Daugiavaikės mamos džiaugsmas – geros dukros, paklusnūs anūkai

Trečiadienį Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė artėjančios Motinos dienos proga tradiciškai pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo daugiavaikes otinas. Tarp pagerbtų mamų buvo ir Ukmergės rajone, Lyduokių seniūnijos Virkščių kaime, gyvenanti 85-erių Viktorija Kadelskienė, pagimdžiusi šešias, o išauginusi penkias dukras.
Į Prezidentūroje vykusias iškilmes daugiavaikę mamą lydėjo dvi dukros, du žentai ir dvi anūkės. Grįžusi iš Vilniaus V. Kadelskienė prisipažino, jog nė sapne nesapnavo, kad senatvėje sulauks tokios pagarbos ir dėmesio.

„Mamų gyvenimai – tai tylus motiniškas žygdarbis“
Valstybės apdovanojimai šiais metais skirti 46 mamoms, išauginusioms ir gerai išauklėjusioms penkis ir daugiau vaikų. Šventėje dalyvavo 33 daugiavaikės, atvykusios iš įvairių Lietuvos rajonų.
Sveikindama apdovanotąsias šalies vadovė pažymėjo, jog šios dienos iškilmės – vienos gražiausių metuose, nes pasitinkama Motinos diena ir pagerbiamos mamos. Nuo mažens girdimas, pirmiausia išmokstamas tarti mamos vardas kiekvienam yra pats svarbiausias.
„Šių mamų gyvenimai – tai tylus motiniškas žygdarbis. Kiekvienas pagimdytas ir užaugintas vaikas – svarbus visai šaliai. Šie vaikai toliau kuria mūsų Lietuvą, saugo ją, užtikrina jos ateitį“, – kalbėjo prezidentė ir padėkojo mamoms už tai, kad augindamos vaikus atidavė jiems labai daug širdies šilumos, laiko, sveikatos ir meilės. Kiekvienas vaikas, sulaukęs savo mamos meilės, vėliau ja dalijasi ir su kitais žmonėmis.
Dalindamasi įspūdžiais iš Prezidentūros V. Kadelskienė prisipažino, kad suko galvą, kaip jai pasipuošti šiam iškilmingam renginiui. Kuklius rūbus mėgstanti moteris apsirengė tamsiu kostiumėliu, dukros padarė net kuklią šukuoseną. Taip pat ji neslėpė, jog visos kelionės metu labai jaudinosi. „Važiuojant į Vilnių mažai ką ir mačiau. Sėdėjau ir laukiau, kol žento vairuojama automašina nuveš į vietą, – šypsojosi aštuoniasdešimtmetė. – Pas prezidentę susirinko daug žmonių. Visos mamos juk norėjo, kad jas palydėtų vaikai…“
Nors iškilmių metu ir neapleido jaudulys, pašnekovė pasigyrė spėjusi pajusti prezidentės paprastumą ir spinduliuojantį jos nuoširdumą.

Gimė ir augo Berzgainių dvare
Viktorijos Bačianskaitės vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitkiemio seniūnijoje buvusiame Berzgainių dvare. Šeima buvo gausi, jos mama pagimdė vienuolika vaikų, tačiau užaugo ne visi – keli mirė maži. Tėvai turėjo nemažai žemės, tad vaikai nuo mažumės buvo pratinami prie darbų. Vis tik Viktutei teko ragauti ir mokslo. Martnonyse pradžios mokykloje baigusi keturis skyrius, ji dvejus metus mokėsi Želvos progimnazijoje.
Iš namų iki mokyklos toli, vaikui kasdien vaikščioti sunku, bendrabučio nebuvo, tad tėvai pas žmones nuomojo jai kambarėlį. Mokslas mergaitei sekėsi ir patiko.
„Želvoje mokėmės įvairių dalykų. Buvo rusų ir anglų kalbų pamokos…“ – mena pašnekovė.

Nuteisė 25 metams lagerio
Ramiai tekėjusį Bačianskų šeimos gyvenimą sujaukė prasidėjęs karas. Kadangi gyveno kone miške, vienas sūnų išėjo pas partizanus. Po kurio laiko jį su bendražygiais susekė, apsupo.
„Keli partizanai, kad nepatektų priešams į rankas, nusišovė. Tikriausiai taip būtų pasielgęs ir brolis, bet užsikirto jo šautuvas. Tada jį paėmė gyvą. Brolis buvo kankinamas, nuteistas ir pateko į lagerį“, – skaudžius įvykius mena daugiavaikė.
Nors buvo nepilnametė, santvarkos ir KGB žiaurumus teko patirti ir Viktorijai: „Nekaltai buvau įskųsta, atvežė į Ukmergę ir uždarė į saugumo kalėjimą. Čia ir mušė, ir kankino. Baisūs buvo laikai…“
Iš Ukmergės suimta mergina atsidūrė Lukiškių kalėjime, kur laukė teismo. Norėdama iš kitų kalinių sužinoti apie taip pat suimtą brolį, kartą pabandė Morzės abėcėle belsti į grindis. Už šią „išdaigą“ Viktorija užsidirbo karcerio.
„Palyginti su Ukmerge, Lukiškėse nebuvo sunku. Netrukus vyko teismas ir man skyrė 25 metus lagerio. Niekas tada nesiaiškino, kaltas tu ar ne. Patekai čia, tai ir nebematysi laisvės… Kartu su kitomis nuteistosiomis traukiniu mus išvežė į Irkutsko kalėjimą. Iš pradžių dirbome miškų ūkyje, po to perkėlė į celiuliozės fabriką. Čia sąlygos buvo jau kur kas geresnės. Taip prabėgo penkeri metai“, – mena buvusi kalinė.
Pasak V. Kadelskienės, mirus Stalinui buvo paskelbta amnestija ir daug kalinių galėjo išeiti į laisvę, grįžti į Lietuvą.
Paleista iš Irkutsko kalėjimo Viktorija vyko ne į Lietuvą, o pas tėvus į Vakarų Sibire esančią Tomsko sritį. Jie kartu su tuomet dar nepilnamečiais sūnumis Kaziu ir Antanu čia buvo ištremti netrukus, kai Viktoriją su broliu partizanu karinis tribunolas nuteisė kalėti.

„Grojo ir prisigrojo…“
Apsigyvenusi pas savo šeimą Viktorija netrukus susipažino su būsimuoju vyru Albertu Kadelsku. Jo šaknys – nuo Balninkų, kartu su šeima ištremtas į Tomsko sritį.
„Kaimynystėje gyveno Alberto dėdienė, jis pas ją atvažiuodavo į svečius. Jaunimas sueidavome pasibūti, tai ir susipažinome. Mano vyras buvo geras muzikantas, grojo armonika, akordeonu, turėjo gražų balsą. Mūsų šeima taip pat buvo daininga… Susirinkęs jaunimas mėgo pasilinksminti. Albertas vis grodavo, tad ir prisigrojo…“ – šypsena nušviečia moters veidą.
Nusprendusi tuoktis pora nuėjo į civilinės metrikacijos įstaigą ir „susirašė“. Pasak V. Kadelskienės, jokių vestuvių nebuvo, nes nei vienas, nei kitas jų nenorėjo: „Kunigo pas mus nebuvo, reikėjo kviesti iš kitur, tad bažnyčioje tuokėmės po kelerių metų grįžę į Lietuvą.“
Jaunavedžiai apsigyveno pas Viktorijos tėvus, kartu su kitais tautiečiais dirbo kolūkyje. Prisiminusi tą metą Viktorija pasakoja, jog darbštiems ir tvarkingiems tremtiniams Sibire badauti neteko: „Turėjome 30 arų žemės, laikėme karvę, kiaulių, sodinome daržus, bulves, net agurkų ir pomidorų įsigudrinome užsiauginti. Šiltnamių tuomet nebuvo, todėl jų daigus sodindavome ant mėšlo, sukrauto į gilias duobes…“

Pasijuto antrarūšiai
Iš Sibiro 1958-iais jaunoji šeima grįžo su pirmagime Laimute ant rankų. Mergytei tada buvo dveji. Atsistoję ant išsiilgtosios Lietuvos žemelės Kadelskai suprato, jog čia niekas jų nelaukė – namų nebėra, daug kas pasikeitę, į juos žiūri tarsi į nusikaltėlius. Ir jiems, ir jų tėvams neretai buvo prikaišoma, jog jie kitokie – tremtiniai.
„Neretai pasijusdavome antrarūšiai. Vyras ne kartą yra pasakęs – nupirkite bilietą, grįšim atgal į Sibirą“, – skaudžias akimirkas mena buvusi politinė kalinė ir tremtinė. Ir priduria, jog tėvų tremtis atsiliepė ir dukroms.

Dvynukai – giminės tradicija
Pirmuosius metus Kadelskų šeima glaudėsi pas Alberto tėvus, kurie grįžę iš Sibiro išsipirko iš valdžios buvusius savo namus Virkščių kaime. Netrukus jaunieji nusprendė statytis savo būstą. Gavę sklypą netoli tėvų sodybos, ėmė paskolą ir pradėjo statybas.
Naujuose namuose viena po kitos pasaulį išvydo dukros Virginija, Dalia, Nijolė, Gražinutė, Aušra. Laimingų tėvelių džiaugsmą aptemdė staigi dar nė metukų nesulaukusios Gražinutės mirtis.
„Greitosios tuomet į kaimus nevažinėjo. Susirgusią dukrytę pas gydytojus Ukmergėje vežiau autobusu. Nors nustatė plaučių uždegimą, į ligoninę nepaguldė. Teko grįžti namo. Kitą rytą abu su vyru sergančią mergaitę autobusu vėl vežėme į Ukmergę. Deja, jos gyvybės išgelbėti nepavyko. Mūsų mergaitė palaidota Lyduokiuose“, – skaudžią netektį prisimena mama.
Kadelskai, kaip ir daugelis jų giminaičių šeimų, susilaukė dvynių – Dalios ir Nijolės. Pašnekovė prasitaria, jog ir trejetuką auginantys lyduokiečiai Alvydas ir Laima Kadelskai – artimi giminės.

Kartu ir prie darbų, ir prie stalo
Pasakodama apie gausios šeimos gyvenimą V. Kadelskienė nė kartą nepasiskundė, jog sunku buvo auginti penkis vaikus. Ji su vyru dirbo kolūkyje – Albertas buvo traktorininkas, Viktorija plušėjo fermoje – tad daugelį darbų namuose teko nudirbti mergaitėms. Jos, nuo mažumės matydamos darbščius tėvus, ir daržus ravėjo, ir namų ūkį apeidavo, ir Berzgainiuose gyvenančiai bobutytei talkinti tekinos skubėdavo.
Ne viena kaimynė V. Kadelskienei su pavydu yra kalbėjusi, kaip jos vyras myli savo mergaites.
„Menu, visi vežame šieną. Vyras mažas dukreles vieną po kitos kelia nuo vežimo, pabučiuoja ir pastato ant žemės…“ – vėl į prisiminimus nuklysta mama.
Kai visa šeima būdavo namuose, neretai čia skambėjo dainos ir muzika. Dar viena šeimos tradicija – visiems bendrai susėsti prie pietų ar vakarienės stalo. V. Kadelskienė įsitikinusi, jog tai šeimą labai suvienija.
„Išsišluojame šeštadienį kiemą, tėveliukas pasiima armoniką, o mes visos dainuojame, šokame…“ – šypsosi dukra Nijolė.
Jau penkiolika metų, kai V. Kadelskienė našlė. Tačiau jos namai tušti nebūna. Tik šią žiemą mama praleido pas dukras. Į savo senąją sodybėlę Virkščiuose ji grįžo tiesiai iš iškilmių Vilniuje.

Šeima – Lietuvoje ir užsienyje
Daugiavaikė mama džiaugiasi, jog visos jos dukros buvo pavyzdingos moksleivės. Tėvams dėl jų elgesio neteko nė kartą raudonuoti nei kai mergaitės lankė Lyduokių mokyklą, nei kai mokėsi Želvoje.
Taip pat mama gali didžiuotis, jog dukterys įgijo specialybes, sukūrė gražias šeimas. Laima – gydytoja, Nijolė baigė Veterinarijos akademiją, Virginija ir Dalia – technikumus, Aušra pasirinko kirpėjos profesiją.
„Turiu devynias anūkėles ir anūką bei dvylika proanūkių“, – pasigiria V. Kadelskienė.
Šios šeimos, kaip ir daugumos tautiečių, neaplenkė emigracija. Šiuo metu dvi Kadelskaitės – Virginija ir Dalia – įsikūrusios užsienyje, viena – Airijoje, kita – Danijoje. Taip pat užsienyje gyvena keli anūkai.
Laima įsikūrusi Kaune, Nijolė gyvena Kretingoje, Aušra – Kupiškyje. Nors Ukmergėje šiuo metu nelikę nė vienos, mamai dėmesio nestinga. Kiekvieną dieną ji su savo artimaisiais – dukromis, anūkais – bendrauja telefonu. Kai tik turi galimybę, tai vienas, tai kitas mamutę skuba aplankyti.
Svečiai jos namuose visada laukiami ir vaišinami. Atvykusiems artimiesiems senolė niekada nebėdoja dėl blogo gyvenimo ar ligų. Nors ir iškentusi daug neteisybės, patyrusi nuoskaudų V. Kadelskienė sako, kad aplinkui ją gyvena tik geri žmonės.

Sieja artimas ryšys
Kelioms dienoms pas mamą atvykusi paviešėti Nijolė sakė, kad ir ji, ir seserys visada džiaugėsi, kad auga gausioje šeimoje: „Iki šiol mes visos labai artimos. Žiūrėk, viena apie kurią kitą tik spėjame pagalvoti, o ši jau ir skambina… Visos jaučiame stiprų tarpusavio ryšį. Mums gera, kad turime viena kitą…“
Moteris juokiasi, kad seserys kartais ir viena kitos vaikus tarsi savus paauklėja.
„Jiems tai tikriausiai nelabai patinka, bet mums kitaip neišeina…“ – neslepia Nijolė.