Išlikti, kad liudytum

Ona ATKOČIŪNAITĖ-KUJALIENĖ

Kai verti jaunos nepriklausomos Lietuvos istorijos puslapius, ne kartą nustembi, per kokį trumpą laiką Tėvynė, sutelkusi protus, jėgas, sugebėjo atsistoti ant kojų, atsitiesti, praturtėti, užsieniuose savo ambasadas, auksą turėti.

Šalia ūkio atstatymo, užsienio rinkų, investicijų paieškų svarbus išliko švietimas, kultūra. Atidarytas universitetas, kuriam 1930 m. suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, dramos, muzikinis teatrai. Lietuvos baleto meistrai jau po kelerių metų gastroliuoja Vakarų Europoje ir ten sulaukia aukšto įvertinimo. Įvedamas privalomas pradinis mokslas šalina neraštingumą. Jaunimas skatinamas mokytis, tobulintis užsienyje, parvežti Tėviškėn pačias pažangiausias žinias, jas skleisti ir pritaikyti.

Per 22-ejus Nepriklausomybės metus Lietuvos valstybei vadovavo tik trys žmonės – Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, trumpai – dr. Kazys Grinius (po perversmo – vėl A. Smetona). Kandidatų į prezidentus atsirasdavo tik vienas kitas. Lietuva buvo pakankamai ramus, tvarkingas kraštas. Retenybė buvo sukčiavimai ir vagystės. Mažytės atsikūrusios šalies vardą Europoje išgarsino Lietuvos krepšininkai. Anglai pasigardžiuodami kirto lietuvišką bekonieną, žąsis, kažkur į Afriką keliavo lietuviškas sviestas. Pas mus belgai statė elektrines, į gamybą investavo švedai. Lietuva galėjo tapti viena iš lygiateisių, išsilavinusių Europos valstybių su stabilia ekonomika, kylančiu pragyvenimo lygiu. Tačiau vieną dieną viskas dingo. Dvigalvis okupantų erelis sunkiai paleidžia iš savo nagų turėtą grobį. Okupacijos padarinius ir šiandien dar sunkiai šaliname. Kaip sutvarkyti pasienį, muitines, siautėjantį narkotikų biznį, kriminogeninę padėtį, kaip įstatymais pažaboti korupciją, kad prasižengusieji už savo darbus atsakytų.

Tiek skaudžių pamokų gavusi – trečdalio savo vaikų netekusi, ašarose skendusi, krauju plūdusi tauta išliko. Klaidinti, dalinti, fiziškai ir morališkai luošinti sugebėjome atsilaikyti, sulaukti Sąjūdžio, Atgimimo, Laisvės, Nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo šimtmečio. O jo išvakarėse patikėti, anot Šv. Rašto, kad „tiesa padarys mus laisvus“.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Griūvantis Gedimino kalnas atskleidė reikšmingą paslaptį – rasti Sukilėlių palaikai. Dažnai stabteldavau Kauno centre (anksčiau tai buvo miesto pakraštys) prie kuklaus akmens su užrašu: šioje vietoje nužudytas sukilimo vadas kunigas Antanas Mackevičius (1828-1863). Nejučiomis susidėlioja šio kunigo paveikslas. Lietuviškai pasakė pamokslą, zakristijoje paliko sutaną, apsivilko trumpais kailinukais, susijuosė diržu, už kurio užkišo ginklą. Prie bažnyčios jo paraginta laukė minia dalgiais, šakėmis, pagaliais ginkluotų vyrų. Visus padrąsinęs užšoko ant žirgo ir jojo visų priekyje. Narsiai kaudamasis su caro žandarais, pateko nelaisvėn. Tardomas ir kankinamas didvyriškai laikėsi, neišsižadėjo duotos priesaikos, todėl buvo Kaune viešai pakartas. Neprireikė nė šimto metų, kad tūkstančiai jaunų Lietuvos vyrų kažką panašaus pakartotų kiek kitokioje, rezistencinėje nelygioje kovoje. Hunų ordos genus paveldėję plėšikai, pasivadinę bolševikais, nusiaubę Rytus, taikėsi į Vakarus. Kelyje susitiko du grobuonys – raudonas ir rudas. Prasidėjus karui, Lietuva atsiduria baisiuose gniaužtuose. Nesant valdžios pritarimo, tauta susitelkia pasipriešinimui.

Vis prisimenu amžinos atminties Mamą, Sibire perėjusią tikrą Golgotą. Kai iš nepakeliamai sunkiai, net ir per naktį dirbusios išgirsdavome: „Šiąnakt ne tik sielius iš ledinio vandens traukėme, bet ir kelias iš nuovargio užsnūdusias moterėles…“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo