Ūkininkė Genovaitė SAKALAUSKIENĖ: „Kai nugali baimę savyje, tampi laisva“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Šią savaitę kalbiname ekologinio daržininkystės-sodininkystės ūkio įkūrėją, smidrų festivalio iniciatorę, keturių vaikų mamą Genovaitę SAKALAUSKIENĘ. Skanaudamos žolelių arbatą, šnekučiuojamės apie svajonę turėti didžiulę šeimą, ūkio augimą, kėlimąsi su aušra, vertybių matavimą širdimi, gebėjimą būti tikra drauge, įveiktą daugiau nei 800 kilometrų Santjago kelią, dvasinius ieškojimus ir smidrų paslaptis. Akis suvilgiusios ašaros – tik jautrumo akimirka skaidriame ir šviesiame mūsų pokalbyje.

– Kokius socialinius vaidmenis atliekate gyvenime?

– Pirmiausia esu moteris. Turiu keturis vaikus ir man svarbu būti mama. Kadangi turiu mamą, kurią labai myliu, esu dukra. Dar esu sesė – turiu dvi sesutes ir brolį. Draugė. Kovotoja už ekologiją – man tai labai svarbu. Taip pat – darbdavė. Visą laiką buvau visuomenininkė, tačiau tikriausiai labiau esu savanorė. Man patinka padėti žmonėms, prisidėti prie iniciatyvų – ne dėl pinigų, o dėl idėjos. Didžiuojuosi, kad galiu daryti darbus visiems, Lietuvai. Jaučiuosi Lietuvos pilietė.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Bėgant laikui, moteriškumo sąvoka man keitėsi. Vienaip supranti moteriškumą, kai esi maža mergaitė, kitaip – kai augini savo vaikus ir jie yra visas tavo pasaulis. Visai kitomis spalvomis moteriškumas atsiskleidžia, kai esi brandi moteris, turinti daug patirties, išgyvenimų. Būti moterimi yra be galo didelė atsakomybė. Vien todėl, kad tu neši savyje gyvybę visomis prasmėmis. Ne tik kad gimdai vaikus, bet tuo pačiu ir padedi augti viskam, kas yra aplinkui tave.

– Ką jums reiškia moterų solidarumas?

– Kartais suburiu moteris pasibūti pirtyje. Neseniai taip pat buvau sukvietusi ir kaip tik kalbėjome apie tai. Knygoje „Bėganti su vilkais“ yra skyrius, kuriame kalbama, jog moteriai, kad ja pasijustų, reikia pabūti tarp kitų moterų, nes tiktai tada ji atsiveria ir supranta save. Moteriški pasišnekėjimai apie nieką, nelabai rimtus dalykus, pajuokavimai ir išsipasakojimas – neatskiriama moters gyvenimo dalis. Per tai ji gali suprasti, kas vyksta su ja pačia. Kartais labai sunku nusakyti, kas tau yra. Dabar dažnai moterys serga depresija ar tiesiog blogai jaučiasi, nes nepakelia savo gyvenimo naštos, prisikuria iliuzijų, kurios neišsipildo. Bendraudamos tarpusavyje mes visa tai galime išgyventi, perleisti per save ir tie patys dalykai atsiskleidžia kitaip, pastebi visai kitus niuansus. Nors daug šio ciklo pašnekovių sakė, kad solidarumo trūksta, man atrodo, jog moterys solidaresnės nei vyrai. Jos aktyvesnės, dažniau nori išeiti iš namų. Kur tik pažvelgsi į renginius, visur daugumą dalyvių sudaro moterys. Jos daugiau bendrauja ir dalyvauja bendruomenės veikloje, kolektyvuose – dainų, šokių. Kad pajustum tą pabuvimą kartu, nebūtinai turi lankyti psichologinius užsiėmimus ar grupes. Tai gali vykti per meninę veiklą. Tokios veiklos irgi užtenka, kad moterys pabendrautų.

– Turite tris dukras ir vieną sūnų. Kas jums yra motinystė?

– Man motinystė labai svarbi. Visą laiką norėjau turėti daug vaikų. Įsivaizdavau, kad mano šeima bus didelė. Jei nebūtų tekę daryti cezarių, gal turėčiau dešimt. Pirmąkart gimdžiau būdama antro kurso studentė, susilaukiau dvynių – pasaulį išvydo dvi dukros. O jau po vienuolikos mėnesių gimė sūnus. Taigi, būdama dvidešimt vienerių, jau turėjau tris labai lauktus vaikus. Jaučiausi absoliučiai rami, kad viskas klostysis gerai, visko užteks. Kaip tik buvo krizė – parduotuvės tuščios, viskas už talonus. Tačiau visą laiką prisimindavau savo močiutę, tėčio mamą. Ji užaugino septynis vaikus, visus gimusius karo ir pokario laiku, kada tikrai jautėsi didžiulis stygius. Bet jiems visko užteko. Vieni dirbo, kiti mokėsi ir vieni kitiems padėjo. Tas pavyzdys paskatino mąstyti, kad vaikams nereikia krūvos pinigų, jiems pakanka tiesiog meilės, tėvų dėmesio. Meilės niekada nebūna per daug, tačiau galvoju, kad mano vaikams jos užteko. Aš labai dėkinga savo vyrui, kad jis leido man būti mama. Kol aš auginau vaikus, jis uždirbo pinigus, išlaikė šeimą.

– Turite ekologinį sodininkystės-daržininkystės ūkį. Ar ūkininkauti pradėjote kartu su vyru?

– Ūkis buvo mano verslas. Vaikai paaugo, išėjo į mokyklą, aš nedirbau, tad ėmiausi tokios veik-los. Vyras padėjo įkurti ūkį. Nupirko žemės, kartu įsigijome technikos. Ūkis augo pamažu. Mano profesija – agronomė. Mokslų metu įgytos žinios dabar ne visur pritaikomos, nes šiek tiek pasenusios. Nuo pat pradžių ūkininkavome ekologiškai. Nusipirkę keletą hektarų žemės, sumanėme auginti uogas, planavome, kad jas patys ir skinsime. Manėme, vaikai turės užsiėmimo ir nereikės jiems vykti į užsienį ieškoti darbo. Pirmiausiai pasodinome serbentus, paskui – avietes, braškes. Vėliau ėmėme auginti sodą. Tada sugalvojau imtis perdirbimo, nes likdavo neparduotos produkcijos, kurią buvo gaila išmesti. Pradėjau virti uogienes. Taip gimė „Genutės uogainė“. Buvo labai sunku, ūkis plėtėsi, o vyras turėjo savo verslą.

– Tačiau keliai išsiskyrė. Ar sunku moteriai vienai valdyti ūkį?

– Kai teka saulė, išsimaudau tvenkinyje, prisikaupiu energijos ir taip prasideda mano diena. Darbų daug. Jeigu manęs nėra, viskas sustoja.

– Kodėl išsiskyrėte su vyru?

– Mes susituokėme labai jauni. Gimus vaikams, jautėme didžiulę atsakomybę juos auginti. Tuo laiku nekilo minčių, ar mums gerai kartu, ar sutariame, ar mylime vienas kitą. Buvo šeima ir reikėjo kurti namus. Kai vaikai užauga, pradedi ieškoti kažko giliau. Vieną dieną prabundi ir supranti, kad nesi laiminga. Kažkas blogai. Mums taip ir nutiko…

– Kaip išgyvenote skyrybas?

– Iš tiesų skyrybos nieko neišsprendžia. Tai nėra baigtinis procesas. Kai kartu nugyveni dvidešimt penkerius metus, negali išsiskirti per dvejus. Nors mes oficialiai jau išsiskyrę, viduje tai vis dar tęsiasi ir yra skaudu.

– Po savaitės vyks jūsų organizuojamas jau ketvirtasis smidrų festivalis. Kaip smidrai atsirado jūsų gyvenime ir ūkyje? Kodėl jiems suteikėte ypatingą reikšmę?

– Smidrai mano ūkyje atsirado labai atsitiktinai. Nedaug yra dalykų, kurie, rodos, smulkmenos, tačiau lieka atminty ir staiga kažkuriuo metu primena apie save. Kai studijuojant universitete daržininkystės dėstytoja pasakė, kad smidrai valgomi, labai nustebau: „Vau! Kaip jie gali būti valgomi?!“ Tačiau tas nustebimas, tas „vau“ taip ir liko pasąmonėje. Po daugelio metų, jau ūkininkaudama, pirkau braškių daigus iš nuolatinių tiekėjų Olandijoje ir pamačiau, kad jie turi ir smidrų daigų. Tada pagalvojau: „Jei mūsų močiutės darželiuose augina smidrus, vadinasi, jie gali augti ir Lietuvoje“. Įsigijau smidrų daigų ir juos parsivežiau. Dar nežinojau, kad juos Lietuvoje, Šiaulių rajone, jau augina jauni ūkininkai. Pamačiusi daigų šaknis nežinojau, kaip juos pasodinti. Kreipiausi į Aleksandro Stulginskio universiteto docentę. Ji padėjo man pasodinti daigus, taip pat kartu parašėme projektą, kuriuo siekėme populiarinti šparagus. Lietuvoje mažai kas žinojo, kad tai – labai vertinga daržovė. Rengėme seminarus, vyko lauko dienos, kvietėme ūkininkus, rodėme, kaip reikia sodinti, auginti. O kai pagausėjo augintojų, sumanėme skatinti ir smidrų vartojimą, kad žmonės sužinotų, ką iš jų galima pasigaminti, ir pradėtų juos vertinti bei valgyti. Pirmus dvejus metus smidrų festivalį rengėme Tymo turgelyje, dabar jau antri metai festivalis vyksta mano sodyboje. Atvažiuoja šefai, jie pasakoja apie smidrų paruošimą maistui, gamina, visi ragauja šparagų patiekalus.

– Kuo ypatingi smidrai? Kodėl jie tokie vertingi?

– Ne veltui šparagai lietuviškai vadinami vaistiniu smidru. Jie turi be galo daug vaistinių ir maistinių savybių. Valo inkstus, šlapimo pūslę, turi daug folio rūgšties, todėl vartotini esant mažakraujystės problemoms. Taip pat tai yra liaudyje žinomas afrodiziakas, turintis asparagino, kuris stipriai veikia lytinę funkciją. Tai yra baltyminis produktas, nuostabus augalas, tinkantis visų amžiaus grupių žmonėms.

– Kovo–balandžio mėnesiais keliavote Santjago keliu. Papasakokite apie šią kelionę. Koks jos tikslas, ką ji jums davė?

– Tai piligriminis švento Jokūbo kelias. Santjagas – miestas, į kurį traukia visi piligrimai, nes ten palaidotas pats šventasis Jokūbas, vienas iš Jėzaus apaštalų. Kelias, kuriuo ėjau, prasideda Prancūzijoje ir vadinamas prancūziškuoju. Jo ilgis – 826 kilometrai. Mes šį atstumą įveikėme per mėnesį. Vidutiniškai einama apie 36–40 dienų.

Kelias pats pasišaukia piligrimus. Nėra konkretaus šio žygio tikslo: vieni eina dėl sveikatos, dėl sporto. Sutikome net ir tokių, kurie keliavo nuo baro iki baro. Susiruošusi į Santjago kelią aš nieko nesitikėjau. Neturėjau jokio klausimo, į kurį būčiau norėjusi gauti atsakymą. Galvojau, kad tas klausimas iškils kelyje, bet taip nenutiko. Paprastai einama vienumoje. Turėjau išeiti viena, tačiau startavome su drauge. Iš pradžių keliavome dviese, bet po dviejų savaičių išsiskyrėme. Likusį kelią ėjau viena ir su drauge vėl susitikome tik paskutinę dieną. Kelias yra stebuklingas. Aišku, skirtingi žmonės vertina įvairiai, bet man tai – ypatinga Dievo dovana ir tokia palaima, kurios nemoku apsakyti. Nebuvo nė vienos dienos, kad galvočiau, kodėl aš čia einu, kam to reikia. Nė kartelio nesukirbėjo mintis, kad galiu apsisukti, grįžti atgal, neiti. Tiesiog tas kelias yra tarsi tavo gyvenimas, kuris, koks bebūtų sunkus, akmenuotas ar šaltas, skausmingas, tu tiesiog jame gyveni, tu negali jo atsisakyti. Buvo labai daug fizinio skausmo – kojų ir rankų. Pasitaikė labai blogų dienų – lietaus, šalčio. Nepaisant visko, ėjimas buvo labai lengvas. Tiesiog kiekvieną dieną dėkoji už tai, kas su tavimi vyksta, kad eini, kad gyveni. Kelias – tarsi visko priėmimas, išgyvenimas, įsiliejimas. Tai vidiniai dalykai.

