E. Bugenienė.

Naujausi, Žmonės

Globėja Edita BUGENIENĖ: „Mokomės ir imam pilnom saujom viską iš gyvenimo, ką jis mums siunčia“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Saulėtą ir vėjuotą rytmetį beldžiamės į jaukių namų duris, kurias pravėrus pasitinka užrašas: „Čia gyvena laimė, meilė, šypsenos, juokas ir mes“. Iš tiesų čia gyvena gausi šeimyna. Tai Editos BUGENIENĖS namai. Mamos dienos proga kalbamės su šia nuoširdžia moterimi, pagrindinė mūsų pašnekesio tema – vaikai. Edita, išauginusi tris savus vaikus, išleidusi į gyvenimą mergaitę, nuo paauglystės augintą kaip savą, dabar globoja keturis sesers vaikus. Be to, kad kasdien rūpinasi šeima, Edita dar spėja ūkininkauti ir yra Deltuvos seniūnijos Tatkūnų seniūnaitė. Šnekučiuojamės apie džiaugsmus ir rūpesčius auginat vaikus, apie sprendimus ir nelengvą dalią.

– Kokie socialiniai vaidmenys jums būdingi?
– Dukra, mama, globėja, teta, sesuo. Iš dešimties vaikų esu vyriausia.
– Kokius darbus jums teko dirbti gyvenime?
– Šiuo metu šeimininkauju namuose. Anksčiau – su šeima ūkininkavome. Ir dabar turiu penkis hektarus žemės, kuriuose daržą sodiname kartu su vaikais. Iki pernai vis dirbdavau Deltuvos senelių namuose – pavaduodavau nuolatinius darbuotojus jiems susirgus, išleisdavau atostogų.
– Kaip nusprendėte tapti globėja?
– Turbūt turiu truputį išmanymo, kaip jautriai ir dėmesingai auklėti vaikus nuo kūdikystės iki mokyklos ir vėliau, todėl, išauginusi savus vaikus, ryžausi paimti globoti penkiolikos metų paauglę, o dabar prie savęs glaudžiu dar keturis sesers vaikus.
– Kaip jūsų šeimoje atsirado pirmoji globotinė?
– Gana netikėtai. Tuo laikotarpiu slaugiau anytą, ji po insulto gulėjo „ant patalo“. Kadangi darbo ūkyje buvo daug, ieškojome slaugės. Paskutiniais metais ja buvo Karinos, vėliau tapusios mūsų globotine, mama. Moteris išsišnekėjo, kad jos butas sudegęs, vaikai atimti. Norėjome padėti atsistoti ant kojų, susigrąžinti vaikus, suteikėme gyvenamąją vietą. Kol dirbo, viskas buvo gana neblogai. Vaikai sugrįžo vasarai. Po anytos mirties moteris „užgėrė“ ir, pasiėmusi sūnų, išėjo, o mergaitė taip ir liko. Paauglė prašė mūsų, kad leistume pabūti mūsų namuose bent iki rugsėjo. Kai ją nuvežėme, vaiko teisių apsaugos tarnyboje manęs paklausė, ar nenorėčiau jos priimti visam laikui. Iš tiesų susigyvenome su Karina. Buvome laimingos ir aš, ir ji. Tačiau pasakiau, kad turiu pasitarti su šeima. Šeima neprieštaravo. Sakė: „Nori – imk“. Lankiau kursus Utenoje. Po naujųjų metų mergaitė jau gyveno pas mus.
– Kaip reagavo jūsų vaikai?
– Dvi dukros ir sūnus, nors ir nebemaži, dukros – jau po mokyklos, tačiau per daug neapsidžiaugė. Iš pradžių buvo visko – ir pavydo, tačiau susigyveno.
– Dabar globojate keturis sesers vaikus. Kokio jie amžiaus?
– Keturiolikos, dvylikos, devynerių ir aštuonerių metų. Dvi mergaitės ir du berniukai. Dar šeimoje buvo dvynukai. Neišnešiotukai. Jie mirė. Kartu su vaikais tvarkome jų kapelius. Paminkliuką pastatėme, nes mama geria. Patėvis paėmęs vieną jų sesę, savo dukrą, o ji mane mama vadina. Nežinau kodėl. Gal, kad globoju jos brolius ir seses.
– Iš kur tiek atjautos? Gal pati esate patyrusi skaudžių išgyvenimų?
– Gal taip skirta. Iš pradžių teko prižiūrėti brolius ir seseris. Paskui auginau savus vaikus. Vėliau teko slaugyti uošvius. Gal Dievas taip sukūrė, kad rūpinčiausi kitais. Ir tokiu gyvenimu aš džiaugiuosi. Laikas greitai lekia. Čia diena, čia vakaras, žiūrėk – jau ir metai. Kai gyveni, norisi kažką duoti ir kitiems, padaryti ką nors gero.
Gyvenimas žemėje laikinas, bet kol gyvenu, turiu galimybę – dabar – pastebėti gamtos grožį, žmonių gerumą, mylėti, rūpintis, duoti, atjausti, kurti, priimti, išreikšti, išgirsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius.
Dievas ne veltui turbūt mane tokią sutvėrė. Ir padedam – aš Dievui, Dievas man – abudu statome gėrio karaliją. Moku apsieiti su visais – mažais ir dideliais, jaunais ir pagyvenusiais, sergančiais ir sveikais.
– Ar kalbatės su vaikais jautriomis temomis? Ar ruošiate juos gyvenimui?
– Kalbame. Šnekamės, kad reikia padėti, pagelbėti tiems, kas sunkiau gyvena. Kartu tariamės, kaip ką sutvarkyti, kaip kokią problemą išspręsti. Rodau jiems pavyzdį. Visada sakau, kad neįžeidinėtų ir neskaudintų vieni kitų. Būna, kad ir pasibarame, bet viską atperka jų nuoširdumas.
– Kodėl vaikai nebegalėjo gyventi su savo mama?
– Vaikai iš mamos buvo atimti dėl smurto, nes vienam buvo „užvežusi“ su laidu. Liko žymės ant veiduko. Kažkas iš žmonių pranešė policijai. Kai vaikų teisių apsaugos specialistai paėmė vaikus, pati sesuo ieškojo, kas juos priimtų. Maniau, trumpam, kol išsiaiškins dėl smurto. Tačiau jai vaikų nebegrąžino. Iki incidento sesuo gyveno viena. Vaikų tėvas – užsienyje. Kai grįždavo, apipirkdavo. Dabar vaikų tėvas nepadeda. Sakė, kai teismas priteis alimentus, tada ir mokės. Pavardę irgi tik neseniai davė per notarus.
– Galbūt šeimoje turite kokių tradicijų, sutvirtinančių jūsų ir vaikų ryšį?
– Bendrai keliaujame. Įsigijau septynvietę mašiną, kad visi tilptume, ir važinėjame po Lietuvą. Neseniai lankėmės Anykščiuose. Pernai į Vilnių važiavome – į televizijos bokštą, Gedimino kalną. Taip pat į Kauną. Kalėdų laikotarpiu lankėme gražiausias eglutes. Vieną savaitgalį pamatėme Širvintų ir Vilniaus, kitą savaitgalį važiavome maršrutu Jonava, Kėdainiai, Kaunas.
Myliu ir baru, verkiame ir juokiamės, mokomės ir imam pilnom saujom viską iš gyvenimo, ką jis mums siunčia.
– Ar palaikote ryšius su jau suaugusia globotine?
– Taip. Labai šiltai bendraujame. Ji gyvena Kaune. Mokosi fotografijos ir dirba parduotuvėje. Tačiau grįžta visada, kada tik gali.
– Ko labiausiai reikia tokiems vaikams?
– Visko – ir rūbų, ir maisto, bet labiausiai – meiles, šilumos ir namų jaukumo. Jeigu keliaujant automobilį vairuoja mano sūnus, kiekvienas iš vaikų laukia, kad aš šalia atsisėsčiau. O atsisėdus glaudžiasi vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės. Taip ir namie – vienas prie vieno šono, kitas – prie kito, trečias ant kelių. Jie nori meilės, dėmesio, kaip ir visi vaikai. Būdami didelė graži šeima, mes galime daug ką nuveikti, galime mylėti, mokytis, jausti, keliauti ir džiaugtis gyvenimu ir visomis jo teikiamomis galimybėmis ir dovanomis.
– Dažnai į vaikus iš globos namų visuomenėje žiūrima kaip į blogesnius. Ar tikrai jie kelia daugiau problemų?
– Vaikai į globos namus patenka iš šeimų, kuriose girtaujama, smurtaujama. Ką jie mato, tą ir pasiima, dažnai taip ir elgiasi. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tik dėmesiu ir gerumu bei didele kantrybe pavyko pasiekti rezultatų. Metai, o gal ir daugiau praėjo, kol radome bendrą kalbą. Jų mama žiūrėjo savęs, alkoholio ir vyrų. Dabar jie jau supranta, ko aš noriu, ir aš juos suprantu. Vyriausia mergaitė džiaugiasi – jai nukrito našta. Reikėdavo pasirūpinti broliais, kai mama negrįždavo. Ir valgyti padaryti, ir sužiūrėti, kad apsirengtų, į mokyklą nueitų.
Kai vaikai auga be meilės, tokiais ir tampa. Visi galvoja, kad globos namuose gerai. Bet ką auklėtojos, net ir pačios geriausios, gali duoti, kai jų tik kelios, o vaikų – visa grupė. Šeimoje vaikas gauna daugiau.
– Kaip manote, kodėl trūksta globėjų, kodėl nesiryžtama įsivaikinti?
– Neįsivaizduoju. Negaliu pasakyti už kitus. Tik matau, kad žmonės pikti, susvetimėję. Kad ir kaimynė – plūsta ir plūsta vaikus. Tai ant trinkelių sniego gniūžtę užmetė, tai dar ką iškrėtė. Tačiau kas gi čia blogo? Juk vaikai be žaidimų neužauga.
– Galbūt globėjai nenori prasidėti dėl to, kad pasigirsta kaltinimų, neva jie vaikus ima dėl pinigų arba tam, kad nudirbtų visus darbus? Ką jūs atsakytumėte į tai?
– Nesąmonė. Kai paėmiau sesers vaikus, nuo vasario iki balandžio negavau jokių pinigų. Apipirkau, aprengiau, maitinau. Kartu daug mokėmės, skaitėme ir rašėme. Pasikeitė mokslų rezultatai. Buvau mama, tėvas, aprūpintoja ir mokytoja. Kokios gali būti kalbos? Dabar gaunu pinigus, bet skiriu juos vaikams, jų poreikiams. Būna, kad pavyksta sutaupyti, tačiau, kai tik prireikia rūbų, vėl visos santaupos išeina. Neskaičiuoju, mano ar jų. Jeigu reikia kažko, tai ir perkam.
Kad vaikai išnaudojami, taip pat nesutikčiau. Iš globotinių reikalauju to paties, ko ir iš savų vaikų. Lovas pasikloti, namų darbus daryti, padėti susitvarkyti, jei laiko lieka. Darže dirbame visi kartu. Tai jų savarankiškam gyvenimui bus reikalinga. Jie gal ir norėtų daugiau padėti, tačiau neturi tam laiko, nes po pamokų lanko būrelius, dalyvauja varžybose. Jų pirmas darbas – mokytis. Jei lieka laiko, padeda indus suplauti ar ką kitą padaryti, nes namai – mūsų visų. Yra du kambariai, visi sutelpame. Dirbame kartu, nes mokomės gyvenimui. Vaikai užauga ir išeina. Ir savi, ir globojami.
– Ar vaikai nepatiria atskirties mokykloje?
– Ukmergėje – ne. Ankstesnėje gyvenamojoje vietoje buvo problemų. Jei tik kas nutikdavo, kaltindavo juos. Vienas mano globotinis net buvo nekaltai apkaltintas dėl padegtų pašto dėžučių. Dabartiniai bendraklasiai žino, kad vaikai yra globojami, ir priima juos geranoriškai. O ten, nors ir išėjo šie vaikai, problemos liko. Niekas nepasikeitė. Tai tik įrodo, kad ne jie buvo kalti.
– Ar teko patirti kokių nors problemų bendraujant su valdiškomis institucijomis?
– Ne, neteko. Kur einu, visi geranoriški, visur džiaugiasi mumis.
– Minėjote, kad lankėte kursus? Ar prieš tampant globėjais šeima pakankamai paruošiama? Ar suteikiama informacija, kokie iššūkiai laukia?
– Kursuose kalba apie viską, ko galima tikėtis ir kas gali būti. Tačiau kursus reikia lankyti abiem – vyrui ir moteriai. Aš lankiau viena. Juose buvo kalbama, kaip vyras gali reaguoti, bet geriau būtų, kad pats vyras lankytų. Vėliau mano vyras ėmė priekaištauti, kad kursai mane pakeitė. Iš tiesų, nepakeitė. Aš pati ta linkme ėjau ir to siekiau. Kursai tik suteikė žinių.
– O kur dabar jūsų vyras?
– Vaikus auginu viena, be vyro. Mes išsiskyrėme. Pasakė: „Tu mane iškeitei į internatą, aš tave – į kitą“. Nenorėjau kentėti psichologinio spaudimo – priekaištų, patyčių. Ėmė mane pašaipiai vadinti „internato direktore“.
– Ar nesigailite tokio sprendimo?
– Nesigailiu ir nesigailėjau nė vienos minutės. Negali būti pasirinkimo tarp žmonių. Kaip galima reikalauti rinktis: vaikai ar vyras. Vaikai yra nekalti, kad jų gyvenimas taip susiklostė. Aš vienaip supratau, jis – kitaip. Nebuvo nei geriantis, nei smurtautojas, bet prasidėjo psichologinis smurtas, keiksmai, kaltinimai… O šaipytis iš savęs neleidau.
– Bet mylėjote, kai kūrėte šeimą?
– Mylėjau. Ištekėjau jauna. Pirmojo vaiko susilaukiau būdama aštuoniolikos. Vyras buvo tik grįžęs iš kariuomenės, kai susipažinome. Norėjosi pabėgti nuo mamos vaikų ir susikurti kažką savo. Ir pavyko. Dvidešimt penkerius metus kartu nugyvenome, ūkininkavome. Skyrybos įvyko neseniai, prieš metus. Išsiskyrėme ne iš karto. Kai pasakė, kad turi kitą – tarsi giją širdy nutraukė…
– Kas teikia džiaugsmo, stiprybės rūpinantis vaikais?
– Džiaugsmą teikia pasiekimai, kai matau, kad vaikai keičiasi į gera. Jų meilė – begalinė. Iš nieko sukuria šventę. Sveikina mane ne tik su gimtadieniu, bet ir kitomis progomis – su šventom Kalėdom, Velykom, Valentino diena, Moters diena, Motinos diena. Prigalvoja, prikuria, prikarpo gėlyčių, pripiešia plakatų, atvirukų. Kiekvienas nuo savęs. Aš saugau visus jų darbelius. Vadina mane teta. Gimtadienio proga darželį popierinėmis širdelėmis prismaigstė. Juokiausi, kad pražydo mūsų darželis anksčiau negu kitų. Vaikai kūrybiški. Ir man neleidžia pasenti. Štai paprašo dešimties eurų. Klausiu, kam jiems reikia. „Ai reikia“, – išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo. Galvoju: „Pasitikėsiu“. Ir duodu. Imkit. O jie priperka man visko – balionų, saldumynų, smilkalų, fejerverkų – prirašo linkėjimų. Žino, ką aš mėgstu. Jų dovanėlės man net ašarą išspaudžia.
– Kokioje šeimoje užaugote pati?
– Svarbiausias dalykas, ką davė tėvai, tai pats gyvenimas. Viso kito jie davė tik tiek, kiek galėjo. Bet turbūt toks – vienintelis mano „bilietas“ į gyvenimą. Buvo sovietiniai kolūkio laikai. Tėtis dirbo traktorininku, mama fermose karves melžė, kiaules šėrė. Mes, vaikai, vieni kitus auginome. Kai naktimis mažesnieji nemiegodavo, mama, kadangi jai reikėdavo eiti dirbti, keldavo mus, kad dabotume. O mes labiau norėdavome eiti dirbti vietoje mamos, nei „kovoti“ su mažylių dantų dygimu. Visko buvo, viską išgyvenome. Svarbiausia, kad turime vieni kitus ir visi esame sveiki. Tik vienai seseriai likimas nesusiklostė. Ji lyg balta varna šeimoje…Bet gal pati per mažai pastangų deda ir eina lengviausiu keliu.
– Ar tėvų namuose smurto arba alkoholio nebuvo?
– Tėtis išgerdavo, bet kad būtų mušęs mamą, nematėme. Jei grįždavo iš darbo girtas, skandalai būdavo. Mes vieni kitus užstodavome. Be diržo neužaugome nė vienas. O dabar vaikų mušti negalima.
– O apie ką svajojate?
– Svajonės didelės. Rudenį įsigijau namelį. Norime stogą susitvarkyti, įsirengti antrą aukštą, terasą. Keliauti su vaikais – parūpinau pasus jiems. Norime į užsienį vykti, kad ir netolimą, kaip Lenkija, Latvija. Kad tik sveikatos būtų. Tai didžiausia svajonė. Tada gali ir savus vaikus, ir šiuos, ir kitus, ir anūkus auginti.
– Jau sulaukėte ir pirmojo anūko?
– Taip, jam jau mėnuo. Kai nuvažiuoju aplankyti, negaliu atsidžiaugti. Stebuklingas vaikas.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Moteriškumas – tai ir yra buvimas mama, meilė vaikams, žmonėms. Viskas, kas gražu, kas moteriška. Labai patinka gėlės, skanaus valgio gaminimas. Vaikai džiaugiasi ką nors išmokę iš manęs.
– Kas yra moterų solidarumas?
– Manau, kad tai reikalinga. Reikia žiūrėti ta pačia kryptimi, puoselėti tas pačias vertybes.
– Kas jums yra motinystė?
– Kai vaikams atiduodi visą šilumą, meilę, rūpestį ir visą save. Myli juos, mokai, augini. Ir kai vaikai atsidėkoja, tai didžiausias džiaugsmas ir didžiausias motinystės įvertinimas.
– Kokių pokyčių reikia visuomenėje?
– Gerumo. Žmonės, net patys artimiausi, labai susvetimėjo. Viską valdo pinigai, turtai. Norisi žmogiškumo. Tie, kurie prasigyvena, ima nebevertinti kitų. Kad žmonės sustotų, pagalvotų, neskubėtų šitaip.
– Kokią žinią norėtumėte perduoti kitiems?
– Tik tas, kas padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokia gyvenimo prasmę. Tas, kuris priima gyvenimo dovaną, priima ir visas kitas jo dovanas, ir ateinančias galimybes su dėkinga širdimi, o dėkingai širdžiai norisi kažką ir duoti kitiems, nieko neprašant ir nereikalaujant atgal.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Ingridos POCIŪTĖS nuotrauka

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Stasyte :
    Pavyduolio,sykstuolio vyro ir jo meiluzes zodziai,kosk siauras matymas ir mastymas situ zmoniu.Visiem draugam ir pazistamiem ta pati kartoja kiekvienakart,pila suda ant eks zmonos,jo vaiku MOTINOS,kuri pagimde ir isaugino tris vaikus,priziurejo ir uzpakalius sluoste jo tevams.Pagalvokit!!!Jo tevus slauge!!!Ji visada buvo visiems kaip MOTINA TERESE,ir patarimais ir neatlygintina pagalba,o dabar uz tai reikia smeizt smerkt ir t.t.?Neturi savo grazaus gyvenimo,sugriove seima ir pavydi,kad ji gyvena su vaikais ir keliauja ir dziaugiasi gyvenimu?Juk kai moteris gyveno su seima,namai visada buvo pilni zmoniu,vaikai su antrom pusem,ir seserys,seseru vaikai atostogaudavo,darbinikai gyvendavo,mes stebedavomes kaip ji mokejo su tiek zmoniu bendraut,visais pasirupint,o dabar isskyre seima,viska sugrioves po tiek metu,visus nori supriesint.Ukio darbininkams ruosdavo pusrycius pietu ir vakariene,o dabar parsivede caras ant svetimo gero cariene ir loja.,ir loja abu kaip sunys,o karavanas eina eina ir jau toli nuejo.Jie noretu,kad ji verktu ir prasytu pagalbos,o kai taip nera tai siunta!Su geru zmogum nesiskiria ir jeigu jau sita moteris turejo iseit tai tik del gasluno vyro problemu,saunuole,kad tu ji metei. Toks diedas nevertas jokios pagarbos musu akyse,kai ponia kazkokia vaiksto ant svetimo sukurto gero.
