„Knygelėje – viskas, ką nešioju savyje“

Saulėtą ir karštą šeštadienio dieną į Pageležių seniūnaitės Jolitos Palaimienės sodybą rinkosi pėsti ir važiuoti. Čia buvo pristatoma Leonoros Stimburytės-Jankeliūnienės knyga „Prie geležingojo upokšnio“. Sugužėjo vietos žmonės, artimieji, buvę kolegos, mokiniai, literatai ne tik iš Ukmergės, bet ir Vilniaus, kitų miestų.

„Prasideda klojiminė tradicija“

Pristatymas vyko sodybos kieme. Daugiau kaip pusšimtis susirinkusiųjų galėjo patogiai įsitaisyti po palapinės stogu, natūralioje pavėsinėje. Renginyje viskas susiliejo į vieną – išsipuošę žmonės, vandens tvenkinys, ką tik nupjautos žolės kvapas, iš pievų skintos ir pamerktos gėlės, švariai išravėtas daržas. Taip pat ir besisupanti sūpynėse jaunoji karta. Ir daug daug erdvės…

Kultūros almanacho „Eskizai“ redaktorius Vytautas Česnaitis sakė, kad šiuo renginiu „prasideda klojiminė tradicija“ ir priminė Lietuvos istoriją, kai atgimimo pradžioje žmonės rinkdavosi vienkiemiuose, būrėsi gamtoje ir surengdavo puikius tautiškus, patriotinius renginius…

Išsiaiškino, kaip susiję su Pageležiais

Prieš prasidedant renginiui jo vedėja J. Palaimienė pakvietė visus susiburti į grupeles – seniausiai gyvenančius Pageležiuose, čia atvykusius pirmą kartą, taip pat naujai įsikūrusius šioje gyvenvietėje. Pasirodė, kad yra nemažai senbuvių, pasidžiaugta ir tais, kurie tik prieš kelerius metus čia apsigyveno.

Kad liktų ateities kartoms

Pageležiai – L. Stimburytės-Jankeliūnienės tėviškė. Autorė pasakojo: „Apie gimtąsias vietas esu rašiusi apybraižų, kitų straipsnių, kurie buvo spausdinami kultūros almanache „Eskizai“. Kartą pagalvojau: o kodėl visko nesudėti į vieną knygą? Tai bus prisiminimas, ypač jaunimui, nes čia gyveno visa giminė. Čia gimė seneliai, mama, tėtis, jie dabar ilsisi Veprių kapinaitėse.“

Autorė su šypsena prisiminė, kiek teko dirbti renkant medžiagą – ir bibliotekoje pasėdėti, ir su žmonėmis bendrauti, ir perversti daugybę bylų, ir su fotografe Nijole Paškauskiene klampoti ieškant geležingojo upelio…

„Knygelėje yra viskas, ką nešioju savyje. Tai ne istorinė monografija, bet čia viskas tikra, neišgalvota, paruoša remiantis dokumentika“, – pabrėžė autorė.

Leidinyje L. Stimburytė-Jankeliūnienė supažindina su caro laikais veikusios arklių pašto stoties, apylinkes kirtusio siaurojo geležinkelio Ukmergė-Jonava, pradžios mokyklos istorijomis, atskleidžia 41 Pageležių sodybos ir jų gyventojų likimus. Kartu su N. Paškauskiene pasakojimais ir nuotraukomis pristato šiandienį kaimą, jo žmones.

Knygoje taip pat rašoma apie žymiausius kraštiečius: muziejininką, dailininką, dailėtyrininkų Paulių Galaunę, mokytoją Joną Jurkūną, rašytojų Petro Vaičiūno ir Leonardo Gutausko sąsajas su šiuo kraštu.

Autorė labai išsamiai pasakoja apie Stimburių šeimos likimą – senąjį namą, šeimą iki tremties, skilusius gyvenimus, kai 1948 metais jos mama ir broliukas buvo išvežti į Sibirą, Igarkos lagerį. Taip pat ir naujo gyvenimo kūrimą jiems sugrįžus iš tolimosios Šiaurės.

Knygoje spausdinama ir literatės publicistika, proza bei eilėraščiai, skirti tėviškei, artimiesiems.

Leidinio pratarmėje ji rašo: „Prisimindami praeitį, atrandame joje kai ką daugiau, negu sugebėjimą išgyventi. Patirtas skausmas, pažeminimas, skriauda visiems laikams mums bylos apie mūsų stiprybės pamatus, apie didelę ištvermę, meilės jėgą, švenčiausią ir prasmingiausią žmogaus pareigą – vagoti Gimtinės žemę, rūpintis savaisiais namais, išsaugoti šeimos židinį. Tai, kas brangiausia ir vertingiausia, patalpiname į savo širdžių Atmintį.“

Svarbiausia – knygelė

Renginio metu L. Stimburytei-Jankeliūnienei buvo išsakyta daug gražių žodžių, linkėjimų, įteikta dovanų ir gėlių.

Veprių seniūnijos seniūnė Dalė Urbonienė pažymėjo didžiulį pedagogės, literatės indėlį šio krašto kultūrai, jaunų žmonių dvasingumo ugdymui, istorinės atminties išsaugojimui.

Sūnus Gerdas šypsodamasis pasakojo, kad pastaruosius metus paskambinęs mamai ir pasiteiravęs, kaip ji gyvena, pirmiausia išgirsdavo žodį: „Knygelė…“

Pasisakiusieji skatino ir toliau nesustoti, imtis naujų kūrybinių darbų. L. Stimburytė-Jankeliūnienė prisipažino, kad atlikus tokį didžiulį darbą, pareikalavusį daug laiko, energijos, ji norinti šiek tiek pailsėti. O paskui – gal ir vėl kils sumanymų…

Po oficialiosios dalies vaišintasi rūpestingų šeimininkių paruoštais sumuštiniais, skanauta braškių, giros. Susirinkusieji bendravo ir dalinosi įspūdžiais, nors kai kurie vieni kitus susitiko pirmą kartą. Suskambo ir akordeono muzika, o virš tvenkinio nuplaukė darniai traukiama ne viena daina…

Pedagogę visą gyvenimą lydėjo kūryba

Knyga „Prie geležingojo upokšnio“ – naujausias jos literatūrinis-istorinis darbas. L. Stimburytė-Jankeliūnienė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tačiau visą gyvenimą ją lydėjo kūryba.

Dar besimokydama Ukmergės pirmojoje vidurinėje mokykloje ji pradėjo rašyti eiles.

Pirmasis jos eilėraštis „Ruduo“, kai mergina buvo dešimtoje klasėje, 1956 metais buvo išspausdintas rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“ (dabar – „Gimtoji žemė“).

1961–1968 metais Vilniaus universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Poetė išleido dvi sveikinimų, linkėjimų, laiškų knygeles „Ačiū Tau” ir „Rašau Tau“, eilėraščių rinkinius „Kelionė tyloje“, „Virš mūsų vidudienis” bei impresijų knygas „Žaibo viražai“, „Vėjų laiškai“.

Poetė yra penkių konkursų laureatė: respublikinio poezijos konkurso „Žydinti vyšnios šakelė“ , Rytų Lietuvos literatų konkurso (poezijos nominacijoje), 11-osios dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ poezijos konkurso „Su Lietuva širdyje“, Amerikos lietuvių švietėjo, kunigo Antano Miluko atminimo literatūrinės premijos, vieno eilėraščio konkurso „Lygiadienio giesmė“ diplomantė.

L. Stimburytė-Jankeliūnienė taip pat pripažinta eilėraščių konkurso „Himnas Vilkmergei“ laureate.

AUTORĖS nuotr.

Susirinkusieji jaukiai įsitaisė pavėsinėje.

Ir vyresniems, ir mažiesiems netrūko geros nuotaikos.