Įstaigos vadovė Lina BAUBLIENĖ: „Noriu būti su sijonu, būti ta, kuri aikčioja“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Šią savaitę kalbamės su Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktore Lina BAUBLIENE. Būdama profesionalia gide, šįsyk ji mus vedžioja ne po Ukmergės senamiestį, šiandien leidžiamės į daug sudėtingesnę kelionę – į asmenines patirtis. Lina iš darbdavės pozicijos dalinasi savo mintimis apie lygias galimybes vyrams ir moterims, diskriminaciją dėl lyties ar „per menkos“ srities. Kalbamės apie reprodukcinės sveikatos įstatymą, visuomenės kaltinimus moterims. Taip pat šnekučiuojamės apie buvimą mama, moterimi, apie laisvalaikį ir apie netikėtą gyvenime posūkį – skyrybas bei praeityje patirtą psichologinį smurtą.

– Be darbo TVIC kokiomis veiklomis dar užsiimate?

– Mano darbas – mano hobis. Labai daug pomėgių ir laisvalaikio interesų susiję su darbu. Veikla tęsiasi ilgiau, nei nustatytas oficialus įstaigos darbo laikas – dažnai dirbu ir vakarais, ir savaitgaliais. Mano pomėgiai – turizmas, kultūrinis paveldas ir dvarai, protų mūšiai. Turint progą, norisi keliauti. Kai dar nedirbau TVIC, įsigijau knygą apie išlikusius Lietuvos dvarus bei dvarvietes ir buvau išsikėlusi tikslą aplankyti visus 604. Iš pradžių skaičiavau, aplankytas vietas pažymėdama geltonais lapeliais knygoje. Suskaičiavau iki 200. Paskui pasidarė nebeįdomu skaičiuoti, kiek, įdomiau – kaip.

Man mielas darbas su jaunais žmonėmis. Bendradarbiauju su jaunimu kultūros bei renginių organizavimo srityje, bet tai vėlgi susiję su mano tiesioginiu darbu. O kartais norisi atskyrimo savęs nuo darbo, veiklos ne po TVIC vėliava.

– Kokie socialiniai vaidmenys jums būdingi?

– Mama, dukra, veikli moteris.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Šis klausimas man pačiai dažnai iškyla dėl asimiliacijos, kada siekdama tikslų, turi suvyriškėti, bet nori išlikti moterimi. Moteriškumas – tai suknelės, sijonai, kvepalai, gėlės, švelnumas. Man patinka puoštis. Dar – taikos ir ramybės paieškos. Kadangi moterys kitaip mato pasaulį, jos gali nuraminti vieną, pagirti kitą, įnešti taiką. Manau, kad moteris iš didžiosios raidės turi būti gudri.

– Kas yra moterų solidarumas?

– Lietuvoje moterų solidarumo trūksta ir tai labai liūdina, nes dažnai ne kas kitas, o moterys pirmos pradeda rėkti: „Per trumpas sijonas, perdaug prisidažius, todėl jai taip ir atsitiko“. Moterų solidarumas – tai kitos moters pozicijos palaikymas, net jeigu ji ir skiriasi nuo vyriškos pozicijos ir laikoma neteisia. Vyrai negali suprasti moterų dėl kitokių pasaulio suvokimo kampų. Solidarumas, kai vykstant vyro ir moters diskusijai, kita moteris, kaip trečias balas, padeda išsiaiškinti ir suprasti moters požiūrį. Skirtingos nuomonės nėra blogai, jos tiesiog skirtingos.

– Kokia jūsų, kaip darbdavės pozicija, kalbant apie lygiateisiškumą? Ką pasirinktumėte įdarbinti vaikiną/vyrą ar merginą/moterį? Kas geriau atlieka darbą?

– TVIC kolektyvas moteriškas: dirba vien merginos, išskyrus vieną savanorį. Suprantu, kad sveika atmosfera – tai mišri atmosfera, todėl, jei reikėtų įdarbinti, norėčiau rinktis vyrą. Tačiau, kaip darbdavė, žmones vertinu ne pagal lytį, o pagal jų kompetencijas. Jokio skirtumo, kokia lytis, jeigu asmuo yra geras darbuotojas.

– Pačiai taip pat yra tekę dalyvauti darbo pokalbyje. Ar esate patyrusi diskriminaciją dėl lyties?

– Taip. Darbo pokalbio metu antras darbdavio klausimas buvo ne apie išsilavinimą, projektus ar vizijas, o kada gimdysiu antrą vaiką. Iš pradžių net nesupratau, kas slypi už to klausimo. Atsakiau, kad neplanuoju. Tačiau, kai primygtinai perklausė, mane tai sutrikdė. Suglumau. Galvojau, ką turiu atsakyti ir kaip įrodyti, kad nemeluoju, gal atnešti kontraceptinių vaistų receptą. Teisės lygios, bet vyro neklausia, kada tavo žmona gimdys vaiką. Manau, jog normalu tokį klausimą užduoti po sutarties pasirašymo, nes tu vertini savo darbuotoją kaip žmogų. Tačiau darbo pokalbyje vertini to žmogaus kompetencijas.

– Ar vyrai ir moterys verti tokio paties atlygio? Juk moterys labiau užsiėmusios vaikais ir šeima – dažniau ima biuletenius, išeina gimdymo ar vaiko priežiūros atostogų…

– Vienareikšmiškai taip. Tik vienodas atlygis už tą patį darbą. Vyrai taip pat serga, kaip ir moterys. O sergant vaikams, biuletenį gali imti tiek tėtis, tiek mama. Kai renkuosi darbuotoją, jei tai moteris, neklausiu jos, vieniša ar ištekėjusi, kada gimdys ar kiek turi vaikų. Nes vyrams tokių klausimų darbo pokalbiuose niekas neuždavinėja. Nesvarbu, kokia yra žmogaus šeimyninė padėtis, svarbu, koks jo požiūris į darbą. Vertinant pagal šeimyninę padėtį, įdarbindama esu pasirinkusi rizikingesnį variantą, ir išlošiau, nes gavau gerą specialistę.

– Esate išsiskyrusi, kokia buvo skyrybų priežastis?

– Konkrečios vienos priežasties nebuvo. Nebūna vienos priežasties. Mes išaugom vienas kitą. Ištekėjau gana jauna. Draugavome nuo devyniolikos metų. Tai buvo viena pirmųjų rimtesnių meilių. Prasidėjus šeimyniniam gyvenimui, atsirado rutina. Vyras džiaugėsi savo gyvenimu ir pasiekimais, o man darėsi ankšta. Pradėjau suvokti, kad noriu kažką keisti. Ne iš karto supratau, ką ir kaip, tik jaučiau, kad taip gyventi man negera. Buvo nedrąsu. Vaikas – mažas. Kai pradėjau ieškoti, kaip kažką galėčiau pakeisti, supratau, kad noriu augti. Dėl skyrybų apsisprendžiau suvokdama, kad taip bus geriau ne tik man, bet ir vaikui. Nes, jei vienas laimingas, o kitas ne, tai bendros šeimos laimės nesukursi. Tai nebuvo sprendimas, priimtas per vieną dieną. Daug galvojau ir svarsčiau. Buvo labai baisu ir reikėjo perlipti per save, kad pasakyčiau. Juo labiau, kad mūsų šeimos įvaizdis rodėsi labai gražus ir teigiamas. Mus laikė idealia šeima. Daug kam buvo keista, daug kas manęs nesuprato. Susidūriau su požiūriu: vyras nemušė, negėrė, nevaikščiojo pas kitas – ko jai dar reikia? Kur ji eis? Kaip ji gyvens viena su vaiku? Apkalbų kilo daug, tačiau buvau tvirtai apsisprendusi ir dariau tai ne vien dėl savęs, bet ir dėl vaiko. Kiekvienoje šeimoje yra savų dūmų ir šiukšlių, kurių kiti nemato. Niekas dėl nieko nevyksta.

– Auginate dukrą. Ar tai darote viena? Kaip su buvusiu vyru pasidalinate vietą dukters gyvenime?

– Nelaikau savęs vieniša mama. Dukrą Gertrūdą auginu ne viena. Žinoma, didžioji dalis priežiūros tenka man, tačiau, kaip jau minėjau, aš daug dirbu ir po darbo valandų, tad be pagalbos neišsiversčiau. Buvęs vyras geranoriškai padeda. Taip pat turiu mamą, tėtį, sesę. Mano dukra yra be galo mylimas vaikas. Visi ja rūpinasi. Gertrūda, kaip ir aš, labai aktyvi. Man svarbu žinoti jos ir savo dienotvarkę. Tada aš paskirstau darbus ir laiką, kada su kuo būti dukrai, kad ji saugiai jaustųsi. Jeigu ne šeimos parama, man neišeitų tiek būti veiklose, kiek esu dabar. Esminis dalykas šiame super mamų laikotarpyje, suprasti, kad vaikas laimingas tada, kai laiminga mama. O aš esu laiminga tame, ką darau. Dukra mokosi iš manęs ir dalyvauja, kur tik gali. Daug kas sako, kad ji – mamos kopija. Nors aš, būdama jos amžiaus, buvau ramus, geras vaikas.

 – Ar sunku vaiką auginti, kai gyveni atskirai? Kaip geriau: gyvenant kartu, bet be laimės, ar išsiskyrus, tačiau laimingai?

– Skyrybos – keistas potyris mano gyvenime. Anksčiau įsivaizdavau, kad išsiskyrusių šeimų laimingų nebūna. Buvau susikūrusi idealios meilės vaizdą. Jeigu davei įžadus, tai visam gyvenimui. Nesupratau vienišų motinų su vaikais. Man toks dalykas atrodė neįmanomas ir kad tai manęs nepalies. Tačiau dabar negaliu pasakyti, kad išsiskyrusi esu nelaiminga mama. Kas mane labiausiai skaudina, tai visuomenės nuomonė, jog moteris turi sėdėti namie su vaiku. O aš nebūnu. Tai spaudžia, jaučiu smerkimą. Bet suprantu, kad sėdėdama namie ir dėl to būdama pikta, irzli, viskuo nepatenkinta, laimės savo vaikui nesuteiksiu. Aš jau ten buvau – nepasiteisino.

Stengiuosi kalbėtis su dukra. Ji – kitokia mergaitė, nes augo su suaugėliais. Artėja paauglystė. Dėl skyrybų išgyveno beveik dvejus metus. Tik neseniai susitaikė, kad yra, kaip yra, ir dabar mažiau pyksta ant manęs.

– Ar jums teko kada nors patirti smurtą?

– Fizinio – neteko. Bet prisiminusi įvairias situacijas praeityje, atrandu, kad yra psichologinis smurtas, kuris dar baisesnis. Psichologinis smurtas, kai menkinamas tavo asmuo, kai esi priverčiama jaustis kvailesne. Tuo metu galvoje sukasi: „Taip, aš kalta, kalta, kalta“.

Tik dabar suprantu, kad praeityje prieš mane smurtavo, o tada nesupratau. Dabar jau žinočiau, kaip gintis. Manau, kad didžioji dalis moterų patiria psichologinį smurtą. Didžiuojuosi, kad esu stiprus žmogus ir man pavykdavo gana greitai susitvarkyti su savimi tose situacijose, kad jos per ilgai neslėgtų. Dabar nebeprisileidžiu smurto, nes laikui einant atsirado saugikliai – klausau, tiriu, reaguoju.

Per mažai kalbama apie tai, kaip atpažinti ir ką daryti susidūrus su psichologiniu smurtu, nes jį sunku įrodyti. Gavai mėlynę po akimi, kreipeisi į policiją, tave nufotografavo, atliko ekspertizę – įrodymai aiškūs. O kaip įrodyti psichologinį smurtą? Įrašinėti pokalbius… Tačiau psichologinis smurtas kiekvieną veikia labai individualiai, nes tuos pačius dalykus suvokiame skirtingai.

– Koks jausmas tai patyrus? Kaip reaguoti, ko imtis?

– Pradžioje – pyktis ant savęs, kad tuo metu nesupratau, kas vyksta, nesupratau, jog prieš mane naudojamas psichologinis smurtas. Paskui – pyktis ant kito, kad su manimi taip elgėsi, nors aš nieko blogo nepadariau. Tačiau visos tos situacijos buvo man pamoka. Jei ne jos, manęs nebūtų dabar tokios, kokia esu. Kai tai supranti, gali naudoti kaip patirtį, kuri leidžia apsiginti pačiai ir padėti apsiginti kitam. Ko nedarau – tai nesigailiu savęs. Praeitis yra praeitis. Svarbiausia, daryti sprendimus, kad ir kaip tai atrodytų neįmanoma ar kad ir kiek laiko jiems prireiktų.

Labai reikia saugoti save, kai prisileidi kitą žmogų. Psichologinis smurtas gali būti ne tik vyro prieš moterį, bet ir moters prieš moterį, moters prieš vyrą. Kartais matai tokią situaciją iš šono ir nežinai, ką daryti…

– Paskutiniu metu į viešumą iškilo ne viena seksualinio priekabiavimo istorija, tačiau dalis visuomenės laikosi pozicijos, jog seksualinis priekabiavimas, jeigu tai ne išprievartavimas, yra pačių moterų išsigalvojimas ar net savotiškas priekabiavimas prie vyrų, su kuriais nori susidoroti. Ar seksualinis priekabiavimas egzistuoja? Kas tai?

– Be abejo, egzistuoja. Man nesuvokiama, kodėl kaltinamos aukos, prikaištaujant joms, kaip jos atrodė. Koks skirtumas, kokio ilgumo sijonas ar kokio gilumo iškirptė, jeigu moteris pasakė „Ne“, tai ir reiškia „Ne“. Mes ne gyvuliai. Viskas leidžiama abipusiu susitarimu, bet ne tokiu, kai silpnesnis, dažniausiai tai būna moteris, užspendžiamas į kampą. Susitarimas pagal principą: tu – man, aš tau, – yra žeminantis, žeidžiantis. Lietuvoje moterų socialinė padėtis tokia, kad jos spaudžiamos padaryti „šiek tiek daugiau“, nes jos yra moterys, nes jos neva turi papildomą „ginklą“. Pradėkime nuo to, kad aš – žmogus. Moteris nėra malonumo suteikėja vyrui.

– Ar teko patirti seksualinį priekabiavimą pačiai? Kokie buvo jūsų jausmai ir reakcija?

– Taip. Ir man labai šlykštu, kada visokie gašlūs dėdės mano, jog vien dėl to, kad aš jiems graži, jie gali uždėti savo ranką man ant rankos. Arba, kad aš turiu šypsotis, išgirdusi bet kokią jų frazę, net jeigu man tos šnekos ir nepatinka. Mane, kai apie tai pagalvoju, net nupurto. Tame įžvelgiu ir kartų skirtumą, nes priverstinis dėmesio rodymas ypač ryškus vyresnėse kompanijose. Ne kartą esu pajutusi, kad pirmiausiai žiūri į mano kojas, o tik po to pradeda klausytis, ką aš kalbu.

Žinoma, turiu ir labai nuostabių pavyzdžių, kai moteriai rodoma pagarba ir ji vertinama kaip žmogus, mandagiai praleidžiant į priekį, suprantant, kad moteris negali sunkiai kelti ir suteikiant pagalbą, išklausant ir atsižvelgiant į nuomonę. Manau, reikia kuo daugiau tų gerų pavyzdžių, kad kiti vyrai mokytųsi iš jų, kaip elgtis.

Jaunesni vyrai kitaip mato moteris, nes dabartinės merginos praranda moteriškumą. Taip yra dėl to, kad moterys, norėdamos išsikovoti vietą pasaulyje, turi „muštis“.

O aš noriu būti moteriška. Noriu būti su sijonu, būti ta, kuri aikčioja. Moterų emocijos išraiškingesnės. Bet tuo pačiu noriu, kad į mane žiūrėtų kaip į žmogų ir mano darbus vertintų pagal profesionalumą, o ne sijoną, nes mes visų pirma esame žmonės.

– Kaip spręsti smurto, seksualinio priekabiavimo bėdas? Kokių priemonių trūksta? Ko moterims imtis, kur kreiptis tokiais atvejais?

– Smurto problema viešinama, apie ją kalbama ir nemažai kas jau daroma. Reikia dėmesį skirti ne socialinės rizikos šeimoms, nes tarp jų egzistuojantis smurtas – girtos muštynės, kada patys nesupranta, ką daro. Turėtume orientuotis į vadinamas „normalias“ šeimas. Reikia mažinti poreikį būti tobulais kitų akyse. Jei vaikas į mokyklą nuėjo su skyle kelnėse, nes žmona nespėjo sulopyti, nereikia dėl to jos mušti ar apšaukti. Iš išorės viskas gražu, o viduje – baisu. Reikia rasti kelią prie tokių šeimų. Dažnai moterys bijo finansinio nestabilumo, nes materialumas iškeliamas į pirmą vietą. Kai pati esi atsakinga už savo finansus, nebereikia parsidavinėti. Kiekviena moteris gali tai pasiekti, tik reikia pradėti. Smurtautojas paimamas iš šeimos – tai jau žingsnis. Kiek žinau, teikiamos ir konsultacijos. Mano aplinkoje draugių, kurios kentėtų smurtą, nėra ar nesisako, bet esu girdėjusi iš šono, kad tai patiria draugių draugės ar pažįstamos. Vis galvoju, kuo aš galėčiau padėti. Gal įmanomi tinklai, kur treti asmenys galėtų pranešti apie smurtą, nes aukos dažnai yra taip įsisukusios į tą ratą, kad net nesuvokia, jog gali būti kitaip.

– Kokių pokyčių nori moterys, kai piketuoja, eina į mitingus?

– Nė karto nedalyvavau streike. Gaila. Mane dažnai vadina feministe, tačiau aš nesu feministė, aš esu už lygias teises visiems.

– O dėl ko eitumėte piketuoti? Dėl ko labiausiai apmaudu?

– Tai, kad aukos yra kaltinamos kitų moterų, aprėkiant „pati nuėjo“. Kartais galvoju, kodėl taip yra. Gal jos pačios tai patyrė ir vadovaujasi požiūriu: „Ir man taip buvo, ir tu kentėk“. Panašu į raganų medžioklę.

Kitas dalykas, kad egzistuoja nelygios teisės. Diskriminacija profesinėje srityje. Į moterį nežiūrima kaip į žmogų. Atlyginimai skirstomi pagal sritis. Kultūros sritis laikoma nesvarbia, maža, joje nedaug vyrų, maži ir atlyginimai. O statybose visai kiti pinigai, nes juk statybos – svarbi sritis. Norint suprojektuoti kažką vertingo, kultūra svarbi sritis, kuri sujungia. Nesi pakankamai svarbus, nes tavo sritis „per maža“. Norisi lygybės visur, nesvarbu – didelis, ar mažas esi.

– Ką manote apie siūlymus, susijusius su moterų reprodukcine sveikata, konkrečiai, apie siekį uždrausti abortus?

– Taip suvaržoma moters teisė rinktis. Niekas negali nustatyti, kada gimdyti, kada negimdyti, kada rūpintis savo sveikata. Taip gali sugalvoti tik niekada negimdę. Kiek dėl tokio draudimo į pasaulį ateis nelaimingų vaikų ir beprasmybės.

– Siūlymo autoriai teigia norintys apsaugoti moteris nuo nuodėmės…

– Tai mes pačios neprotaujam? Tada ir vyrus reikėtų apsaugoti, kad jie nesvetimautų. Mano kūnas, mano teisė.

– Tad ko nori moterys? Kokių pokyčių reikia mūsų visuomenėje?

– Ir vyrams, ir moterims trūksta romantikos. Moterys tapo piktos, agresyvios, nes labai daug kovoja. Kad atsipalaiduotų. Nereikia būti vyru, imituoti vyro, apsimesti stipria. Pakanka būti moterimi – ir to turėtų užtekti pasauliui. O iš vyrų – mažiau patyčių, daugiau pagarbos. Anksčiau vyrai aprūpindavo, o dabar jie praranda šią funkciją. Moterys daro viską – rūpinasi vaikais, šeima ir dirba. O vyrai vis dar juokiasi, kai užsimenama apie lygias teises ar priekabiavimą. Negalvoja, kad moterys viską gali pačios. Nereikia menkinti vienas kito. Suvokti, kad vyras yra fiziškai stipresnis ir gali daugiau, bet to nedemonstruoti. Nereikėtų matuotis – vyras aukštesnis, moteris mažesnė. Mūsų mąstymas skiriasi, nes fiziologiškai esame skirtingi. Tačiau tai nereiškia, kad vieni geresni, o kiti blogesni. Norėtųsi, kad ateitų suvokimas, jog kitoks nėra blogesnis.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Ingridos POCIŪTĖS nuotr.