Verslininkė Galina KORIZNIENĖ: „Noriu prisijaukinti meilę ir šilumą“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Šįsyk pristatome verslininkę, dviejų parduotuvių Ukmergėje savininkę, Galiną KORIZNIENĘ. Viską sukame kitu kampu – moters smurtas prieš vyrą. Mūsų pokalbyje pinasi alkoholis, kaltinimai sau, skaudūs išgyvenimai dėl artimųjų, kitatautiškumas ir tikra meilė, kuri suteikia jėgų bei noro problemas spręsti ir iš bėdų kilti kartu. Išauginusi sūnų ir dukrą, šiandien Galina – jau „baba“ ir džiaugiasi šia patirtimi.

– Kaip tapote verslininke?

– Nebuvau verslininkė. Net neįsivaizdavau, kad ja tapsiu. Nuo dvidešimt vienerių gana ilgai dirbau siuvimo fabrike, vadovaujančiose pareigose. Lietuvai tapus laisva šalimi, ėmėmės kurti verslą. Pradėjome nuo individualios įmonės. Tai buvo plastiko gaminiai – karoliai, sąvaržėlės, segtukai. Juos siuntėme į Rusiją. Tačiau po reformų ryšiai su Rusija nutrūko. Patyrėme daug nuostolių. Teko suktis iš padėties ir sugalvoti kažką, kuo būtų galima verstis Lietuvoje. Daug kas puolė statyti prekybinius kioskus. Mes irgi pastatėme. Pirmiausia – Dukstynos mikrorajone. Vėliau plėtėmės. Kioskas išaugo į parduotuvę. Dabar turime dvi parduotuves.

– Kokie socialiniai vaidmenys jums būdingi?

– Iš pradžių buvau paklusni žmona. Man vyras buvo autoritetas. Labai klausiau jo nuomonės, o mano pačios vaidmuo buvo mažas. Vėliau supratau, kad sugebu organizuoti sumaniau, ir iškilau versle.

– Kaip savyje atradote verslumo talentą?

– Buvo toks laikmetis, kai negalėjome sau leisti ilgai galvoti. Sprendimų reikėjo šiandien, čia ir dabar. Suktis reikėjo greitai. Ir man tai sekėsi geriau nei vyrui. Ypač tais atvejais, kai šalia verslo iškildavo papildomų rūpesčių. Pradėjome statytis namą. Mokesčių inspekcijai teko sumokėti didžiulę baudą. Pardavėme butą ir likome visai be nieko. Turėjome rizikuoti ir suktis iš situacijos. Reikėjo vystyti prekybą, o pinigų nebuvo. Konkurencija – didelė, kioskų – daug. Sau kėlėme tikslą pritraukti pirkėjus, todėl ieškojome kelių rinktis ir siūlyti savo klientams geriausias prekes mažiausiomis kainomis. Ir būtent tada aš atsiskleidžiau. O vyras liko antrame plane. Mažėjo jo noras išreikšti save. Jis vis dažniau visais klausimais sutiko su manimi.

Galbūt šį iniciatyvos perėmimą lėmė tai, kad vyras sunkiai susirgo – būdamas trisdešimt trejų, patyrė infarktą. Aš tuo metu dirbau pamainomis ir man dar teko pasirūpinti ir verslu, ir šeima. Vaikai buvo maži. O tuo pačiu dieną naktį galvojau apie vyro sveikatą.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Aš savyje jaučiu vadovę, bet moteriškumo savyje nejaučiu. Kaip apsirengti ir pasidažyti žinau, tačiau to nelaikau moteriškumo esme. Manau, kad moteris turi skleisti šilumą, kurti ir puoselėti ryšius šeimoje. Artumo, meilės ir šilumos manyje nėra. Nors norėčiau, kad būtų. Yra rūpestis kitais, atsakomybės jausmas. Viską, ko reikėjo, jau išmokau. Dabar noriu prisijaukinti meilę ir šilumą.

– Kodėl taip jaučiatės?

– Šių dalykų aš negavau iš šeimos, nemačiau santykiuose tarp tėvų. Mama nedavė man artumo ir šilumos. Nebuvo kada. Laikai buvo sudėtingi. Tėtis gerdavo. Šeimoje augome penki vaikai, aš – vyriausia. Mama rūpinosi, kaip mus išmaitinti.

– Kas yra moterų solidarumas?

– Dabar kai kuriais klausimais jau yra šiek tiek solidarumo, tačiau dar per mažai. Palaikymas moterims visų pirma turėtų būti iš moteriškosios pusės. Kad nesėdėtų kiekviena atskirai su savo problemomis užsidariusi namuose, o eitų, burtųsi, spręstų klausimus toje aplinkoje, kurioje galima išsišnekėti su kitomis, tas pačias ar panašias bėdas patiriančiomis moterimis, konsultuotis su spe-cialistais. Kad nebijotų klausti, ieškoti pagalbos, dalintis patirtimi. Tai pat – daugiau atjautos.

Profesijas įgyjame visi, o kaip būti mama ir žmona – neišmokstame. Kartais pasireiškia nuostata: „Aš viską galiu“. Reikia kažką padaryti, ir darai. Tas jausmas užgožia ir nebeleidžia matyti kitų dalykų.

– Ar moteriškumas perduodamas iš kartos į kartą?

– Taip. Negavau moteriškų savybių iš mamos, o mama – iš savo mamos. Mano dukra panaši į mane. Ji irgi vadovė. Tačiau mano laikais nebuvo kur kreiptis, kas padėtų suprasti save, o dabar jau yra kur kas daugiau galimybių.

– Kas jums yra motinystė?

– Kai auginau savo vaikus, motinystės nebuvo. Dabar tai suprantu kitaip. Vietoje to, kad būčiau šalia, išėjau į darbą, kai vaikai dar buvo labai maži: vienam – metai, kitam – pusė. Tuo laiku man atrodė svarbu nepraleisti savo pareigų darbe.

– O dabar?

– Dabartinei kartai lengviau, nes dabar gyvename geriau. Yra daugiau pagalbos auginant vaikus. Būdami jauni, keliame sau finansų bei karjeros planus. Dabar suprantu, kad kažko reikia atsisakyti. Jeigu auginčiau vaikus dabar, nežinau, kaip tai daryčiau.

– Jūsų vaikai jau suaugę. Kas šiandien jus džiugina, kas skaudina?

– Džiaugiuosi, kad visi sveiki, kad dar galiu dirbti ir esu laiminga savo darbe, kad turiu kur gyventi ir ką valgyti. Skaudina, kad artimieji – vyras, vaikai – ne visada supranta, ką noriu pasakyti. Jiems atrodo, kad mokau, nepasitikiu, o aš tenoriu patarti, perspėti.

– Esate ne tik mama, bet ir, kaip pati sakote ir kaip vadina anūkai, baba. Turite tris anūkus. Kuo skiriasi buvimas mama ir baba?

– Baba yra laisvesnė ir geresnė, turi daugiau išminties. Dabar lengviau su anūkais, nei tada su vaikais. Mažiau konfliktinių situacijų, pykčių, nesusipratimų. Neįsiveli į ginčus, gebi lanksčiai reaguoti. Kaip lapė, moki prieiti ir apeiti.

– Į šiandieninius supratimus jums teko eiti gana sunkiu keliu, sprendžiant alkoholizmo bei smurto artimoje aplinkoje bėdas. Kaip viskas buvo?

– Mano vyras pradėjo išgėrinėti. Iš pradžių kartais, ilgainiui – vis dažniau ir daugiau. Bet smurto iš jo pusės nebuvo. Aš prašydavau negerti. Reikalaudavau. Tūždavau. Matydama, kad mano žodžiai jo nepasiekia, kad jis manęs negirdi ar nesupranta, trenkdavau jam. Tada jau sulaukdavau smūgio atgal. Vaikystėje mačiau nuolatinį didžiulį smurtą tarp mamos ir tėvo, nežinojau, kaip kitaip spręsti problemas. Jausdavau, kad tokiu elgesiu pati save pažeminu, kaip moterį. Tačiau savęs nesuvaldydavau. Imdavau trankytis. Jei nepadėdavo sudaužyta lėkštė, paleisdavau kumščius.

– Kaip manote, kodėl jūsų vyras įniko į stikliuką?

– Prie alkoholizmo vyrą privedė mano požiūris ir elgesys.

– Tai jūs kaltinate save?

– Taip, aš prisiimu atsakomybę. Iš tiesų mano vyras – labai nuoširdus žmogus. Tuo laiku aš nesupratau, kad alkoholizmas – tai liga, nesugebėjau kitaip reaguoti. Man trūko moteriškų savybių.

– Šiandien jūsų vyras nebegeria. Kaip sprendėte šią prob-lemą?

– Daug kartų sakiau: „Išeisiu, paliksiu“. Daug kartų vyras žadėjo nebegerti. Tačiau niekas nepadėjo. Jis, kai gerdavo, sakydavo: „Tu man kliūtis. Neleidi gerti tiek, kiek noriu.“ Galiausiai iš tiesų palikau jį ramybėje. Išvažiavau dviem savaitėm į Tailandą ir leidau jam gerti, kiek nori. Man buvo gera, lepinausi atostogų malonumais, o jis tuo metu gėrė. Ir galiausiai, matyt, „atgėrė“ savo. Grįžusi pasakiau, kad tikrai išeisiu. O jis tarsi prabudo ir daugiau nebegėrė. Jau praėjo metai ir du mėnesiai. Klausiu jo: „Kodėl negalėjai nustoti anksčiau?“ Jis atsako: „Anksčiau, matyt, nebuvo atėjęs tam laikas.“

– O kodėl jo nepalikote, neišsiskyrėte?

– Iš pradžių – dėl vaikų. Sūnui tebuvo gal dešimt metų. Jis prašydavo nepalikti tėčio, nes tėtis geras. Vaikai nerimavo, kad jis gali pasikarti. Pakui vyrą ištiko infarktas, negalėjau palikti dėl jo ligos. O noras gerti palaipsniui vis didėjo. Vyrui teko daryti širdies operaciją. Kurį laiką laikėsi negėręs, tačiau tas noras niekur nedingo. Dar vėliau vyras prarado du brolius, mamą, tad vėl negalėjau jo palikti nelaimėje.

Mano mama sakydavo: „Nemuša – nesiskirk. Jis geras vyras.“ Ir tikrai, mano vyras labai geras žmogus. Taip ir nepalikau ištisus keturiasdešimt ketverius metus.

– Gal tai meilė?

– Taip. Tikrai. Labai myliu savo vyrą. Tai yra tikroji meilė. Būčiau palikusi, jeigu nebūčiau mylėjusi. Ir emociškai pratrūkdavau iš meilės – norėdama pasakyti: „Aš taip dėl tavęs stengiuosi, viską darau dėl tavęs, o tu vis tiek geri.“ Nemokėjau to pasakyti kitaip…

– Kas jums ir jūsų vyrui padėjo?

– Pirmiausia reikia suvokti ir pripažinti, kad tai liga. Kai buvo labai blogai, vyras lankė anoniminių alkoholikų klubą. Tačiau savo ligos pripažinti nenorėjo. Sakė: „Jie – alkoholikai, aš – ne.“ Tačiau, lankydamas „anonimus“, iš kitų žmonių pasakojimų pamatė, ką gali prarasti – prarasti mane, vaikus, anūkus. Pasidarė baisu, kad gali likti vienas ir teks „kaukti tarp keturių sienų.“

Be to, dabar geria mūsų keturiasdešimt trejų metų sūnus. Manau, ir dėl to vyras tai metė. Kol jis gerdavo, sakydavau: „Kokį pavyzdį sūnui rodo tėvas, taip ir jis elgsis gyvenime.“

– Nepaisant problemų, šiandien esate kartu. Viską pakėlėte ir ištvėrėte. Kaip išsivaduoti iš bėdų drauge? Kas padėjo išsaugoti santykius?

– Viskas po truputį. Kartu žengiame dvasinio tobulėjimo keliu. Jis lanko „anonimus“, kur susitikimai dažniausiai uždari, man galima dalyvauti tik atviruose. O aš pati lankau Al-Anon programą. Mes labai daug tuose užsiėmimuose išgirstame, tai paskui prisitaikome sau. Labai gerai, kad žmonės, praėję visa tai, dalinasi savo patirtimi ir padeda susivokti kitiems. Po šių pokalbių sustiprėjame.

Taip pat abu su vyru skaitome daug literatūros ta tema.

Aš dar lankau savęs pažinimo praktikas pas Svetlaną Smertjevą. Šie užsiėmimai taip pat labai padeda. Jie man atveria supratimą apie save, kaip moterį. Ši veikla iškelia mano moteriškąją pusę, kuri ilgus metus buvo užgožta.

– Daugelis nesiryžta žengti pirmojo žingsnio. Gąsdina tai, kad gali likti nesuprasta, neišgirsta… Kaip jūs pasiryžote?

– Baisu buvo tik pirmą kartą. Tokiuose susibūrimuose viskas labai atvira, nuoširdu. Visi vieni kitus supranta ir palaiko.

Išsikalbėjus, pasidalinus patirtimi pasidaro žymiai aiškiau ir lengviau. Tačiau moterys vangiai buriasi draugėn. Nesusirenka net jei yra skelbimai ir kvietimai. Gal bijo… Gal nedrąsu…

– Kokių priemonių šių problemų sprendimui trūksta valstybės ar savivaldybės lygmeniu?

– Ką gali padėti valstybė, jeigu moterys bijo ateiti pasipasakoti, kreiptis pagalbos, bijo pirmojo žingsnio?

– O kaip jūs žengėte tą pirmąjį žingsnį?

– Pasiryžau, nes mačiau, kad kitos išeities nėra. Supratau, kad aš degraduoju. Metai po metų kartojasi mano elgesys, daužau lėkštes, bet niekas nesikeičia. Tai nepadeda, neveikia, problemos išlieka. Man buvo gėda dėl savęs.

– Kur pirmiausia reikia kreiptis?

– Daugeliu atvejų moterys neturi su kuo išsišnekėti. Nereikia eiti pas draugę, kuri savo patarimais gali sužaloti gyvenimą. Geriau eiti pas kompetentingus specialistus į profesionalius užsiėmimus, kuriuose neduoda patarimų ar vaistų, o vyksta darbas su savimi.

– Kokių pokyčių reikia siekiant spręsti alkoholizmo ir jį lydinčias smurto problemas?

– Valstybė gyvena iš alkoholio, ji mažiausiai suinteresuota atimti iš savęs tokį „riebų kąsnį“. Daromi paviršutiniški sprendimai. Prekybos alkoholiu laiko apribojimai gerai, tačiau, mano nuomone, turėtų į tai būti žiūrima žymiai griežčiau. Alkoholizmu sergantys žmonės daugiausia geria stiprų, 7,5 proc. alų, kuris parduodamas vadinamaisiais „bambaliais“. Mažai sumoki – daug gauni. Tokio alaus turėtų nebūti. O stipraus alaus perkama daugiausia. Mažos parduotuvės iš to ir laikosi.

Labiau reikėtų kontroliuoti gamybos procesus ir žiūrėti, ko į gėrimus yra dedama. Alus nebe natūralus, o spirituotas. Gal dar kažko jo sudėtyje yra? Nuo tokio alaus greitai apsvaigstama ir jis didina priklausomybę. Alaus sudėtis turėtų būti skelbiama viešai. Kodėl jo toks poveikis? Gal tai, iš ko gaminama, atgrasytų. Žmonės pagalvotų, ką geria. Nejau Lietuvai reikia tokių žmonių – nemąstančių, negalvojančių, kreivų ir šleivų?

Netikslinga ir neveiksni pašalpų sistema. Mano parduotuvėse perkančių klausiu: „Pabrangs alkoholis. Ar gersit?“, o jie atsako: „Gersim. Mums pakėlė pašalpas“.

Jei alkoholiu neprekiautų sekmadieniais, galbūt bent tą vieną dieną geriantys asmenys praleistų su savo šeimomis, pramogautų gamtoje ar kažką kitą veiktų. Kam reikia leisti prekybą iki trečios valandos? Nebūtų ko gerti ir kur įsigyti, ieškotų alternatyvų, kitų veiklų. Kiekviena šeima, susidurianti su alkoholio problema, tuo apsidžiaugtų. Aš laukiu sekmadienio ir džiaugiuosi, kad nuo trečios valandos mano sūnus nebegaus gerti, o dar labiau džiaugčiausi, jei negautų visą dieną. Geriančiam žmogui tai daug – lyg būtų mėnuo. Jis ir prablaivėja per tą dieną. Koks džiaugsmas šeimai, vaikams – tėtis neišėjo į parduotuvę, o pasiliko su jais, galime visi kartu su juo kažką nuveikti.

– Jūs esate kitatautė. Ar gyvendama Lietuvoje dėl to esate patyrusi nepatogumų?

– Ne. Niekada. Jaučiuosi puikiai. Čia gimiau ir užaugau. Baigiau rusų mokyklą. Kai susipažinau su vyru, lietuviškai kalbėti nemokėjau. Tačiau dirbdama persilaužiau. Lietuvių kalbos pati išmokau. Nors oratore netapau, tačiau bendrauti ir susikalbėti galiu. Man gera čia gyventi. Ir mano mamai gera, kitur gyventi nenori. Mama – ukrainietė. Čia ją atsivežė tėvas, kuris yra rusas. Susipažino tėvui tarnaujant kariuomenėje Ukrainoje. Vėliau, bėgdami nuo trėmimų, atvyko į Lietuvą ir čia įsikūrė. Mama taip pat kalba lietuviškai. Nėra problemos išmokti kalbą ir gerai čia jaustis.

– Palietėme tikrai skaudžias, nemalonias temas. Ar nebijote kalbėti?

– Aš nebijau, nes manau, kad kalbėti reikia. Moterys dėl savo problemų gūžiasi, užsisklendžia savyje, įlenda tarsi į maišą ir dar užsiriša jame, dūsta ir nesulaukia jokios pagalbos. Tačiau tylėdama negali sulaukti pagalbos, nes niekas tavo problemų nežino.

– Šiandien su vyru gyvenate kitaip. Mokotės ir drauge žengiate nauju keliu. Koks jis?

– Dabar mėgstame kartu keliauti, kažkur išeiti – į teatrą ar kur kitur, – kažką naujo pamatyti. Duok Dieve, mums kartu dar daug metų nugyventi ir sulaukti, kol sūnus pasveiks.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Ingridos POCIŪTĖS nuotr.