  • komentatatorė :
    Kodėl žmonėse tiek daug negatyvo,tiek paslėpto pykčio,lyg ši moteris kažką būtų blogo padariusi??? Akivaizdu,jog piktus komentarus rašo artimi su ja susiję žmonės..... Argi jiems dar maža to,ką jai yra pridirbę? Atsitokėkit,ar kiekvienas iš mūsų sugebėtume prisiimti atsakomybę už svetimus vaikų likimus, rūpintis jais kaip savais, aukoti savo gyvenimą, atsisakyti labai daug ko vardan kitų? Juk savi vaikai jau užauginti,savarankiški,anūkėlis auga, bet ši moteris surado ir laiko,ir noro,ir kantrybės padėti,atjausti tiems,kam šiandien ypač reikia PAGALBOS ..... Kad daugiau tokių žmonių atsirastų tokiais susvetimėjimo laikais, nebūtų gal tiek pykčio,pavydo,žiaurumo aplinkui ! Malonu buvo skaityti šį straipsnį apie šią Moterį-Motiną,norėtusi jai palinkėti energijos,stiprybės, sėkmės, paprastos žmogiškos asmeninės LAIMĖS nelengvame jos gyvenime, o tiems piktiems žmonėms pasiūlyčiau pamąstyti,ar viską gyvenime galime nusipirkti už pinigus, ar tinka dabar šmeižti ją už kilnumą,savo gašlias fantazijas skleisti kaip faktus?
    • Verslas :
      Baikit jūs šituos kliedesius apie kažkokį pasiaukojimą. Vaikų globa-pelningas verslas ir nieko daugiau. Vadinkim viską savais vardais. Darbo sunkaus moteriškei dirbt nesinori, ūkį kažkam prižiūrėt reik, tai ir ėmėsi globos verslo. Nebekliedėkit dėl Dievo meilės, apie pasiaukojimą. Pasiaukojimas būtų, jei ji tuos vaikus įvaikintų ir nė grašio iš valstybės negautų, jei mylėtų, jei į ekskursijas ir į teatrus vežiotų.
  • Anonimas :
    man nusispiaut i tavo Editos gyvenima as turiu savo bedu tik parasiau kas mus liete straipsnyje o del anonimo visi vadinas taip nei as jos pazistu nei man rupi,o del linkejimu tai dekui lazda turi du galus
  • Onute :
    O kodel sita didzioji rasytoja kaimyne neraso savo vardo, jei sako tiesa. Turgaus boba, pletkininke ir pavyduole- negalinti matyti kitu sekmes. Miela anonyme, nesprog is pykcio, kojas apsisutysi. Tokiu brudu kaip tokios anonymes, reikia saugotis. Jei i garaza negali ivaziuoti, nes per Editos kiema turi prasukti, o tau neleidzia, tai kaltink save, kad garaza ne vietoj pasistatei. Vaikams net kojos uzkelt ant trinkeliu negalima, o pati norejai vazinet, kaip iki Editos atsikraustymo. Pastate i vieta parazytka, tai spjaudai ugnim.
    • Velnio išpera :
      Na ir žodynas geruolės globėjos Editos draugų. Čia tai fruktas. Bent jau nesireklamuotų
  • Anonimas :
    kazin kiek sita globeja baigus klasiu ,kad astuoniolikos jau pagimde ,todel taip ir masto
  • Anonimas :
    Jai esat tokia gera mama tai ko nusigrezė nuo jos savi vaikai liko su tėvu o kas vaikus augino kaip buvot poilsaut po uzsienius vazinejot ir esat tokia nuskriausta krūva pinigų gave po skyrbų ir dar blogai. Jaunas meiluzis geriau nei savi vaikai kodel apie jį nieko nesako o jai iki fenikso dar daug trūksta tegul auleja globoja nes valstybė gerai moka uz dyka tikrai neauklėtų jai reiktų paciai sunkei dirbti ir is savų pinigų islaikyti.
  • Anonimas :
    ponia Edita jai nori pasireklamuoti nekisk kaimynu,mes viska matom kaip vaikus aukleji,per stogus laipo ,akis drasko kai ne su jais kalbi jei tu juos paemiai tai kaimynai turi buti po sluota.kas mums priklauso mes ta pasakom. tuos vaikus tu primokai,jie i kaimynus ziuri kaip i vilkus.nors bendras kiemas .
  • As :
    Kiek "graziu" komentaru... Bet juos turbut raso buvusio vyro meiluze, nuviliojusi vyra nuo seimos, del kurios terorizmo Edita ir buvo priversta palikti viska, ka uzgyveno per daugeli metu. Kaip feniksas pakilo is pelenu. Tai yra pavyzdys visiems, kaip zmones turi gyventi, myleti savo artima, moketi dziaugtis gyvenimu. Ji nekalta, kad buvo antzmogio vyro ir jo meiluzes ismesta is uzgyventu ir ispuoseletu namu, turejo viska pradeti nuo nulio. Tie kas raso, nepazista sitos moters, turetu bijoti dievo, kad nenudziutu liezuviai. Na o sitie abu kikymaros is Tatkunu, kurie cia pila ant jos suda, manau sulauks atpildo. Dievas viska mato, nepamirskim to. As pazistu sita moteri puikiai ir galiu pasakyti, kad geresnio, nuosirdesnio zmogaus nesu sutikusi savo gyvenime.
    • Velnio išpera :
      Jei ji jau tokia geruolė, tai nebūtų pažįstama su tokia velnio išpera, kaip tamsta, kuri prakeiksmus kitiems siunčia. Žinom tokias davatkas, kurios nė iš tolo nesupranta, kas yra Dievo ir žmonių meilė. Žinom ir tokias geruoles globėjas, kurios viską "nuo nulio" pradėjo, pradėdamos vaikų globos verslą: vergai namuose ir dar pinigai valdiški už tai
      • Anonymous :
        Tai jai pas tave tokios mintis lenda tai tu gal ir tvirkini???
  • Anonimas :
    Kazi koks ten sūnus vairuoja,gal perpus jaunesnis sugyventinis, neturit ka rašyt,tai geriau nieko,negu pasakas
  • Anonimas :
    gal ir reikia vaikus priklausti, bet kodel vyra nuvertino,o neparase ,kad sugyventinis i sunus tinkamas,vaikus padeda auginti ir dar reikia islaikyti.Jei taip visa gyvenima isdeste kaip ant delno tai ko nepasake teisybes
    • Auka :
      va va ir lenda yla iš maišo. kad tie vaikai imami tik dėl globos išmokų ir kitokių davinių savivaldybės. ir dar tipo "mokomi darbo" kuopiant srutas ar kitaip prižiūrint gyvulius. O tą jauną eržiliuką patikrino vaiko tarnyba? Ar netvirkina jis vaikų? Galvojat jam ta senė labai reikalinga?
  • J :
    Gal ir jūs galit pasiimti kelis vaikus ir išmokyti juos darbinių įgūdžių? Labai ačiū, jei ir nepasiimsit, bet bent pamąstysit apie tai. Ir dar dėkui, kad saugot mūsų visų vaikus nuo išnaudojimo, nuo to pasaulis tik gerėja.
  • Nusikaltėliai globėjai :
    Ar čia serialas apie globėjus, imančius vaikus nudirbti jų ūkio darbus? Ir dar pateikti tai, kaip itin pavyzdingą nuopelną. Nugi siaubas. Kur žiūri Leonavičienė, nors ir taip aišku, kad jai seniai jau giliai nusispjaut, kaip globėjai išnaudoja našlaičius
    • Anonimas :
      Gal ir jūs galit pasiimti kelis vaikus ir išmokyti juos darbinių įgūdžių? Labai ačiū, jei ir nepasiimsit, bet bent pamąstysit apie tai. Ir dar dėkui, kad saugot mūsų visų vaikus nuo išnaudojimo, nuo to pasaulis tik gerėja.
      • Leonavičienės verslas :
        Jei imčiaus šio vaikų globos verslo, tai nevaidinčiau iš savęs pasiaukojančio herojaus. Ir ne darbo įgudžių, o mokslo, švietimo jiems siekčiau: ekskursijomis, knygomis, išvykomis ir pan. Vaikams reikia turėt vaikystę, o ne vergovę globėjo ūkyje, kuris prisidengia darbiniu ugdymu. Ar Lietuvoj vis dar baudžiavos laikai.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas