka lankytis klubuose užsienyje, stebiu kaip žmonės linksminasi, atsipalaiduoja. Štai pernai teko būti viename Norvegijos klube, kur po roko koncerto susirinko minia vietinių gyventojų. Buvo girtų žmonių, tačiau agresijos nesijautė. Visi linksmi ir smagūs. Kodėl mes, lietuviai, išgėrę dažnai savo problemas išliejame per agresyvų elgesį su kitais? Kaip išeiti iš ydingo rato – smurtavo prieš mane, vadinasi, ir aš atsilyginu kitiems smurtiniu elgesiu?

– Ar patyrusios smurtą moterys pačios nesikreipia pagalbos? Kodėl? Gal yra pagalba, kuri padėtų žengti pirmąjį žingsnį?

– Pasitaiko, kad gydytojai įtaria, jog moteris patyrė smurtą, tačiau ji kategoriškai tą neigia ir sako, jog susižeidė pati – nukrito. Moterys nesiryžta. Gal kai kurioms gėda, kitos patiria baimę. Todėl turime kalbėti apie tai ir visais įmanomais būdais drąsinti moteris ieškoti pagalbos.

Savivaldybėje mažas pajamas gaunančioms moterims teikiama nemokama pirminė teisinė pagalba dėl kreipimosi į teismą bei atstovavimo teisme.

Galima ir psichologinė pagalba, kuri sustiprina pačias moteris keisti savo gyvenimą ir nutraukti žeidžiančius santykius.

Startavo šeimos centro projektas – kompleksinė pagalba šeimai. Dirba koordinatorė, į kurią galima kreiptis dėl įvairių situacijų. Centras nėra orientuotas į socialinės rizikos šeimas, o į jaunas šeimas bendrai. Koordinatorė, atsižvelgdama į tai, kokio pobūdžio sunkumai užklupo šeimą, nukreipia į teisininką ar psichologą. Džiugina tai, kad žmonės vis drąsiau kreipiasi psichologų konsultacijos.

– Tai ne vienintelė savivaldybės programa, teikianti pagalbą žmonėms. Socialinėje srityje yra ir daugiau problemų. Vienas didžiausių šalies skaudulių – savižudybės. Kas Ukmergėje daroma šioje srityje?

– Išties nusižudžiusių ar bandžiusių tai padaryti skaičius šalyje yra itin didelis. Ukmergės rajonas neišsiskiria ir nepatenka į rizikos zoną, todėl valstybinio finansavimo šių problemų sprendimui negauna. Nepaisant to, šiemet Ukmergėje startavo savižudybių prevencijos programa. Lėšos jai įgyvendinti skirtos iš rajono biudžeto. Psichikos sveikatos centre šioje programoje dirba atvejų vadybininkė. Jai informaciją apie bandymus žudytis perduoda medikai. Tada organizuojama pagalba nukentėjusiems – artimiesiems, taip pat ir bandžiusiam žudytis asmeniui. Per prievartą ar privalomu būdu padėti negalima, tad vadybininkė tik informuoja apie esamą pagalbą rajone, kad žmogus žinotų ir galėtų kreiptis.

Kupiškio rajone tokia programa vykdoma jau keletą metų. Jų patirtį pritaikėme ir Ukmergėje. Seniūnijų socialiniams darbuotojams, bendruomenininkams vyko mokymai, kaip atpažinti nerimo simptomus. Mokymus vedė specialistai, dirbantys su savižudybių problema. Savivaldybėje sudaryta krizių valdymo grupė, kurioje dirbu ir aš. Renkamės kas mėnesį ir aptariame, kokią pagalbą galime pasiūlyti nukentėjusiems asmenims. Labiausiai tokiose situacijose reikalinga psichologo pagalba, kai kada – socialinio darbuotojo.

– Kokios priežastys ar patirtys pastūmėja žmones žengti tokį tragišką žingsnį?

– Kai kurie atvejai susiję su alkoholiu. Dažnos priežastys – tai jaunų žmonių konfliktai su artimaisiais bei jų pačių sudėtinga padėtis – nedirba, nesimoko. Deja, tokiam žingsniui ryžtasi ir vyresnio amžiaus žmonės.

– Ne kartą užsiminėme apie alkoholio įtaką problemų atsiradimui. Tai bene dažniausia visų kitų socialinių negerovių priežastis. Kaip savivaldybėje sprendžiamas šis klausimas?

– Rajone jau porą metų vykdoma priklausomybių nuo alkoholio bei narkotikų mažinimo programa. 2017 metais joje dalyvavo 63 žmonės, 2 asmenys gydėsi Panevėžio priklausomybių ligų centre. Dažniausiai dėl tokios pagalbos kreipiasi mažas pajamas gaunantys asmenys ir programa apmoka jų gydymosi išlaidas. 41 asmeniui suteikta pagalba Ukmergės ligoninėje. Vykdomos psichologo, jei reikia, ir psichiatro konsultacijos dėl priklausomybių. Sudaromos galimybės dalyvauti Minesotos programoje, kompensuojant išlaidas.

– Ar jauni žmonės naudojasi tomis pačiomis programomis, ar yra atskiras dėmesys jaunimui?

– Jauni žmonės gali naudotis visomis programomis. Visuomenės sveikatos biure dirba jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo koordinatorė. Šis etatas įsteigtas, įgyvendinant Europos struktūrinių fondų lėšomis finansuotą projektą, o dabar išlaikomas savivaldybės lėšomis, tad paslauga teikiama toliau. Koordinatorė jauniems žmonėms suteikia informaciją, susijusią su sveikatos klausimais.

– Kaip vertinate judėjimą #metoo?

– Šį judėjimą palaikau. Aišku, norisi, kad jis netaptų sąskaitų suvedimo priemone, tačiau kalbėti reikia.

Tai būtina daryti ir moterų, ir vyrų labui. Metas suprasti, kad negali į kitą žmogų žiūrėti, kaip į daiktą, nepaisyti jo norų. Svarbu, kad ir vyrai suprastų, jog tai negali būti sistema. Tikrai tokie dalykai vyksta, tačiau juos turime išaugti. Esame protingi žmonės – vyrai ir moterys. Turime jausti pagarbą sau ir aplinkiniams.

– O jums ar yra tekę susidurti su seksualiniu priekabiavimu?

– Studijuodama žinojau pavardes dėstytojų, kurie rašė geresnius pažymius už seksualines paslaugas. Vieno egzamino metu, tarsi savaime suprantamą dalyką, dėstytojas pateikė pasiūlymą: jei atvažiuosi į sodybą, gausi penketą. (Tada buvo penkiabalė sistema). Atsakiau, kad man užteks ir mažesnio pažymio. Dėstytojas sutiko: jeigu ne, vadinasi, įvertinimas bus keturi. Šokiravo jo tonas: kalbėjo dalykiškai, paprastai, kaip apie savaime suprantamą dalyką. Silpnesnė studentė galbūt pasiduotų.

Esu pakankamai stipri asmenybė. Mokyklos, studijų laikais yra buvę nesaugių situacijų, priekabiavimo. Turime apie tai kalbėti, kad jaunos merginos, moterys to išvengtų. Gali moteris ar mergina būti labai sudėtingoje situacijoje ir kitas pasinaudoja tuo bejėgiškumu. Tai nenormalu ir to neturėtų būti civilizuotoje visuomenėje.

– Ar moteriai sunku būti politikoje?

– Manau, kad situacija keičiasi ir moterys politikės užima tvirtas pozicijas. Tik dar kartais mūsų pasąmonėje yra užsilikęs tik vyro vadovo įvaizdis. Turime fizinių ir psichologinių skirtumų, tačiau galime vieni kitus papildyti. Todėl kaip tik politika turi būti ir vyriška, ir moteriška. Nėra gerai, kai dominuoja vienos lyties požiūris. Dalykus matome skirtingai, todėl, kuo moterų ir vyrų santykis tolygesnis, 50 su 50, tuo geriau. Deja, analizuodama kad ir savivaldos rinkimų rezultatus matau, jog labiau balsuojama už vyrus. Yra galimybė moterims į kandidatų sąrašus patekti per kvotas. Kai kurios partijos numato, kad formuojant sąrašą rinkimams kiekviename dešimtuke ar penketuke būtų moteris. Tai iš pat pradžių vertinau gana skeptiškai. Siekiu, kad mane pirmiausiai vertintų kaip profesionalę pagal mano kompetenciją bei žinias, o ne kaip moterį. Tačiau kol kas ne visa visuomenė pakankamai subrendusi, kad įvertintų moterų kompetenciją, todėl kvotos reikalingas kaip pereinamasis laikotarpis.

– Iš dalies esate kitatautė. Ar niekada neteko dėl to patirti neigiamų nuostatų jūsų atžvilgiu?

– Augau Biržų krašte, kuris yra itin lietuviškas. Vaikystėje yra tekę girdėti pašaipių replikų.

Mano mama – lietuvė. Šeimoje iš mamos pusės buvo laisvės kovotojų. Tėvelis – sentikis. Jo tėvai ir seneliai gimę Lietuvoje. Man pasakojo, kad iš pradžių mamos giminė priešinosi tėvų santuokai ir po jų vedybų kurį laiką nebendravo. Santykiai atšilo tik po to, kai pamatė, kad tėvelis darbštus, atsakingas, rūpinasi šeima.

Tėčio giminėje visi kalbėjo lietuviškai, nes visi vaikai baigė lietuvių mokyklą. Prieškario Lietuvoje buvo atleisti nuo tikybos pamokų. Tolerancija kitataučiams buvo valstybės lygmeniu. Močiutė jaunystėje tarnavo turtingoje šeimoje Rygoje, todėl ji šeimoje kalbėjo rusiškai. Iš vaikystės išliko prisiminimai, kai dvi močiutės – lietuvė Zofija ir rusė sentikė Sofija bendrauja, viena rusiškai, kita lietuviškai, o man, vaikui, nuostabiausia būdavo, kad jos supranta viena kitą. Tačiau viešose vietose su lietuviais rusakalbė giminės dalis vienareikšmiškai kalbėdavo tik lietuviškai.

Todėl patyriau didžiulį šoką, kai Vilniuje, pirmą kartą važiuodama autobusu, išgirdau, kad aplinkui mane visi kalba rusiškai, lenkiškai – tik ne lietuviškai. Man buvo nesuvokiama, kaip Lietuvos sostinėje, viešose erdvėse, kalbama rusų ir lenkų kalbomis.

Tačiau replikos pasireiškia tik buitiniame gyvenime. Kadangi mokiausi puikiai, greitai radau bendrą kalbą su kitais. Lietuvių kalba mokykloje buvo vienas mėgiamiausių mano dalykų, todėl ir dabar jautriai reaguoju į gramatines klaidas. Esu įsitikinusi, kad labai svarbu gerai mokėti gimtąją kalbą. Rašyti su klaidomis – nepateisinama.

Tėčio auklėjimas – mylėti, tausoti, puoselėti savo kraštą. Gal šiek tiek paradoksalu, tačiau pagarba ir meilė Lietuvai manyje įskiepyta kitataučio dėka. Duok Dieve, kad kiekvienas lietuvis savo šalį mylėtų taip, kaip Lietuvą mylėjo mano tėvelis. Negalėjo būti net kalbos, kad numestume šiukšlę ar pasielgtume netinkamai.

– Jau daug metų gyvenate ir dirbate Ukmergėje. Kas jus čia atvedė? Gal meilė?

– Ukmergėje apsistojau po mokslų ir čia gyvenu jau trisdešimt metų. Į Vilnių važinėdavau pro Ukmergę. Mamos pusseserė pakvietė čia likti. Meilė atėjo vėliau.

– Ar jūsų gyvenimo draugas palaiko jus?

– Taip. Labai. Būtų buvę sunku dalyvauti politinėje, visuomeninėje veikloje, jeigu ne jo palaikymas. Jis ne tik palaiko, bet ir skatina siekti karjeros. Stebėdama šeimas – artimųjų, draugų, pažįstamų – matau, kad yra vyrų, kurie geresni aplinkiniams nei savo šeimai. Mūsų šeimoje yra priešingai. Santykiuose man ypatingai svarbu saugumas – kad aš savo šeimoje jausčiausi saugiai. Ir aš labai džiaugiuosi, kad taip yra.

– Kokią įtaką smurtas ir seksualinis priekabiavimas turi moterų ir visuomenės sveikatai?

– Labai didelę. Svarbiausia, kad visuomenė pradėtų suvokti, jog tai yra blogai ir netoleruotų. Smurtas egzistuoja visame pasaulyje, todėl to neišgyvendinsime per vieną dieną, tačiau siekiamybė – kiek įmanoma sumažinti mastus. Įgalinti kreiptis pagalbos. Tai labai svarbu visuomenės sveikimui. Egzistuoja ne tik smurtas artimoje aplinkoje, bet ir institucinis smurtas. Studijuojant magistrantūroje 1999 metais, socialinį darbą man dėstė lietuvių išeivių Amerikoje sūnus. Tada pas mus pradėjo taikyti naują brandos egzaminų organizavimo tvarką, abiturientai egzaminus pradėjo laikyti ne savo mokykloje, o kitose patalpose. Jis, psichologas, humanistas, matydamas, kaip į Vilniaus pedagoginio instituto patalpas suvedami išsigandę ir nerimaujantys prieš egzaminą abiturientai sakė: „Lietuviai, kodėl jūs taip nemylite savo vaikų?! Jiems ir taip egzaminai kelia stresą, o dar išimate juos iš artimos aplinkos. Ar suvokiate kokią žalą darote?“ Iš tiesų mes kartais nesuvokiame, kiek tokie formalizuoti procesai suteikia streso. O kas svarbiau: procesas ar vis dėlto rezultatas? Gal galima tą rezultatą (dar ir geresnį) pasiekti su mažiau įtampos bei streso? Kalbant apie šeimą, taip pat. Smurtas artimoje, darbinėje aplinkoje, mokyklose, bereikalingas jėgos, galios demonstravimas, draudimais paremta politika – tai sergančios visuomenės bruožas. Esu optimistė ir tikiu, kad mes po truputį sveikstame.

– Kas jus įkvepia siekti savų tikslų?

– Bendraminčiai, optimistai, kurie mato gėrį ir moka džiaugtis paprastais dalykais. Kai šalia tokie žmonės, ir man fantastiškai gera. Mano pomėgis – keliauti. Myliu gamtą, ypač jūrą. Dar mėgstu muziką, gerą kiną. Patinka skaityti, megzti, siūti. Kaip juokaudama sakau, tai mano darbo terapija. Su malonumu pati pasisiuvu ar nusimezgu kokį rūbą.

– Kokių pokyčių reikia mūsų visuomenėje, kalbant apie moteris?

– Moterys pačios turi būti drąsios, ryžtingos, vieningos, solidarios. Tai labai svarbu. Kai kritinė masė susidarys iš tokių moterų, tuomet bus lengviau padėti kitoms. Tačiau ne kiekviena gali būti stipri. Reikia ir tam tikrų politinių sprendimų.

Mane šokiruoja baimė. Baimė profesinėje srityje, baimė šeimoje, kada viską supranta, bet tyli. Dabar dvidešimt pirmas amžius, esame laisvi, protingi, tad kodėl mes bijome? Kad nebūtų tos baimės.

Tikiu ir matau, kad jaunoji karta yra geresnė, laisvesnė už mus.

Kalbėjosi

Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