Ernesta BIELIAUSKAITĖ, augusi globos namuose: „Niekas nežinojo, kas vyko pas mus, kai užsidarydavo durys“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Šiandien kalbamės su Ukmergės vaikų globos namuose augusia, dabar jau savo šeimą bei namus kuriančia ir trečiojo mažylio besilaukiančia jauna moterimi Ernesta BIELIAUSKAITE. Kaip nepasiduoti, kai artima aplinka nuo jaunų dienų tik žlugdo? Kaip kurti savo šeimą ir auginti vaikus, kai niekas neperdavė vertybių ir nerodė gyvenimo šeimoje pavyzdžio? Kaip kabintis į gyvenimą, kai jaunų šeimų su mažais vaikais nelaukia nei darbdaviai, nei būsto nuomininkai? Šnekučiuojamės apie patirtą smurtą, globėjus, jausmus mamai ir savo gyvenimo prasmės suvokimą per motinystę.

– Kokie socialiniai vaidmenys jums būdingi?

– Pirmiausia – mama. Tada – žmona. Nors ja oficialiai dar nesu, bet gal kada nors tapsiu. Tačiau svarbiausias vaidmuo – mama, nes, kol draugas dirba užsienyje, nieko kito neturiu, tik vaikus. Kai grįžta draugas, tenka pabūti ir namų šeimininke.

– Ką veikėte iki gimstant vaikams?

– Mokiausi Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje (TVM) apskaitininkės-kasininkės specialybės. Prieš pat gimstant pirmajam vaikui, išlaikiau egzaminus ir gavau diplomą. Tarp pirmo ir antro mažylių gimimo pradėjau mokytis ir įgijau antrą specialybę – pramonės įmonės vadybininko padėjėja, bet įsidabinti nesuspėjau.

– Kaip ir dėl ko patekote į vaikų globos namus?

– Pirmiausia patekau į globos namus Jonavoje. Buvau pirmoje klasėje. Tąsyk mama išėjo iš namų ir negrįžo gal savaitę, gal dvi, o aš likau su tėčiu ir mažu broliu. Neatsimenu konkretaus momento, kad būtų atvykę vaikų teisių tarnybos darbuotojai į namus. Apie tai, kad gyvensime globos namuose, atėjus į mokyklą pranešė mokytoja. Kas tie vaikų namai – nelabai suvokiau. Džiaugiausi, kad bus naujų žaislų. Ten išbuvome penkerius su puse metų. Mama mus atsiėmė, kai buvau dvylikos. Atšvenčiau vienintelį gimtadienį namuose. Per tuos metus mama susilaukė dukrytės, kuri gimė neišnešiota ir greitai mirė. Po sesės mirties netrukus buvo atostogos. Jas leidau pas tetą, o mama tuo metu gėrė, nesirūpino broliu. Grįžusi namo, pati nuėjau pas Siesikų seniūnijos socialinę darbuotoją ir paklausiau, ką mums daryti. Liepė pasiimti savo bei brolio vadovėlius ir abiem važiuoti į vaikų namus. Nuo tada į mamos namus jau nebegrįžome.

– Koks buvo gyvenimas pas mamą?

– Kai mama būdavo blaiva, ir valgį gamindavo, ir tvarkydavosi, ir mums dėmesį rodydavo. O kai gerdavo, namai tapdavo panašūs į landynę. Smurto mamos namuose nebuvo: nei psichologinio, nei fizinio. Tačiau, būdama blaiva, mus auklėjo griežtai. Nepadarei, ko mama prašo, – į lauką neišeisi.

– Ar turėjot globėjų? Kiek jų buvo?

– Visų ir nebeatsimenu. Jonavoje dažniausiai mus pasiimdavo ūkininkai, kad pas juos dirbtume. Geriausiai atsimenu vieną, pas kurią buvau ilgiausiai. Čia reikėdavo dirbti prie karvių – prieš melžimą pavalyti tešmenis, mėžti mėšlą, valyti srutas. Ūkininkai imdavo mus po penkis-šešis vaikus vietoje darbo jėgos.

Ukmergėje to nebuvo. Čia turėjau dvi globėjas.

– Ar pas ūkininkus buvo vien darbas, ar ir gražių dalykų?

– Ką gražiausia atsimenu, tai kad sutikome visas šventes kaip didelė šeima. Pirmosios mano Kalėdos, sutiktos ne vaikų namuose, buvo pas ūkininkus. Per penkerius su puse metų Jonavos vaikų globos namuose tik šias Kalėdas ir pamenu.

– Ar nemanote, kad darbai ūkyje buvo pratinimas prie gyvenimo, įgūdžių ugdymas, vaikų pagalba tėvams, kaip tai būna šeimoje?

– Aš niekada ir nemaniau, kad ten vergavome. Man asmeniškai patiko dirbti ūkiškus darbus. Išmokau ir šakes nulaikyti, ir srutas išsemti. Tad jei kada turėsiu savo ūkį, nebus baisu. Aš jiems buvau papildomos darbo rankos, o man tai buvo laiko praleidimas ne vaikų namuose.

– Ar globėjai turėjo savų vaikų? Kaip jus priimdavo?

– Apie jų vaikus kažkodėl nepamenu. Gal todėl, kad jau buvo suaugę. Atvažiuodavo svečių pas globėjus, bet jie negrūsdavo mūsų į kambarius. Bendraudavome. Tačiau aš geriau jausdavausi lauke, negu visiems iš eilės pasakodama apie savo alkoholikus tėvus ir matydama jų akyse gailestį. Gailesčio man nereikėjo.

– Dėl ko keitėsi globėjai?

– Pas ūkininkę Jonavoje nustojau važinėti, nes mama tvarkėsi dokumentus ir ruošėsi mus pasiimti. Kol mus atidavė, su mama susitikdavome, susiskambindavome.

Ukmergėje pirmąja globėja tapo geriausios draugės mama, ji mane pasiimdavo tik vasarą, o žiemą negalėjo, nes nebuvo tinkamų sąlygų.

Dar važinėjome pas tetą į Želvą. Tai nuostabus žmogus. Rūpinosi mumis, stengėsi, kad nesijaustume kaip pamestinukai. Tačiau aš nustojau važinėti dėl paaugliškos klaidos, kuri man sąžinę griaužia ir dabar, suaugus. Norėčiau tetos labai atsiprašyti ir padėkoti, kad vis dar yra mano gyvenime, nes ji – pati nuostabiausia būtybė, ką esu sutikusi savo gyvenimo kelyje.

– Kokie jausmai apimdavo, kai tekdavo iš globėjų grįžti į vaikų namus?

– Brolis, kaip mažesnis, gal reaguodavo jautriau. Aš į viską žiūrėjau realistiškiau, tad nebuvo stiprių emocijų.

– Kaip sekėsi mokykloje? Ar nebuvo patyčių?

– Pačią pirmąją pamoką Ukmergėje, kai manęs paklausė, kur gyvenu, nors nebuvo gėda, bet nežinau kodėl, sumelavau – pasakiau, ne kad vaikų namuose, o šalia jų. Klasiokai greitai išsiaiškino tiesą. Tačiau dėl to nebuvau „nušalinta“ kaip „internačiokė“. Kiekvienoje klasėje būna draugų grupelės. Aš taip pat turėjau savo bičiulių ratą.

– Kaip manote, kodėl visuomenėje vyrauja nuostata, kad vaikai iš globos namų – blogesni nei augantys šeimose?

– Geras ar blogas – priklauso nuo vaiko. Jeigu nesi niekada nieko blogo padaręs, laikaisi nustatytos tvarkos, tai niekas ir nebaksnoja, kad tu – „baziokas“, kaip vadinama Ukmergėje. Būdavo tokių, kurie bėgdavo iš globos namų, vagiliaudavo. Tokiu elgesiu jie patys sukurdavo blogą nuomonę apie save ir bendrą nuostatą apie visus, nors kiti taip ir nesielgdavo. Aš pati nebuvau nei labai bloga, nei šventuolė, bet tvarkos laikiausi.

– Kokia buvo savarankiško gyvenimo pradžia?

– Įstojus į Ukmergės TVM, pirmuosius du mėnesius viskas atrodė vienodai: nerūpėjo nei pamokų lankymas, nei namų darbai, nei kiti dalykai, susiję su pareigomis. Kai ilgą laiką gyveni pagal taisykles, tai, gavus laisvę, ir norisi būti laisvu – nieko nedaryti. Tačiau vėliau susiėmiau, suvokiau, kad reikia mokytis, dienos įgavo tam tikrą ritmą, o aš pripratau prie jo.

Bendrabučio atsisakiau, nes turėjau išankstinių nuostatų. Gyvenau Tulpiakiemyje. Į mokslus važinėjau autobusu. Taip tame pačiame autobuse susipažinau su savo pirmuoju draugu ir pirmojo vaiko tėčiu. Bendravome ilgai, su pertraukomis. O nuo vasario pradėjome rimtai draugauti.

Kai niekada nepatyrei švelnumo, jo labai norisi. Draugas – iš daugiavaikės šeimos, tad dėmesio irgi gal ne visada sulaukdavo. Abiem norėjosi kažko savo ir nutarėme susilaukti vaikelio. Buvo meilė, viskas atrodė tobula. Nors aplinkiniai patarė dar pagalvoti, neskubėti, sakė, kad jis – ne šeimos žmogus, manęs negąsdino nei jo nukrypimai, nei ankstesnės ne visai nusisekusios draugystės.

– Kaip santykiai klostėsi toliau? Nebuvo viskas taip gražu? Kodėl išsiskyrėte?

– Kaip tikra šeima gyvenome iki mažyliui sukako du mėnesiai. Tuo laiku buvo ir pagalba, ir palaikymas. O po to – pradėjo rūpėti draugai, alkoholis. Negrįždavo namo. Tie jo išėjimai vakarais kas kartą tapdavo vis ilgesni ir užsitęsdavo iki paryčių.

O pagrindinės priežastys, dėl kurių nusprendžiau nebegyventi kartu, – smurtas ir alkoholis.

Kad nebematau ateities su šiuo žmogumi, supratau gerokai anksčiau nei iš tiesų išsiskyrėme. Vaikui tebuvo metai. Nuo išsiskyrimo sulaikė nuolatinis bukinimas ir kartojimas: kur tu eisi? tu nieko neturi, kas į tave žiūrės? kam tu reikalinga su vaiku? Taip pat grasinimai, kad atims vaiką. Kai dažnai tai girdi, imi tikėti, įsikali sau į galvelę ir gyveni su tuo.

Dar kurį laiką abiem buvo paranku kartu gyventi. Jam patogu, kad aš pagamindavau valgyti, o pati turėjau kur gyventi. Išeiti buvo baugu. Nors kas mėnesį gaudavau stipendiją ir iki dvidešimt ketverių – našlaitės išmoką, tačiau trūko pasitikėjimo savimi, abejojau, ar sugebėsiu viena pragyventi ir pasirūpinti vaiku, o ir eiti neturėjau kur. Kartu gyvenome beveik trejus metus, bet paskutiniuosius – labiau kaip bendranuomininkai.

– Minėjote, kad teko patirti smurtą? Koks jis buvo?

– Pirmiausia – psichologinis. Nuolat prikišdavo: „Tu iš vaikų namų“, „Tu niekas“. Fizinis prasidėjo vėliau. Dažniausiai – kai persigerdavo ir akys nuo alkoholio persiversdavo. Užtekdavo pasakyti žodį, ir iš karto gaudavau.

– Kokie žodžiai tai būdavo?

– „Pabūk namie“. Jis visą savaitę nebūdavo, nes dirbo kitame mieste. Grįždavo tik savaitgaliais. Man norėdavosi, kad pasiliktų namuose su manimi ir vaiku. Prašydavau, maldaudavau ir už tai gaudavau.

Kai negrįždavo, skambindavau, užmigdžiusi vaiką, ieškodavau po miestelį ir bliaudavau iki užsikūkčiojimo. O jis sakydavo: „Koks tavo reikalas?“, „Ko tu čia domiesi?“, „Ko giliniesi?“ Atsakydavau, kad atėjus tokiam laikui, kai nebeklausiu, tada tikrai bus nebeįdomu…

– Ar fizinis smurtas buvo pavieniai atvejai?

– Fizinis smurtas vis stiprėjo. Manau, jeigu pirmą kartą nebūčiau išsigandusi, o atsikirtusi, gal to nebūtų buvę. Bet aš pasirodžiau silpna – išsigandau, apsiverkiau. Jei iš pradžių sulaukdavau smūgių į veidą, vėliau prasidėjo spardymas. Priešpaskutinį kartą buvau ir trankoma, ir mėtoma, ir spardoma. Jei vaikas nebūtų atsikėlęs, gal tuo ir būtų pasibaigę viskas… Po tos nakties visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis ir guzais.

– Ar kreipėtės kur nors pagalbos?

– Nesikreipiau. Buvo miestelio šventė ir pati buvau paragavusi alkoholio, pabijojau, kad gali atimti vaiką. Paskutinį kartą smurtas vyko viešumoje. Kadangi buvo liudininkų, jis mane tik gerokai patampė. Tada kiti žmonės mane paskatino ir aš iškviečiau policiją. Jeigu smurtas būtų buvęs namie, nebūčiau kvietusi. Tačiau tąkart įsitikinau, kad dauguma žmonių – abejingi. Vieni į smurtą iš viso nekreipė dėmesio, kiti – pasižiūrėjo ir nuėjo, tik gyvenantieji šalia apgynė. Ir tai iš karto ėmė moralizuoti: „Kodėl tu gyveni su tokiu?“ O kur man eiti?..

Policija nei skubėjo, nei padėjo. Pirmą kartą paskambinau šeštą valandą vakaro, o atvyko tik pusę vienuolikos, kai skambinau jau penktą kartą ir kartojau, kad esu su mažu vaiku, kurį laikas migdyti, ir bijau grįžti namo. Tąkart smurto žymių nesimatė. Policija įkalbėjo nerašyti pareiškimo, nes nebūtų galimybės išsiimti „abdukciją“, patarė konfliktą spręsti taikiai.

Tą naktį jam buvo uždrausta grįžti į namus. Policininkai sakė, jeigu pasirodytų smurtautojas, vėl juos kviesti, o aš mintyse galvojau, koks tikslas kviesti, jeigu atvažiuoja tik po kelių valandų ir po kelinto skambučio – per tiek laiko ir užmušti gali.

Tas incidentas privertė mane mąstyti ir kurti planus, kaip išeiti.

– Kaip apsisprendėte išeiti?

– Išėjau nieko nepasakiusi. Prieš tai bandžiau ne kartą kalbėti, kad toks gyvenimas tęstis negali, nes vaikas auga, mato, supranta. Tačiau jis nenorėjo girdėti. Susikaupiau ir išėjau. Su lagaminu ir vaiku ant rankų.

Apsispręsti iš dalies padėjo ir mano dabartinis draugas. Kitiems gal atrodys, kad esu pasileidėlė, nes iš vienų santykių iš karto puoliau į kitus, bet taip yra ir aš neketinu to slėpti. Ilgą laiką su dabartiniu savo draugu santykiai buvo tik draugiški ir bendravau tiesiog kaip su draugu, jis žinojo mūsų šeimos problemas. Pasiūlė priimti pagalbą. Sakė: „Gali gyventi ir toliau nežinioje arba sau ir vaikui susikurti geresnę ateitį.“

Aš niekam nesiskųsdavau dėl smurto ir nepasakodavau, kas vykdavo namuose, nes tai buvo mano šeimos reikalas. Gal todėl, kai išėjau, visi galvojo, kad tik dėl pinigų. Tačiau niekas nežinojo, kas vyko pas mus, kai užsidarydavo durys. O dabartinis draugas visada būdavo šalia manęs kaip ramstis ir geras draugas. Jis, pasiūlydamas man geresnę ateitį, galbūt išgelbėjo nuo depresijos ar alkoholio liūno. Esu jam ir jo šeimai be galo dėkinga, kad priėmė mane į savo ratą, nežiūrėdami, kad aš – iš vaikų namų, ir kad nieko savo neturėjau – tik sūnų ir lagaminą rūbų. Tačiau ir sūnaus tėčiui esu dėkinga už tai, kad padovanojo man motinystės džiaugsmą – kartu susilaukėme kūdikio.

– Ar vaikas matė smurtą prieš jus?

– Ne. Vaikas tuo metu dažniausiai miegodavo. O paskutinio incidento metu, kuris įvyko viešumoje, sūnus buvo prie sūpynių. Agresija kilo dėl to, kad draugas prie durų nerado namų rakto. Mat buvau jį išsinešusi. Palikusi vaiką kitų priežiūrai, nunešiau jam raktą ir jis ėmė smurtauti.

– Tai tokios būdavo konfliktų priežastys? Ar negalėdavote susitarti, pasikalbėti?

– Visada buvo tik jo nuomonė. Manoji jam niekada nerūpėjo, jei aš ką sakydavau, nesiklausydavo, pertraukdavo. Mano pasiūlymai jam būdavo „debiliški“. Sakydavo: „Dink iš akių, negaliu nei klausyt, nei žiūrėt.“ Tuo ir baigdavosi mūsų diskusijos.

– Kokie jausmai užplūsta patyrus smurtą?

– Dabar to jausmo neapibūdinsiu, bet po kiekvieno incidento rasdavau priežastį apkaltinti save. Svarstydavau, jei nebūčiau to pasakiusi ar jei būčiau švelniau pasakiusi, gal tos agresijos nebūtų. Nes daugumos žmonių reakcija – pati kalta, kad patiri smurtą: negėrė su juo arba nedavė jam vienam gerti. Kai tai girdi, tai ir pradedi galvoti, kad kalta.

Per tuos trejus metus nebuvau vien „bokso kriaušė“ ar pašaipų objektas, negaliu sakyti, kad viskas buvo – tik juoda. Buvo ir gražių dalykų.

– Kaip manote, kokia buvo pagrindinė smurto priežastis – ne kiekvieno konflikto atskirai, bet bendrai?

– Per daug jauni buvome ir per anksti kūrėme šeimą. Man tebuvo dvidešimt, jam – dvidešimt vieneri. Iki tol nė vienas nespėjome kažko pasiekti. Man vaikas nebuvo kliūtis. Aš jo norėjau ir jis man netrukdė. Draugas taip pat norėjo, bet gal jam ir kliudė, kai prasidėjo rutina, kai pamatė, kad jis turi sėdėti namie, o jo draugai dar be šeimų…

O tuo pačiu gal abu stokojome gyvenimo šeimoje patirties, kurios negavome iš savo tėvų. Juk bendravimas ateina iš šeimos.

– Augote labiau pažeidžiamoje grupėje. Ar jums teko dėl to patirti seksualinį priekabiavimą?

– Niekada. Nei globos namuose, nei pas mamą, nei verslo mokykloje. Aš labai kompleksuodavau dėl didelės krūtinės, dėl to nedėvėdavau rūbų su gilesnėmis iškirptėmis. Sulaukdavau komplimentų, tačiau su priekabiavimu ar prievarta nesusidūriau.

– Kokie dabar santykiai su mama?

– Kai ji blaiva, bendraujame. Kai girta, pripratinau, kad nebeskambintų. Nors kaip tik tada jai užeina noras skambinti, atsiranda įvairiausių pretekstų – tai galva, tai koja…

Kokia bebūtų, kad ir ne su ja gyvenau, mama yra mama. Anksčiau pykau, maniau, kad nebendrausiu. Tačiau kai pati tapau mama, kitaip pradėjau galvoti. Kai ji blaiva, kalbamės apie viską. Galiu jai pasakoti įvairiausius dalykus.

– Ką jaučiate savo mamai dabar?

– Nieko.

– Nieko?

– Nei pykčio, nei kažkokių labai švelnių jausmų. Gal todėl, kad negyvenome kartu, nebuvome šalia viena kitos…

– Ar mamos gyvenime buvo bandymų keistis?

– Taip. Ji buvo užsikodavusi pusei metų, tačiau išsilaikė negėrusi tik keturis mėnesius. Užsikodavimas sutapo su mano išsiskyrimu su pirmojo vaiko tėvu, tad tuo laikotarpiu su mama gyvenome kartu.

– Kas pakišo koją?

– Manau, koduojantis ir norint iš tiesų daugiau nebevartoti alkoholio, reikia kardinaliai keisti aplinką, o mama gyveno su tais pačiais žmonėmis, kaip anksčiau, ir neatlaikė psichologinio spaudimo. Tikiu, kad ji gali negerti. Žinau tai, nes išbuvo negėrusi tuos metus, kai pasiėmė mus iš Jonavos vaikų globos namų. Ji galėtų nustoti gerti ir be kodo.

– Kas galėtų padėti?

– Reikėtų priimti brolio siūlomą pagalbą – vykti į reabilitaciją ir keisti aplinką. Ji atsisako, nes nenori palikti namų, nors jie jau griūvantys, nenori būti našta. O nekeičiant aplinkos, reikėtų bent pakeisti žmones, su kuriais bend-rauja, nes sugyventinis naudoja psichologinį smurtą ir spaudžia ją gerti. Iš kitos pusės – ji bijo likti viena. Mes, vaikai, turime savas šeimas, o ji – ne. Suprantu ją, nes ir aš bijau likti viena. Jei nebūčiau bijojusi, gal būčiau išdrįsusi anksčiau išsiskirti su prieš mane smurtavusiu vyru.

– O kodėl mama apskritai pradėjo gerti?

– Tai kyla iš šeimos. Ir ji pati augo netobuloje šeimoje. Dabartiniais laikais būtų paimta į vaikų namus.

– Kokios pagalbos reikėtų iš valstybės ar savivaldybės?

– Šiuo metu – reabilitacijos. Kad tai būtų bent iš dalies kompensuojama. Tai kainuoja, o geriantys asmenys nuolatinio darbo neturi. Gauna išmokas, už kurias reikia atidirbti. Mamai iš tų išmokų antstoliai išskaičiuoja alimentus valstybei už vaikų išlaikymą globos įstaigoje. Mano ir brolio šeimos jaunos, mums patiems dar reikia atsistoti ant kojų, tad negalime finansiškai paremti.

– Ką manote apie vaikų globos namų reformas – ne visi po vienu stogu, o išskaidyti į šeimynas, ir siekiamybė, kad visi vaikai gyventų šeimose?

– Bendruose namuose irgi buvo šeimynos, tad koks skirtumas – po vienu stogu, ar joms suteikiami atskiri namai. Kita vertus, šeimynose šiek tiek kitokios sąlygos, iš jų išėję jau suaugę vaikai gali lengviau adaptuotis. Kai aš gyvenau globos namuose, valgėme valgykloje, nerūpėjo mokesčiai, skalbiniai – viskas buvo pateikta „ant lėkštutės“. O dabar, gyvenant šeimynose, išmokstama įgūdžių, kurie reikalingi gyvenime. Man globos namai buvo kaip ilgalaikė stovykla. Kartais pagaunu save galvojant, kad jeigu būtų tie patys vaikai ir auklėtojos, sugrįžčiau.

O dėl vaikų perdavimo į šeimą, priklauso nuo šeimos – vienos tikisi pinigų, kitos – nuoširdžiai nori vaikų, padėti jiems. Tačiau įvaikinimas – labai ilgas procesas.

– Šiandien pati esate mama: sūnus eina šeštuosius metus, duk-rytei netrukus sukaks metukai, o po širdimi spurda nauja gyvybė. Kaip auklėjate savo vaikus?

– Džiaugiuosi, kad gyvename kaime, nes čia saugesnė ir draugiškesnė aplinka vaikams. Noriu, kad jie matytų, ko aš nemačiau – duoti šeimos vertybes. Nesu aš ta, kuri labai išmano tradicijas ir jų laikosi, tačiau stengiuosi kurti jas ir perduoti savo mažyliams. Ne tiek juos mokinu, kiek pati kartu su jais mokausi, nes aš vaikystėje neturėjau, kas visa tai įskiepytų.

Vaikams rodau pavyzdį. Stengiuosi dalyvauti visuose sūnaus ugdymo renginiuose – ir patriotiniuose, ir aplinkos tvarkymo bei kituose. O svarbiausia, mokau savo sūnų, kad moteris reikia gerbti kaip kūrėjas, nelaikyti jų „bokso kriaušėmis“.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Kadangi nesivaikau madų, neturiu priklijuotų nei nagų, nei blakstienų, tai moteriškumas man – gebėjimas būti tvarkinga. Ryte apsirengti švariais drabužiais ir išbūti su jais iki vakaro. Taip pat – gebėjimas paleisti emocijas. Nebijoti parodyti silpnumo, leisti sau išsiverkti, neslopinti jausmų.

– Ar svarbus moterų solidarumas?

– Aš turiu palaikymą ir man tai yra svarbu. Laikau save silpnavale. Nesu iš tų ryžtingųjų, kurios, jei nusprendžia, tai ir padaro. Aš daugelio dalykų nedrįsčiau daryti be paskatinimo iš artimų žmonių. Kad ir skirtis. Be palaikymo būtų skunku.

– Kas jums yra motinystė?

– Šiuo metu – tai vienas svarbiausių dalykų. Būti mama – prioritetas. Rūpinuosi, ne kaip būti moteriška, o kaip būti gera mama, nes būdama mama išmokstu ir tam tikrų dalykų, kurie svarbūs moterims.

– Iš kur semiatės stiprybės nepasiduoti neigiamai aplinkai?

– Teko dalyvauti SAV (Suaugę alkoholikų vaikai) susirinkime. Ten išgirdau vienos moters pasakojimą, kaip ji vaikystėje matė geriančią savo mamą ir po to pati tapo alkoholike. Tada pasakiau sau: „Ne, aš pasieksiu daugiau nei mano mama“. Nors mama turėtų rodyti gerą pavyzdį, aš gavau kitokį.

– Kuo jaunai šeimai gali padėti valstybė? Su kokiomis problemomis tenka susidurti jaunoms šeimoms?

– Finansinės paramos, be abejo, reikia. Tačiau labiausiai būtina keisti jaunos šeimos įvaizdį visuomenėje, kad jauna šeima būtų laikoma lygiaverte šeima. Jiems sunku susirasti darbą, būstą.

Kai ieškodama darbo pagal įgytą specialybę kreipiausi į skelbimą padavusį darbdavį dėl darbo parduotuvėje, manęs ėmė klausinėti, ar turiu vaikų, ar vaikas lanko darželį, ar viena auginu, kas bus su mažyliu, kai šis susirgs. Kadangi draugas dirba užsienyje ir nebūna po kelis mėnesius, tai logiška, kad vaiku rūpinuosi viena, o jam susirgus, imčiau nedarbingumo pažymėjimą. Galiausiai į darbą vis tiek nepriėmė.

Ieškodami būsto taip pat susidūrėme su problemomis. Jaunoms šeimoms su vaikais niekas nenori nuomoti. Kai kuriuos butus reikia patiems nuomininkams susiremontuoti. Tačiau daugumos nuomotojų požiūris į jaunas šeimas toks, tari būtume raupsuoti. Džiaugiuosi, kad pagaliau kuriamės savame būste, kurį nusipirko mano draugas.

Jaunos šeimos neįtinka senyvo amžiaus kaimynams. Augindama dukrytę, mintyse maldavau, kad ji tik neverktų naktimis. Nes kaimynai, užuot pasidomėję, kas nutiko, gal reikia pagalbos, iš karto barbena į radiatorius…

Man dar labai svarbi būtų pagalba dėl alimentų išieškojimo. Sūnaus išlaikymui pinigus prisiteisiau, tačiau vaiko tėvas, nori moka, nenori nemoka. Kai kreipiuosi į antstolius, turiu susimokėti už paslaugas. Jeigu turėčiau pinigų, tai gal ir tų alimentų nereikėtų. Kas mėnesį teikti prašymus į vaikų fondą ne visada yra galimybė. Nemokama teisinė pagalba savivaldybėje nėra išsami. Padėjo užpildyti dokumentus, kad gaučiau nemokamą advokatą dėl vaiko gyvenamosios vietos priteisimo, o dėl alimentų buvau siuntinėjama išsiimti vykdomuosius raštus, kurių, pasirodo, nereikėjo. Pagalbos sulaukiau seniūnijoje.

– Kokių pokyčių nori moterys? Ko reikia, kad jos būtų laimingos?

– Mano patirties bagažas ne toks didelis, kad galėčiau kalbėti už visas. O mano gyvenimas – ir dabar geras. Svarbu suprasti, kad vaikai, užaugę globos namuose, tokie patys žmonės. Tik dabar galiu nebegalvoti apie tai, kad esu iš vaikų namų. Iki šiol visuomet dėl savo problemų buvau kaltinama pati: „Tu gi iš vaikų namų“. Kiek-vienas žmogus, nesvarbu, kaip ir kur jis užaugo, yra vertas pagarbos ir žmogiškumo.

Kalbėjosi

Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Ingridos POCIŪTĖS nuotrauka