O šiaip tai buvo geriausios atostogos, kokias tik aš esu turėjusi per visą savo gyvenimą. Tas mėnuo praėjo tarsi viena diena. Verkiau, kad kelias baigėsi.

– Ko jūsų gyvenimui suteikia dvasinės paieškos?

– Galvoju, kad labai svarbu kiekvienam žmogui atrasti Dievą. Visiškai nesvarbu, kaip tu jį supranti, kokios religijos esi ar tiki tiesiog į Dievą. Svarbu žinoti, kad yra kažkas aukščiau, kas tave myli ir saugo. Tada visi gyvenimo išbandymai ne tik kad tampa lengvesni, bet įgauna prasmę.

O visi užsiėmimai, dvasinės praktikos, instaliacijos ir kita – tai pirmiausia leidžia peržengti savo komforto ribas ir praplėsti jas. Išėjęs iš komforto zonos, išpleti savo matomumo ir pajautimo galimybes. Pradedi geriau suprasti kitus žmones, aplinkinius, jų emocijas. Tiesiog leidi žmonėms būti tokiais, kokie jie yra, o ne tokiais, kokiais tu juos nori matyti. Supranti, kad gyvenimas nėra tik juodas ar tik baltas – jame labai daug spalvų. Pateisini žmones ir nebepuoselėji savo susikurtų iliuzijų. Pradedi suprasti, jog lūkesčiai, kai tu kažko tikiesi iš savęs, yra gerai. Bet nevalia jų perkelti savo artimiesiems – draugams, vaikams. Iš nepateisintų lūkesčių ir kyla įvairios blogos emocijos.

– Ką jums reiškia būti drauge?

– Kas yra tikra draugė, supratau besimokydama universitete, kai susipažinau su žemaite Inga. Tik-ra draugė, visų pirma, yra labai, labai atvira. Jautri. Nes tik tikrai draugei gali pasakyti tai, ko negali sakyti nei mamai, nei vaikams, nei vyrui. Dabar gal jau nebesidalinu paslaptimis su draugėmis, tačiau suprantu, kad draugystė – tai nuoširdumas ir mokėjimas išklausyti ne tik ką draugė sako, bet ir ką jaučia, sugebėjimas suprasti jos būseną, įsijausti į ją. Ir nebūtinai turi duoti patarimų. Ne jų dažniausiai reikia, o kad išklausytum.

– Kas yra tikrumas? Ar sunku nemeluoti sau?

– Turbūt nesu iš tų žmonių, kurie galėtų kažką nuslėpti. Mes šeimoje su vaikais kalbame atvirai, neslepiame emocijų. Tad jei supykstame, tai ir pykstame, jei mums linksma, tai juokiamės. Aš pati esu labai emocionali. Jeigu man liūdna, verkiu. Verkiu ir kai gera. Jei noriu pasakyti žmogui, kad jį myliu, tai taip ir padarau. Nebijau reikšti emocijų, o Santjago kelias padėjo toms emocijoms atsikleisti dar labiau.

– Iš kur tai? Mes, lietuviai, paprastai esame uždari…

– Anksčiau gal bijojau emocijas reikšti ir aš. Kiti tai vadina emociniu intelektu. Manau, žmonės bijo parodyti savo vidų dėl to, kad baiminasi būti įskaudinti. Bijo būti nesuprasti, atstumti. Kai išmoksti nugalėti savyje tą baimę, tampi laisvas.

– Į gyvenimą žiūrite širdimi. Kas tai?

– Galvoju, kad negali būti vertybė pinigai, turtai ar aukštos pareigos. Jei viską darai iš širdies, tai tau visą laiką pasiseka. Neturi perdėtų lūkesčių, neįgyvendinamų svajonių ar planų, viską tiesiog priimi taip, kaip yra, ir kažkas aukščiau už tave nusprendžia, kad tuo momentu tau to reikia ir tai duoda. Aišku, jeigu pasitiki, jeigu tu tai priimi ir tam nesipriešini. Aš dažnai sau sakau, kad jeigu aš kažko norėjau ir nepasisekė, tai reiškia, kad Dievas numatė man kažką geresnio. Gyventi širdimi tai ir yra tiesiog atsiduoti Dievo valiai, galvoti, kad gerai yra taip, kaip yra. Gyventi šia akimirka. Aš iš viso nemoku planuoti ir niekada nesugebėjau dėlioti iš anksto savo gyvenimo, neturėjau didelių planų. Svajonių turėjau, bet planų, kaip tai padaryti, nebuvau susikūrusi. Ir galvoju, kad mano gyvenimas buvo ir yra ypatingai laimingas ir kažkieno suplanuotas. Kad viskas yra taip, kaip aš ir norėjau, kad būtų.

– Ką manote apie judėjimą #metoo?

– Perskaičius vieną iš interviu, iškilo vaikystės prisiminimas, kurį seniai buvau pamiršusi. Gyveno vienas vyras, kurio visos mergaitės nekentėme. Jis buvo senas ir šlykštus. Jis mus gaudydavo ir gąsdindavo. Sakydavo: „Pagausiu ir padaužysiu su kepure per papus, kad užaugtų“. Aš buvau maža, jo bijojau ir vengdavau. Tada skaitydama pagalvojau, jog vaikystėje būčiau norėjusi, kad kažkas mane apsaugotų nuo to vyro. Tačiau kad tai paliko vaikystės traumą, negalčiau pasakyti. Vėliau yra buvę visokių nesusipratimų su berniukais, tačiau galvoju, kad esame priešingos lyties ir žmonės ne visą laiką moka išreikšti savo jausmus. Ne taip suprantame vieni kitus, kiti nepagalvoja, kad tai kažkas blogo ar kad kas nors įsiskaudins. Aš pati tokių dalykų nesureikšminu ir nereaguoju jautriai. Pakankamai savimi pasitikiu. Jeigu man nepatinka, tai ir sakau, kad nepatinka. Nėra to buvę, kad per prievartą liestų mane. Vyrų prigimtis – merginti moteris, bet ne kiekvienas moka tai daryti labai delikačiai. O ir moterys reaguoja visaip, kartais – perdėtai.

– Kas padėtų spręsti socialines problemas Lietuvoje? Ką turėtų daryti institucijos?

– Yra visokių problemų. Man dažnai tenka susidurti su žmonėmis, turinčiais problemų dėl alkoholio. Tokių pasitaiko tarp mano darbininkų. Pati labai stengiuosi jiems padėti. Jeigu žmogus nenori atsikratyti priklausomybių, jam niekas nepadės, tačiau dažnai būna taip, kad žmonės prašo pagalbos ir jos nesulaukia. O jiems reikia labai nedaug – kad tik jais patikėtų. Kartais mane kritikuoja: „Tu juo pasitiki, o jis vėl užgers ir kažką prikrės“. Na ir tegul. Juk tik jam bus blogiau, jeigu užgers. Kol jis to nepadarė, galiu juo pasitikėti. Žmonėms, ypač turintiems priklausomybių, darbas yra labai svarbus. Ir dar svarbu, kad darbe nebūtų emocinės įtampos, nes priklausomi žmonės jautriau reaguoja į visus pabarimus, priekaištus, toną. Dažnai žmonės geria dėl to, kad jiems iš tikrųjų trūksta meilės, artumo. Jie ieško žmonių, kurie gali ir nori jais pasitikėti.

– Kokių pokyčių nori moterys, kokių pokyčių norite jūs?

– Kaip jau minėjau, aš iš tiesų neturiu jokių lūkesčių. Man atrodo, kad dabar mano gyvenime viskas yra taip gerai, taip susidėlioję į stalčiukus, ir visiškai nenoriu, kad keistųsi. O dėl kitų moterų – nežinau, ar gyvenimas ima gerėti, kai pagerėja tavo finansinė padėtis. Manau, gyvenimas gerėja tada, kai bent jau iš dalies pavyksta nugalėti savo ego, kai nugali savo kompleksus. Gera nebijoti savo jausmus parodyti kitiems žmonėms. Nebijoti būti pažeidžiamai. Kai nugali tą baimės jausmą, pasidarai laiminga.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