Įmintos Pabaisko varpo mįslės

Prof. Libertas KLIMKA

Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas

Varpas – tai Dievo įkvėpimu sukurtas instrumentas, dangaus ir žemės ryšys. Prakilnūs varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės, o ir palydos į amžinybę. Netikėtai ir nerimastingai pasigirsdavo varpo dūžiai priešų užpuolimo, gaisro, kitų nelaimių metu… Viduramžiais tikėta, kad varpo gaudesys vaduojąs sielas iš skaistyklos, nuvejąs piktąsias dvasias, sustabdąs epidemijų plitimą, sutramdąs gamtos stichijų šėlsmą. Sovietmečiu, karingojo ateizmo laiku skambinimo varpais tradicija buvo uždrausta. Dabar bažnyčių varpai vėl kviečia žmones į šventąsias Mišias, primena maldos „Viešpaties angelas“ metą, jais skambinama iškilmingų procesijų metu. Melodingi varpų dūžiai gražiai įsilieja ir į šiuolaikinio gyvenimo šurmulį… Taip sureikšminus bažnytinėje liturgijoje varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Taip pat juose įrašomi meistrų, užsakovų ir fundatorių vardai, liejyklos vieta, pagaminimo metai.

Tuščiai niekas varpais neskambina, – sako lietuvių priežodis. Juolab tai pasakytina apie Pabaisko bažnyčios varpus. Garsas apie šią gyvenvietę toli sklinda, – jis istorinis, juk ir pavadinimas kilęs iš svarbaus mūšio, 1435 m. rugsėjo 1 d. pražudžiusio Kalavijuočių ordino galybę. Pirmąją bažnyčią Pabaiske netrukus po mūšio pastatė jo nugalėtojas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Dabartinė akmenų mūro Švč. Trejybės bažnyčia statyta 1821–1836 m. Jos šventoriuje stūksančioje akmens mūro varpinėje, tarsi kokios pilies bokšte, keturi bronziniai varpai.

Didžiojo varpo matmenys tokie: skersmuo – 84 cm, aukštis – 91 cm, graižas – 17 cm pločio. Varpo pečius gaubiančioje 12 cm pločio juostoje – sunkiai įskaitomas, kiek aptrupėjęs įrašas gotikinio stiliaus mažosiomis raidėmis. Žodžiai, o antroje eilutėje ir atskiros raidės yra perskirtos ženklu, primenančiu paragrafo žymenį. Šis ženklas horizontalioje padėtyje reiškia santrumpą; taip pažymėta dviejose vietose. Visas įrašas yra toks: „A*D* 15*4*2* hec § compana § reformata § per § me § ualentinum § canonikum § uilnen § plebanu / in § poboysky § i § n § r § i § i § m § a “ (vertimas iš lotynų: „1542 metais šį varpą perliejau aš, Valentinas, Vilniaus kanauninkas, Pabaisko klebonas”). Toliau seka Kristaus monograma „inri“ bei raidės „ima“, kurios gali reikšti meistro inicialus. Datoje skaičius 4 ir raidė „D“ išlieti atvirkščiai.

Šis įrašas buvo aptartas neseniai savo veiklą pradėjusioje Lietuvos kampanologų (varpų tyrinėtojų) draugijoje. Daugiausia svarstymų sukėlė pagaminimo datos įrašas, ypač dėl jo antrojo skaičiaus rašybos. Tačiau palyginus su analogiškais Lenkijos ir Prūsijos varpų įrašais, abejonių nelieka – šis varpas tikrai išlietas apie XVI a. vidurį. O svarbiausia, – varpas buvo skirtas būtent Pabaisko bažnyčiai. Būtina pažymėti, kad iš XVI a. Lietuvoje esančių varpų šis vienintelis yra savo paskirties varpinėje, nors jam ir teko patirti nemažai nuotykingų peripetijų. Dar įdomu, kad varpo įraše klebonas sakosi perliejęs varpą. Varpų perliejimai – gana dažna praktika, nes jie skildavę nutikus gaisrams ar netaisyklingai skambinant. Tad galima manyti, kad varpo būta jau valdovo Žygimanto Kęstutaičio pastatytoje bažnyčioje. Jo dūžiuose – garsiojo mūšio aidai!

Ogi kas tas Pabaisko klebonas, varpo perliejimo iniciatorius? Tai Valentinas Pilznietis, Stanislovo sūnus, Krokuvos universiteto auklėtinis, Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio 1536 m. paskirtas kapitulos garbės kanauninku (patariamojo balso teise). Jo pavardė žymi kilmės vietą – Pilzno miestelį Lenkijos Priekarpatės vaivadijoje. 1544 m. rugsėjo 29 d. kunigo Valentino Pilzniečio prašymu valdovas Žygimantas Senasis Brastos seime patvirtino Pabaisko bažnyčios fundaciją. Vilniuje jo rūpesčiui buvo pavesta Šv. Marijos Magdalietės špitolė ir koplyčia. Tad tikrai būta neeilinės asmenybės… O štai varpo liejybos data, – ar ne pirmoji tiksli Vilniaus „liudvisarnios“ veikloje? Žinoma, jeigu varpas buvo liejamas Vilniuje, o ne vietoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais varpas buvo išvežtas į Maskvą, tačiau laimingai sugrįžo į savo parapiją, kai 1920 m. su Rusija buvo pasirašyta taikos sutartis. Antrojo pasaulinio karo metu, sužinojus apie netolimame Lisevičiaus dvare įsitvirtinusiam vokiečių būriui duotą nurodymą nukabinti varpą, vietiniai vyrai suskubo jį slėpti. Tai buvo 1942 m. vasarą. Klebonui Antanui Strazdui leidus, nakčia varpą nukabino Leonas Bakšys, Jonas Tušas ir Dapkevičius. Dvikinkiu vežimu nuvežus, varpas buvo užkastas zakristijono Vlado Augūno sode, Žirnajos upelio pakriaušėje. Kitų šaltinių teigimu, varpas buvęs paskandintas ežere; tačiau tai greičiausiai legendų įtakoje susiformavę pasakojimai. Pabaisko klebonams keičiantis, žinia apie paslėptą varpą buvo perduodama iš lūpų į lūpas. 1959 m. Stasiui Amankavičiui iškvotus paslaptį, varpas buvo iškastas ir perduotas Ukmergės kraštotyros muziejui. Tik po atkaklių klebono Jono Tamonio ir iš tremties grįžusio L. Bakšio pastangų bendruomenei pavyko atgauti savo skambųjį turtą. Šias įdomias kraštotyrines žinias iš Pabaisko gyventojos Elenos Bakšienės pasakojimo užrašė Jonas Navikas. Didysis Pabaisko varpas – svarbus Lietuvos istorijos žymuo, itin vertingas kultūros paveldas.