Asta Liumparienė. Ingridos POCIŪTĖS nuotrauka

Naujausi, Žmonės

Fotografė, verslininkė Asta Liumparienė: „Man būtų užtekę, kad kas nors pasakytų: „Tai nėra tavo kaltė“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Kalbamės su fotografe, verslininke Asta LIUMPARIENE. Moteris siuva drabužius mamoms – besilaukiančioms ir maitinančioms; turi savo dirbtuves Ukmergės senamiestyje ir pristato MUDUM gaminius internete. Ruošiasi išleisti atskirą drabužių liniją moterims ir mergaitėms. Asta augo pasiturinčioje gausioje šeimoje, o dabar pati kartu su vyru augina tris dukteris. Atrodo, viskas šviesu ir gražu. Tačiau… Ši nuostabi ir saulėta šiandiena sukurta ant labai skaudžių vaikystės ir jaunystės išgyvenimų. Seksualinis priekabiavimas ir prievarta – toks Astos prisiminimų kelias, kuriuo šiandien leidžiamės. Tačiau kalbamės ne vien apie dygius dalykus, bet ir apie motinystę bei džiaugsmą būti moterimi.

Kokie socialiniai vaidmenys jums svarbiausi?

Mama ir žmona. Dar – visuomenės veikėja.

Kas jums yra moteriškumas?

Matau, kad daug moterų (kaip ir aš kurį laiką) bando save apsaugoti bėgdamos nuo moteriškumo į gana vyrišką poziciją ir elgesį. Nieko nebus… Taip mes tiesiog kertame šaką, ant kurios sėdime. Susipainioja vertybės, nuostatos, tai vėliau lemia negalėjimą pastoti, gimdyti… Daug moterų iki šiol vargsta dėl to, kad negali atlikti to, kas moteriai normalu ir tiesiog duota gamtos. Labai norėčiau, kad moterys atgautų savo pačių moteriškumą.

Kas yra moterų solidarumas?

Noriu išsakyti savo nuogąstavimus dėl to, kad moterims ne tik trūksta vieningumo ir savitarpio pagalbos, bet esame dar ir gana žiaurios viena kitai už norą būti moterimi. Net neturinčios bėdų skundžiasi solidarumo trūkumu.

Augote penkios seserys. Papasakokite apie tai. Koks tas gyvenimas gausioje šeimoje?

Užaugau inteligentiškoje, pasiturinčioje šeimoje, pritekliuje ir viskuo aprūpinta. Tėvai turėjo ne vieną verslą. Tėtis dalyvavo politikoje, buvo Tarybos nariu ir dabar yra aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra toks žmogus, dėl kurio kitas pereina gatvę, kad galėtų pasisveikinti ir pasišnekučiuoti. Kai galėdavau, visada padėdavau organizuoti renginius. Vienu metu dėl rūpesčių gausos ir nuolatinės įtampos tėtis turėjo reikalų su alkoholiu, tačiau atsispyrė ir po to padėdavo kitiems, nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, sugrįžti į gyvenimą. Mama – taip pat labai veikli, aktyvi ir žinių trokštanti moteris. Nepaisant, kad augino mus penkias, visą laiką dirbo, įkūrė moterų klubą.

Aš buvau gana pašėlusi. Vyriausia, tad noras rūpintis kitomis manyje labai stiprus. Mes, seserys, visos gražiai sutariame. Kai per didžiąsias šventes susirenkame prie bendro stalo, esame dvidešimt vienas žmogus. Džiaugsmo ir klegesio – net namas lūžta.

Pati taip pat esate daugiavaikė mama. Ar sunku? Kas sunkiausia?

Nesunku. Dukroms – šešiolika, devyneri ir septyneri metai. Kas sunkiausia? Turi labai tiksliai planuotis laiką, kad viską spėtum ir dar rastum laiko sau. Aš randu laiko sau. Svarbu dienotvarkė.

Vaikus auginate kartu su vyru. Abu esate dirbantys. Kaip pasidalinate pareigomis namuose?

Vyras labai padeda. Išleidžia mane visur, kur tik aš noriu. Tačiau stengiuosi jam neužkrauti vaikų ir dažniausiai veduosi juos kartu. Einame į spektaklius, parodas, ekskursijas ir įvairius miesto renginius. Vyras, grįžęs iš darbo, stato namą.

Kas jums yra motinystė?

Tai sakralus momentas ir labai natūralus procesas. Tikras gėris ir smagumas būti mama, kai supranti, kiek tai atveria tavyje.

Kas svarbu motinystėje?

Liūdina tai, kad močiučių ir mamų sukaupta patirtis lieka neperduota dukroms, kaip mergaitėms. Sunku pačiai „kakta prasimušti“ į gyvenimą. Ypač – po skaudžių patirčių.

Šiandien susitikome todėl, kad paliestume itin skaudžias ir opias temas – seksualinis priekabiavimas ir seksualinė prievarta. Papasakokite savo istoriją.

Pradžiai papasakosiu, kokia aš buvau mergaitė. Kiek save prisimenu, man visada buvo labai gera gyventi. Aš jau vaikystėje mylėjau gamtą, gyvūnus ir visi žmonės man atrodė geri. Labai mėgau šokti. Prisimenu, šokdavau ir šokdavau prieš televizorių baleto scenas. Svajojau būti balerina ir turėti gražų šokių partnerį. Beje, baletą lankiau bent dvejus metus. Man tai teikė be galo daug džiaugsmo. Viduje visada norėjosi grožio, darnos ir sutarimo tarp žmonių. O mergaičių grožybės buvo kaip medus. Tėvai yra pasakoję, jog į darželį nešdavausi dar papildomų suknelių, nes man per dieną jas juk reikės pasikeisti. Žodžiu, buvau gyvas ir su nuoširdžiais mergaitiškais poreikiais vaikas. Bet, kiek dabar pamenu, maždaug einant septintus metus, mano gražus mergaitiškas pasaulėlis sugriuvo kaip kortų namelis. Man miegant pas mane į lovelę įsibrovė gerokai išgėręs vyras. Ne, tai nebuvo mano tėtis. Užteko to, kad mane glostė ir šnopavo. Akivaizdžiai stengėsi manęs nepažadinti. Aš tuo tarpu tiek apmiriau iš nuostabos ir siaubo, kad turbūt ilgam nustojau kvėpuoti. O galvoje sukosi klausimai: „Kas čia vyksta?“, „Kodėl?!“ Nebeprisimenu ir nežinau, kaip viskas klojosi toliau, bet man ilgai buvo labai negera.

Ar prasitarėte kam nors apie tai?

Bandžiau papasakoti tėvams, bet man atrodė, kad kai aš tik mėginu užsiminti, manęs niekas neišgirsta. Būdama vaikas, kalbėjau nedrąsiai, per tyliai. Tikiu, kad aš ne kažin ką ir pasakydavau. Vaikui, kuris nesupranta, kas įvyko ir kodėl su tavim taip elgiasi tau gerai pažįstamas žmogus, rišliai ir suprantamai paaiškinti kitiems – beveik neįmanoma misija.

Man būtų užtekę, kad kas nors pasakytų: „Tai nėra tavo kaltė“. Būtų pakakę vienos frazės. Kaip vaikas niekaip nesupratau, kodėl – ar žaidžiau ne taip, ar suknelė buvo netinkama?..

Taip ir gydžiau savo sielos žaizdas pati. Kartu augo didelė neapykanta alkoholiui ir žmonėms, kurie nebrangina šalia savęs esančių. Labai jautriai reaguodavau į barnius ir vienas kito negirdėjimą. Mačiau, kad ne tik viena kalba, visai kita daro, bet ir tai, kad jų vidus dar kitaip jaučia.

Ar tai buvo vienas kartas?

Po kelerių metų sekė dar vienas atvejis, kai pas mus namuose buvęs neblaivus vyras, kurį mano tėtis bandė „atpaipalioti“ nuo ilgų išgertuvių, mane nusiviliojo į vieną kambarį ir prispaudęs prie durų bandė glostyti ir bučiuoti. Stengiausi ištrūkti iš jo gniaužtų, bet neturėjau nei tiek jėgų, nei galimybės. Grasino, kad man baigsis labai blogai, jei pasakysiu tėvams. Tylėjau. Vėlgi buvo šokas. Kai negali pasipasakoti ir bent dalį sunkios naštos nusiimti, tai labai sunku. Ir didelis nesaugumas, kai tai įvyksta tavo namuose. Tada supratau, kad čia tie patys reikalai, kaip ir praeitą kartą. Suvedžiau, kad elgesys ir kvėpavimas – to pačio siekiantys.

Kokie jausmai ir mintys tada sukosi? Kaip pasikeitė jūsų elgesys?

Nebepamenu, kaip buvo po pirmojo karto, bet tada man nebesinorėjo būti mergaite. Supratau, kad tai labai nesaugu. Supratau, kad reikia pačiai akylai stebėti ir saugotis, nes jau pakliuvus į pinkles, nelabai ir ištrūksi. Kartu labai stebėdavau vyrų elgesį. Galėjau nesunkiai atskirti, kada kokiais žvilgsniais esi varstoma.

Ar tai daugiau niekada nebepasikartojo?

Nežinau, kaip kitos mano mokyklos mokinės, bet aš esu patyrusi bent trijų mokytojų „paglostymus“, nuduodant, kad tai – juokais. Man, jau turint patirties, neatrodė nei smagu, nei gera. Kai akylai stebi, tai matai, kiek visokių rebusų savo elgesiui pateisinti mokytojai ir dėstytojai sugalvoja. Vienas dėstytojas buvo itin apsukrus šiuo klausimu. Na, bet išvengiau ir spėjau laiku pabėgti. Tiesa, studentės tarpusavyje, būdavo, pasidalina informacija, kurie yra tokie „ribiniai“, ir su jais reikėtų būti atsargiai.

Ir tai dar ne viskas, ką jums teko išgyventi…

Po neigiamų patirčių ėmiau domėtis žmogaus psichologija, studijavau daug literatūros, kaip atskirti žmones iš jų veido bruožų, gestų, eisenos. Tai tapo mano ginklais, kad nepapulčiau „į nagus“, bet vis tiek nesužiūrėjau. Kartą buvau gana brutaliai įtempta į automobilį. Jie buvo dviese, nusivežė neaišku kur, bet iš karto pasakė, kuo man baigsis. Tą kartą supratau, kad vėlgi esu viena ir niekas, niekas man nepadės. Kaip pamenu, kūnas visiškai išsijungė ir, žinau, jog meldžiausi bei prašiau aukštesnių jėgų pagalbos. Parvežė mane namo, o aš jaučiausi nei gyva nei mirusi. Atrodė, nei tavęs pačios gyvos nebeliko, o ir pasaulis aplink tave sugriuvo. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl žmonės taip baisiai elgiasi, kai tu tuo metu, atrodo, kiekvieną žmogų myli ir brangini.

Ar jums teko kada nors patirti fizinį smurtą? Susidurti su kitomis smurto formomis?

Smurto nebuvo. Neteko patirti fizinio smurto.

Kokių pasekmių turėjo šis įvykis?

Kad ir kaip aš mylėjau gyvenimą, šitai mane palaužė ilgam. Prasidėjo ilgai trunkančios autoimuninės ligos, kas rodė, jog organizmas tiesiog „išjunginėja“ pats save. Kai jau ėmiau matyti ir haliucinacijas, gavau pusmečiui raminančių vaistų.

Po tokių patirčių viskas sumišę. Nebeatskiri, kas yra prievarta, kas normalu, kas seksualu, kas gašlu, kas kenksminga. Yra atliktas tyrimas, kuris atskleidė, jog po išprievartavimų moterų organizmas pradeda priešintis tam, kas natūralu – neleidžia sklandžiai vykti gimdymui. Tai susiję su klausimu, kas darosi su tavo kūnu, kai negali jo kontroliuoti.

Reikia daug pastangų, kad galėtum kurti gražius santykius su vyru. Džiaugiuosi, kad mano vyras toks supratingas.

Ar ir tada neturėjote kam išsipasakoti apie tai?

Vėlgi „išsilaižiau“ žaizdas pati. Nors šį kartą papasakojau ir mamai. Kadangi jau buvo akivaizdūs sveikatos sutrikimai, tai lankiausi ir pas psichologus, ir pas psichiatrus. Tačiau aš nė vienam nelabai ką atviriau ir pasakojau, nes nejaučiau pasitikėjimo.

Kodėl? Juk tai tie žmonės, kurie turėtų padėti?

Jų standartiniai klausimai man atrodė šitame brutaliame pasaulyje tokie beprasmiški. Tai taip baisu, kai tavo širdis tiesiog rėkia iš skausmo, o su tavimi kalba apie orą. Su manimi galite net nepradėti kalbėti apie orą, nes aš jį visokį mėgstu. Standartizuotos frazės apie orą yra tiesiog niekinės, kai žmogaus vidus ką kitą nori pasakyti.

Ar buvo kas jus išklauso, supranta, palaiko?

Šitos žinios niekas nenori girdėti. Kai bandžiau kalbėti, draugės nenorėjo klausyti, o gal negalėjo perlipti per save apie tai kalbėtis. Nebuvo nieko, išskyrus geriausią draugę. Matyt, tai per daug skausminga. Dabar gal jau yra savitarpio pagalbos organizacijų, veikia telefono linijos, kur galima paskambinti ir pasišnekėti apie tai, kas nutiko. Girdėti ir suprasti galėtų tik kita moteris, kuri tai patyrė. Aš nežinojau ir neturėjau kur kreiptis.

Kaip atgaivinote norą gyventi?

Mano geriausios draugės liga, vardu vėžys, gerokai sumenkino mano norą dejuoti ir sakyti: „Kaip mane nuskriaudė“ ir „Kaip man blogai“. Sveiko draugė ir aš kapanojausi su savo visa puokšte nesibaigiančių ligų. Tiesa, teko vieniems metams mesti mokslus, nes dėl ligų pradėjau atsilikinėti nuo savo grupės draugų. Be to, mano gyvenime atsirado dabartinis vyras, kuris kantriai ir su meile per ilgus metus padėjo atgauti pasitikėjimą vyrais ir savimi, kaip moterimi.

Kaip su tuo gyvenate dabar?

Kai prieš šį pokalbį pradėjau skaičiuoti, kiek esu patyrusi prievartos, supratau viena – daug. Tai pakeitė mano vertybes, visai kitus dalykus pradėjau vertinti ir branginti kiekvieną džiugią dieną.

Nežinau, kas tai per duotybė, bet iki šios dienos aš gana nesunkiai skaitau tarp eilučių, ką žmogus kalbėdamas turi omenyje. Taip pat matau daug liūdnų, praradusių viltį bei norą gyventi, akių. Nežinau, gal tam turėjo įtakos ilgalaikis ir įdėmus žmonių stebėjimas…

Šiandien esu trijų mergaičių mama. Turiu šalia savęs mylintį vyrą. Savo mergaites ne tik akylai stebiu ir saugau nuo vyrų, bet, kiek man pavyksta, bandau šviesti, kaip elgtis, jei lenda ar daro tai, kas joms nepriimtina. Iš savo patirties žinau, kad mama visgi – artimiausias žmogus mergaitėms, ir būtent mano pareiga yra joms padėti.

Galutinai taškus ant mano vertybių perkratymo sudėliojo pribuvėja Jurga. Net turėjau didelį norą tapti dula ir padėti moterims gimdymo metu. Dula netapau, bet moterims bent jau patarimų forma dažnai padedu.

Mano noras padėti moterims virto verslu. Siuvu moterims rūbus jų nėštumo ir žindymo laikotarpiui. Mano didelis siekis, kad moteris jaustųsi patogiai, gražiai ir moteriškai šiuo ypatingu laikotarpiu. Mat pastebėjau, kad tuo metu per rūpesčių gausą mamos itin save apleidžia. Norėčiau, kad ir kas mūsų gyvenime bevyktų, mes nepamestume savo noro būti gražiomis, moteriškomis.

Kai tiek visko patiri, norisi tyrumo ir teisingumo. Dėl to ir savo fotografijose ieškau tikro vaizdo – tikrų jausmų, rūbų, veidų.

Kodėl pasiryžote kalbėti?

Aš nuėjau nemažą dvasinio tobulėjimo kelią, tad jau esu pasirengusi ir galiu prabilti apie tamsiausius savo gyvenimo etapus. Nesiekiu paguodos. Po tokių įvykių sunkiausia yra norėti džiugiai gyventi. Jaučiu, kad moku tai daryti. Gyvenimo džiaugsmą matau kitomis spalvomis. Pastebėjau, kad mano draugėje kartkartėmis atsiranda žmonės su sunkiomis patirtimis, kuriems dažnu atveju reikalinga pagalba. Užsimezga draugystė, kuri – tarsi savotiškas pasveikimo, atsitiesimo, sustiprėjimo kelias. Jį nuėję šie žmonės palieka mane, nes išmoksta gyventi toliau. Manau, kad reikia apie tai kalbėti, nes tik taip galime padėti vienos kitoms. Aš galiu padėti. Noriu perduoti šią žinią, kad tos, kam reikia, gali mane susirasti, susisiekti su manimi.

Kita vertus, yra vaikai ir tėvai. Baisu, kad tas kalbėjimas jų „nesulaužytų“, kad jie nepasmerktų. Daugiausia apie mane žino mano vyras. Jis labai mane palaiko ir supranta. Esu dėkinga jam už tai, kad yra šalia manęs ir leidžia man daryti tai, ką darau.

Kaip ilgai gyja žaizdos?

Žvėriškai ilgai. Praėjo dešimt metų, kol pirmą kartą pasisakiau apie tai. Niekada nebus taip, kad galėtum ramiai ir be ašarų prisiminti, kas nutiko. Pakankamai skausminga kalbėti, nes nori ar nenori tenka atgaminti tai, ką jau seniai buvai nustūmusi.

Šiandien nebekaltinu nė vieno: nei tų, kas skriaudė, nei tų, kas galėjo padėti, bet nenorėjo išgirsti. Todėl ir galiu kalbėti.

Kaip manote, kas padėtų spręsti smurto, seksualinio priekabiavimo problemas? Kokių priemonių reikia valstybės ar savivaldybės lygmeniu?

Labiausiai reikia palaikymo. Moterų palaikymo. Ir kad įstaigose nebūtų atliekamas tik formalus darbas, nes emociškai negali atsiverti žmogui, jeigu matai, kad jis tvarko formalumus.

Ką manote apie judėjimą #metoo?

Manau, šiuo judėjimu keliama ne vien seksualinio priekabiavimo, bet galios ir prievartos dominavimo problema apskritai. Kai tam tikrose situacijose yra netolygios jėgos ir bandoma tuo manipuliuoti. Suaugęs prieš vaiką, darbdavys prieš darbuotoją, vyras prieš moterį. Darbiniuose santykiuose tai irgi egzistuoja ir ypač ryšku. Noras paveikti, kad silpnesnis paklusniai elgtųsi.

Kolegijoje, manau, jeigu jau visi studentai ir dėstytojai apie kai kuriuos dėstytojus tarpusavyje vos ne viešai kalbėjosi, tai turėjo būti žinoma ir vadovybei. Tačiau nė vienas į tai nereagavo. Dauguma apsimesdavo, kad niekas nevyksta. Teko girdėti, kad užsienio universitetuose individualių konsultacijų metu, kai studentas ir dėstytojas lieka vieni du, paliekamos praviros kabineto durys. Iš tiesų, kam jas uždaryti?

Dėl ko tai vyksta?

Keturi iš penkių prie manęs priekabiavusių vyrų buvo neblaivūs. Tokia statistika leidžia daryti išvadą, kad daugeliu atveju alkoholis buvo pagrindinė priežastis ar bent viena iš priežasčių. Alkoholis – vienas didžiausių kaltininkų.

Ką patartumėte kitoms moterims? Nuo ko pradėti, kaip žengti pirmąjį žingsnį, kur kreiptis? Ko moteris gali tikėtis, su kuo jai teks susidurti pradėjus apie tai kalbėti?

Su kai kuriais viską gali išspręsti pati vos keliomis frazėmis. Neišsiduodi, kad perpratai ketinimus, ir, pasitelkdama gudrumą, pasprunki. Nustatyta, kad yra du tipiniai reagavimo būdai. Vienu atveju auka ima rėkti ir šaukti pagalbos, kitu atveju – sustingsta. Aš visiškai nesugebėjau rėkti. Mano bėda, kad aš sustingstu. Agresyvesnis būdas gintis tikriausiai yra geriau.

Įrodyti seksualinį priekabiavimą be galo sunku. Ir kaip tu įrodysi? Puikiai suprantu, kad studentės neturi įrodymų, nes jų nebūna. Be to, atmintis trina, tiksliau blokuoja, stresinius prisiminimus – todėl po išprievartavimo sunku apibūdinti, atpažinti veidus.

Kokių pokyčių nori moterys?

Daugiau solidarumo. Galėtų būti atskira tarnyba. Pagalbos vieni kitiems, kas tai patyrė, susibūrimai. Ir aš galiu padėti. Žinau, kaip greičiau ir saugiau atsitiesti. Juk teks ir šeimas kurti, ir vaikus auginti, o su sulaužytais sparnais tai daryti yra gana sunku. Institucinė pagalba gąsdina. Todėl labai reikalinga pačių moterų pagalba. Nes sunkiausiu metu reikia pasikalbėjimo.

Kokios yra jūsų esminės žinutės, kurias norėtumėte akcentuoti?

Norint apsisaugoti nuo vyrų neverta tapti vyriška, nes su šia nuostata atsiranda visa virtinė kitų bėdų. Moterys, padėkime ir paglobokime šalia mūsų esančias mergaites ir moteris. Mamos, stebėkite dukras ir aplink jas norinčius sukiotis vyrus. Būti moterimi – didis džiaugsmas. Tad saugokime save pačios ir kitoms padėkime nenukrypti nuo kurso.

Kalbėjosi

Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Rivanda :
    Aciu uz straipsni!
  • Anonimas :
    Aciu, kad pasidalinai, Asta:) kaip tik atradau, jog yra tokie el mokymai, kaip su vaikais kalbetis apie seksualine prievarta:http://www.pvc.lt/lt/pradzia/9-naujienos/431-e-mokymai-kaip-kalbetis-su-vaikais-apie-lytiskuma-ir-seksualine-prievarta

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas