Juozas Vilys: „Per du šimtus metų neišmestas nė vienas „popierėlis“ (1)

UKMERGĖS GYVENTOJŲ DINASTIJOS

Ukmergė – vienas seniausių Lietuvos miestų, tad turtingas savo istorija, reikšmingais visai šaliai įvykiais. Tokį miestą, kokį dabar turime, kūrė patys vietos gyventojai. Pradedame rašinių ciklą apie ukmergiškius, kurių kelios kartos visą savo gyvenimo veiklą susiejo su Ukmerge.

Archyve – gimimo liudijimai, diplomai, testamentai

Ukmergiškis Juozas Vilys didžiuojasi, kad jo giminė iš mamos pusės – Luniai – Ukmergėje gyvena jau du šimtus metų. „Mano gentainiai buvo labai skrupulingi – per 200 metų nedingo nė vienas dokumentas. Dabar archyve saugau testamentus, diplomus, raštus apie apdovanojimus ir kitus svarbius liudijimus“, – pasakoja J. Vilys.

Pagal turimus archyvus jis yra sudaręs giminės genealoginį medį, labai domisi praeitimi, tad gali papasakoti ir prieš kelis šimtus metų čia gyvenusių giminaičių istorijas.

Sukurti atsvaros žydams nepavyko…

Ukmergiškio prosenelis Ignas Lunys gimė Ukmergėje 1841 metais. Jis buvo laisvas miestelėnas, turėjo žemės, kurią nuomodavo, pardavinėjo grūdus.

I. Lunio žmonos Juzefos Toločkos sesuo Malgožata buvo ištekėjusi už Konstantino Pilko-Pilkovičiaus, 1815 – 1821 metais buvusio Ukmergės burmistru. J. Vilys mintimis sugrįžta į tuos laikus: „Tada mieste visas įmonėles – odų raugyklas, plytines, kitas, taip pat krautuves valdė žydai. Būdamas miesto vadovu, K. Pilko-Pilkovičius bandė organizuoti ir katalikų biznį. Tam tikslui jis iš miestelėnų surinko 1 200 auksinių rublių – kad įkurtų katalikų prekybos bendrovę, kuri konkuruotų su žydais. Deja, tų planų nepavyko įgyvendinti ir burmistras grąžino pinigus aukotojams. 1850 metais vienas iš aukojusių asmenų palikuonių kreipėsi į teismą kaltindamas burmistrą, kad jis pasisavino tuos pinigus. Vyko daug teismų Kaune, Vilniuje, galų gale neutralus Gardino teismas pripažino, kad K. Pilko-Pilkovičius pinigus grąžino, ir niekas neturi teisės jam reikšti pretenzijų.“

Pašnekovas šypsodamasis priduria, kad savo archyve turįs visų tos bylos dokumentų kopijas…

„Kadangi K. Pilko-Pilkovičius buvo turtingas žmogus, valdė daug žemės, o vaikų neturėjo, miestui padovanojo dalį dabartinės Vaižganto kapinių teritorijos“, – pabrėžė J. Vilys.

Senelis – aukštas valdininkas

Ukmergės senbuvis prasitaria, kad ypač įdomi jo senelio Miko Lunio biografija.

 M. Lunis gimė 1874 metais Ukmergėje. 1887-aisiais pradėjo mokytis tuometinėje Vilkmergės dviklasėje progimnazijoje. Po to įstojo į Baltarusijos Gorsko miškininkystės ir taksatorių (miško matuotojų) mokyklą, kurią 1898 metais baigęs dirbo.

Mokydamasis šioje mokykloje, po to dirbdamas jis dažnai parvažiuodavo pas tėvus į Ukmergę. Čia jis susidraugavo su bajoraite iš Palenkės Janina Salmanavičiūte, kurią 1901 metais vedė.

„Tuo metu seneliui buvo pasiūlyta dirbti Sibire, kur būtų mokamas trigubai didesnis atlyginimas, o už vienerius dirbtus metus skaičiuojamas dvejų metų stažas. Mikas sutiko ir su žmona išvyko į Čitą“, – atskleidžia senelio gyvenimo detales pašnekovas.

Čia M. Lunis paskirtas topografinės ekspedicijos viršininku. Jam teko vadovauti darbams, vykdomiems nuo Kinijos sienos iki Šiaurės ašigalio, teritorija užėmė apie 2 milijonus kilometrų. Vienintelis susisiekimas – arkliai. Ukmergiškiui buvo pavaldus būrys kazokų, lietuvis disponavo iždu. Kadangi atlyginimas buvo geras, šeima materialine padėtimi nesiskundė – turėjo namus, žemės, kurią dirbo.

Fotografavo gamtą, žmones, sibiriečių gyvenimą

M. Lunis aktyviai dalyvavo Čitos visuomeniniame gyvenime, buvo išrinktas iš Europos atsikėlusių šio miesto gyventojų bendruomenės pirmininku.

Dar mokydamasis Gorske, ukmergiškis susipažino su fotografijos pagrindais. Tad gyvendamas, dirbdamas Sibire, fiksavo gamtos vaizdus, darbo ekspedicijose momentus, gyventojų kasdienybę.

Kaip pasakoja J. Vilys, yra išlikę 40 M. Lunio nuotraukų, 6 stiklo plokštelės, 4 negatyvai.

Parodė didelę drąsą

1901-aisiais Mikui ir Janinai gimė sūnus Jurgis. Tais pačiais metais Kinijoje prasidėjus Boksininkų judėjimui (nacionalistinis judėjimas, 1898–1901 m. peraugęs į sukilimą prieš vakarietišką imperializmą ir krikščionybę), Rusija kartu su didžiosiomis Europos valstybėmis ir Japonija dalyvavo jo malšinime. Dėl to carinės rusų armijos artilerijos atsargos praporščiko laipsnį turėjęs M. Lunis buvo pašauktas į kariuomenę.

„Nors ir buvo žemesnio rango karininkas, kovoje su kinais jis parodė didelę drąsą ir 1902-aisiais buvo apdovanotas Šv. Onos IV laipsnio ordinu“, – pasakoja pašnekovas.

B. d.

M. Lunis.