Mokytoja L. Kiškienė: „Esu laiminga, nes dirbau mėgstamą darbą“.

Naujausi, Žmonės

Mieli prisiminimų šuliniai

Aušrinė KROGERTAITĖ

Antano Smetonos gimnazijos 1A klasės mokinė

Kai Antano Smetonos gimnazijoje gavome užduotį parašyti apie buvusius gimnazijos mokytojus, pasirinkau Leokadiją Kiškienę. Šiek tiek ją pažinojau, tad pamaniau, bus lengviau bendrauti. Ir neapsirikau. Su bendraklase kaip užburtos klausėme šį mėnesį jubiliejų švęsiančios L. Kiškienės pasakojimų, o paskui supratau – labai pasisekė šios mokytojos mokiniams.

– Papasakokite apie save.

– Gimiau 1948 metais Bartkuškio kaime, Širvintų rajone. Mokiausi Bartkuškio septynmetėje mokykloje, o po to – Širvintų vidurinėje, kurią baigiau 1966 metais. Domėjausi literatūra, labai mėgau skaityti, tad įstojau į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1970 m. įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Dirbau Širvintų rajono Pakiškių, Čiobiškio aštuonmetėse mokyklose. Buvau direktoriaus pavaduotoja mokymo-auklėjimo reikalams. Nuo 1976 m. pedagoginį darbą tęsiau Pabaisko vidurinėje mokykloje. Darbą Ukmergės A. Gudaičio-Guzevičiaus vidurinėje mokykloje (taip tuomet vadinosi dabartinė Antano Smetonos gimnazija) pradėjau 1980 m. Buvau užklasinio darbo organizatorė, vėliau – direktoriaus pavaduotoja ugdymo reikalams. Nuo 1998 metų vadovavau Ukmergės miesto pradinei mokyklai, o 2003-iais užverčiau paskutinį pedagoginio darbo puslapį…

– Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją? Kaip sekėsi dirbti?

– Pasirinkti mokytojo profesiją paskatino mane mokiusių, auklėjusių Širvintų vidurinės mokyk-los mokytojų pavyzdys – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mano auklėtoja Elena Mašauskaitė, vokiečių kalbos mokytoja Šiaučiūnaitė, fizinio lavinimo mokytojas A. Bakšys, kiti pedagogai. Gerbiau ir mylėjau savo mokytojus. Jie buvo puikūs žmonės. Neišdildomą įspūdį paliko literatūriniai renginiai, krepšinio turnyrai (buvau krepšinio komandos kapitonė), turistiniai sąskrydžiai, kurie vykdavo Plateliuose, Kernavėje… Žinoma, mokytojo profesija viliojo ir nuolatiniu buvimu jaunų žmonių apsuptyje.

Atlikdama pirmąją ir antrąją pedagoginę praktiką Druskininkų vidurinėje mokykloje, svajojau turėti savo auklėjamąją klasę. Deja, likimas viską sudėliojo kitaip. Iš pradžių teko dirbti vadybinį darbą. Galėjau turėti ne daugiau kaip dvylika pamokų. Man, jaunai specialistei, tai buvo iššūkis – neturėjau nei pedagoginio, nei vadybinio darbo patirties.

Įspūdinga buvo darbo pradžia, 1970 metų rugsėjo pirmoji… Prisimenu, lietus žliaugia kaip iš kibiro, o aš stoviu stotelėje ir laukiu autobuso, kuris nuvežtų į pirmąją darbovietę – Pakiškių aštuonmetę mokyklą. Autobuso nesulaukiau. Apie aštuonis kilometrus kulniavau pėsčia. Mokykloje mane pasitiko tik mokytojai, vaikai jau buvo išsiskirstę. Direktorės nedraugišką žvilgsnį regiu iki šiol… Nors kolektyvas ir nedidelis, tačiau santykiai buvo labai sudėtingi. Mokykla – dvikalbė, buvo mokoma lietuvių ir lenkų kalbomis. Mano pagrindinis darbas – tvarkaraščio sudarymas, pamokų kontrolė, metodinis darbas. Prisimenu pirmąjį posėdį Širvintų švietimo skyriuje – darbų aptarimas, o aš nė vienos pamokos nepatikrinau… Jaunystė man sutrukdė eiti į vyresnių mokytojų pamokas. Tuomet padėti pasišovė viena Širvintų vidurinės mokyklos mokytoja, pakako trijų mėnesių, kad „pasitaisyčiau“. Perteikdama žinias kolegė išmokė ir vienos gyvenimo taisyklės – pedagogų tarybos posėdžiuose mokytojo pamokas aptarti bendrais bruožais, o kritiką išsakyti tik jam vienam.

Būta ir kuriozinių dalykų. Man reikėdavo parvežti mokytojams algas. Kartą, paėmusi pinigus, dar užsukau į parduotuvę, kažką matavausi ir net nepastebėjau, kad pasiėmiau ne savo rankinę… Tik vėliau tai pamačiau, susinervinau, skubu atgal ir susitinku mokytoją su mano rankine. Ši sako, kad kažkas pasiėmė jos rankinę, o šitą, su pinigais paliko…

Smagūs prisiminimai iš Čiobiškio aštuonmetės mokyklos, Pabaisko vidurinės mokyklos. Puikūs kolektyvai, nuoširdūs, paprasti kaimo vaikai. Pamažu kaupėsi pedagoginio darbo patirtis.

Su nostalgija prisimenu „Vilkmergėlės“ pradinės mokyklos laikus. Dar ir dabar manau, kad ji turėjo išlikti. Buvome subūrę darnų, draugišką kolektyvą. Į mokyklos organizuojamus renginius įtraukdavome tėvelius, mokytojai patys ruošdavo spektaklius, rūpindavomės visapusišku vaikų ugdymu. Buvo jauku, gera. Tai vienas gražiausių mano darbo periodų.

– Kokie prisiminimai Jūsų atmintyje išliko iš darbo Antano Smetonos gimnazijoje metų?

– Tuometinėje A. Gudaičio-Guzevičiaus vidurinėje mokykloje (A. Smetonos gimnazija) pradėjau dirbti užklasinio darbo organizatore. Buvo nelengva visur suspėti, nes namuose manęs laukė trys vaikai. Jie mane ir prisimena palinkusią ties sudarinėjamu pamokų tvarkaraščiu, taisančią mokinių rašinius, besiruošiančią pamokoms. Vyriausioji dukra dažnai klausdavo: ,,Mama, ką tu darai vidury nakties?“ Mokykla tuo metu dirbo dviem pamainomis. Jai vadovavo taktiška, paprasta, nuoširdi direktorė Liucija Dzigienė. Matyt, todėl kolektyve vyravo draugiški ir nuoširdūs santykiai ir tarp mokytojų, ir tarp mokinių. Daug išminties ir gerumo pasisėmiau iš tuometinio direktoriaus pavaduotojo, šviesios atminties Vlado Minderio.

– Prisiminkite tų laikų mokinius, savo auklėtinius. Kas Jus labiausiai džiugino, liūdino?

– Auklėtinių neturėjau, o apie tuos mokinius, kuriems skiepijau meilę lietuvių kalbai, literatūrai, galiu pasakyti pačius gražiausius žodžius – jie buvo nuoširdūs, paprasti, kruopštūs, smalsūs…

Atrodo, ir pravardės neturėjau. Tiesa, žemesnėse klasėse visi sugalvoti sakiniai buvo siejami su kiškučiais, jų šeimynomis (turbūt keistai skambėjo mano pavardė).

Džiaugdavausi net mažiausiais pasiekimais tų mokinių, kuriems nesisekė lietuvių kalba ir literatūra, visada stengdavausi juos pagirti. Smagu būdavo matyti savo mokinius olimpiadose, raiškiojo skaitymo konkursuose. Neteko patirti jokių nesutarimų nei su mokytojais, nei su vaikais. Liūdesį kėlė rašomas neigiamas pažymys, nepasisekusi pamoka, mokinių ašaros dėl nesutarimų su tėvais.

– Koks ryškiausias prisiminimas iš darbo gimnazijoje?

– Prieš akis iškyla daug gražių prisiminimų: kolektyvinės išvykos į spektaklius, kolektyvinės talkos, budėjimas šeštadieniais mokinių pasilinksminimų vakaruose, šimtadienių, išleistuvių šventės, pasirengimas Naujųjų metų pasirodymams. O kokie būdavo karnavaliniai pasirodymai! O kaip kruopščiai, kartais iki išnaktų, buvo puošiama aktų salė!

Neišdils iš atminties suformuota antramečių devintokų klasė – trylika mokinių, kurių niekas nenorėjo mokyti lietuvių kalbos ir literatūros. Tad mes su direktore ėmėmės šio darbo ir tikrai pavykdavo sutarti. Šiandien beveik visi tie mokiniai yra verslininkai…

Kaip mes stengdavomės dėl mokinių! Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašto darbus taisėme iki 2–3 valandos nakties, kad tik greičiau visi sužinotų rezultatus – netampėm vaikams nervų.

– Ar esate laiminga?

– Taip. Esu laiminga, nes dirbau mėgstamą darbą, kuris suteikė galimybę mokyti vaikus gerumo, nuoširdumo, darbštumo, atvirumo, tiesos sakymo. Užauginti trys dori, sąžiningi, darbštūs vaikai, visi sukūrė savo šeimas. Džiaugiuosi keturiomis anūkėmis ir proanūke. Vyriausioji dukra Aura pasirinko buhalterės profesiją. Gyvenimas taip susiklostė, kad jau daugiau nei dešimt metų ji su šeima gyvena Airijoje. Sūnus Rolandas pasuko tėčio Vlado keliu. Krimto teisės mokslus, atrado savo pašaukimą kriminalinėje policijoje. Na, o jaunėlė Inga paragavo pedagogės duonos, baigė tą patį institutą, kaip ir aš, buvo puiki mokytoja. Tačiau perėjo dirbti į policiją – ir čia ji atrado save, žaviuosi jos entuziazmu.

– Ar dažnai apsilankote Antano Smetonos gimnazijoje? Ar susitinkate su kolegomis mokytojais? Kokios mintys užplūsta?

– Mokykloje lankausi retai, tačiau pravažiuodama ar praeidama pro šalį panyru ir maudausi gražioje prisiminimų jūroje. Gera, kai žmogui suteikta galimybė atminties šuliniais sugrįžti į mielas ir šiltas vietas.

Kol Antano Smetonos gimnazijoje mokėsi anūkė Goda, mielai eidavau į labai gražų renginį „Šokio šėlsmas“. Malonu buvo žiūrėti ne tik į šokančią ir skinančią prizines vietas anūkę, bet ir pabendrauti su kolegomis. Prieš kelerius metus buvome subūrę tokį ratelį – švęsdavome gimimo dienas, pasidalindavome rūpesčiais, džiaugsmais…

– Ko palinkėtumėte mokytojams ir mums, dabartiniams gimnazistams?

– Ačiū dirbusiems su manimi už gražius darbo metus. Visiems linkiu ištvermės, pedagoginės išminties, kūrybinio, prasmingo darbo. Mokiniams norėčiau palinkėti protingai mėgautis mokykliniu gyvenimu, aktyviai jame dalyvauti ir būtinai vertinti, gerbti ir mylėti savo mokytojus. Garsinkit savo mielą, gražią mokyklą įvairiais pasiekimais. Ji to verta.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas