Kūrėja Sonata Ordė: „Man labai svarbu būti moterimi“

Šią savaitę kalbiname „Karalės“ ženklo įkūrėją Sonatą ORDĘ – labai empatišką moterį, gebančią jungti meną su verslumu. Šnekučiuojamės apie džiazavimą, moteriškumą, motinystę, smurtą, meilę sau ir kitiems.

– Sonata, jūsų „Karalės“ ženklo gaminiai keliauja plačiai po Lietuvą ir kitas šalis. Papasakokite, kokia buvo pradžia?
– Kūryba, kaip aš juokaudama sakau, buvo pogimdyminės depresijos išraiška. Gimus pirmajam sūnui Saidžiui, vietoj depresijos ėmiau kurti. Pradėjau megzti, tapyti, rašyti eiles. Atsiskleidė kūrybinis potencialas.
Ilgai buvau Tautodailininkų sąjungos narė. Daug gilinausi į baltų simboliką, kurią savo darbuose išreiškiau per šiuolaikinę prizmę. Aš labai gerbiu mūsų protėvius. Baltų simbolius naudojau paveiksluose, raštus – mezginiuose. Vėliau rankdarbiavimas išaugo į norą turėti vardą. Pradėjau ieškoti kūrybinio ženklo. Jų buvo įvairių. „Karalė“ atsirado tik po dvylikos metų. Klientės sakydavo, kad kuriu karaliams. Mano sukurti darbai neturi blogos pusės. Juos gali išversti ir nešioti. Už savo darbus ir jų kokybę atsakau šimtu procentų.
Kūrybinis vardas buvo reikalingas dar ir dėl to, kad laikui einant atsirado komanda – siuvėja, mezgėja, kurios man padeda realizuoti sumanymus. Kad ir kaip man patiktų visus nuopelnus prisiimti sau, dalinuosi jais, nes po „Karalės“ vardu dirba keli žmonės, kurie padeda sukurti tai, ką sugalvoju.
– Be šios pagrindinės veiklos užsiimate ir kitomis. Kas tai?
– Taip. Yra VšĮ „Miesto idėjų namai“. Ši organizacija vykdo kultūrinius, meninius, literatūrinius projektus, į kuriuos įtraukiamas ir jaunimas. Menas padeda tapti kuo nori. Labai svarbu jaunus žmones skatinti būti kūrybingais, tada užaugę jie galės tapti bet kuo.
Taip pat esu „Karalės“ moterų klubo įkūrėja. Klubas buria moteris iš įvairių socialinių sluoksnių, skirtingų charakterių, amžiaus. Jauniausiai narei dar nėra trisdešimties, o vyriausiai – per penkiasdešimt. Mus vienija tai, kad palikusios buitį, susitinkame padžiazuoti. Tai labai gyvas klubas. Vienos išeina, kitos ateina. Vyksta kaita, su kuria augame ir tobulėjame. Norime plėstis ir ketiname apie tai netrukus paskelbti. Klubas suteikia erdvę savirealizacijai. Per daugiau nei trejus klubo gyvavimo metus esu ne kartą girdėjusi moteris sakant: „Išsipildė mano svajonė“. Man labai gera tai girdėti. Visos kartu įvairiose srityse esame įgyvendinusios labai daug dalykų. Klubo kontūrai – mada, kultūra, edukacija, labdara, sveika gyvensena, maisto gaminimas. Kurį laiką bendradarbiavome su organizacija „Gelbėkit vaikus“, taip pat draugavome su „Trimis seserimis“. Klubas jungia keturiolika moterų. Nesu klubo vedlė ar „vinis“. Ką veikti sprendžiame balsuodamos. Skatinu kiekvieną moterį išreikšti save absoliučiai beribiai. Narės siūlo savo idėjas ir tas idėjas svarstome visos. Taip turime galimybę susipažinti su įvairiais dalykais, kurie įprastai gal net nesudomintų ir šiaip gyvenime to neišmoktum. Kasmet darome albumą. Jį vartydamos matome, kiek daug nuveikiame. Iš pradžių, kurdama klubą, dvejojau, ar to reikia, o dabar džiaugiuosi. Veikiame daug ir pačios sau pavydime.
– Skatinate moteris išreikšti save. O kas jums yra moteriškumas?
– Aš – už moteriškumą. Man labai svarbu būti moterimi. Man malonu, kai vyras atidaro duris, kai rodo dėmesį. Aš tikrai ne už lygias teises, nes nesuprantu jų. Manau, tam ir esame sukurti vyras ir moteris, kad būtume kuo esame. Moterimi būti faina. Esame unikalios kaip lytis. Mums daugiau duota – grožiu, protu, stiprybe.
– Visai neseniai susilaukėte antrojo sūnaus. Kas jums yra motinystė?
– Motinystė – tai Dievo dovana. Be fanfarų galiu pasakyti, kad dabar besilaukdama supratau, kokia palaiminta esu. Dabarties kontekste, kai tiek porų negali susilaukti vaikų, motinystės dovana yra stebuklas, kaip ir nauja gyvybė.
– Jūsų vyresniajam septyniolika. Gana nemažas laiko tarpas. Kaip nusprendėte vėl tapti mama?
– Visą gyvenimą buvau labai užimta. Gal tai nuskambės egoistiškai – jaučiausi svarbi savo šeimai ir savo veiklai. Iš pradžių sakiau, kad baigsiu mokslus, tada planuosime šeimos gausėjimą. Keleri mokslų metai prabėgo kaip viena diena, o po to įtraukė kitos veiklos. Taip nejučia prabėgo 17 metų. Ilgą laiką mokiausi atsisakyti egoistiškumo. Galiausiai apsisprendėme, kad dabar, nes paskui iš tiesų gal būtų pernelyg vėlu. Labai atsakingai ruošiausi motinystei… Tačiau vaikai patys žino, kada jiems ateiti, ir Benjaminas jau viską buvo suplanavęs už mus. Abu mano vaikai atėjo kada ir kaip norėjo. Abu yra individualistai nuo įsčių.
– Ar norėtumėte dar gausesnės šeimos?
– Ne. Ne todėl, kad nepasitikėčiau savimi, ar kad gausi šeima gąsdintų. Bet dėl to, kad niekada to neįsivaizdavau ir neanalizavau. Aišku, jeigu Dievas duotų dar tris ryžaplaukes, garbanotas mergaites, džiaugčiausi jomis, bet iš tiesų niekada apie tai negalvojau.
– Ar skiriasi motinystė dabar ir tuomet, kai auginote pirmagimį sūnų?
– Per tiek metų pasikeičiau kaip žmogus, augau kaip asmenybė. Atsirado vidinė ramybė, harmonija su savimi ir aplinka.
– Net ir augindama kūdikį vis pristatote naujus savo kūrinius. Kaip derinate mamos pareigas su darbais?
– Į šitą klausimą neturiu atsakymo. Nežinau kaip, kažkaip.
– Paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje. Kaip manote, ar tai iš tiesų didelė problema?
– Sutinku, kad dabar apie smurtą daugiau girdime ir matome. Nors man pačiai to niekada neteko patirti, tačiau kad tai vyksta, aš žinau. Savo šeimoje aš tokios patirties neturiu. Esu be galo mylima savo vyro. Tačiau žinau pavyzdžių iš aplinkos. Prisimenu, kai man buvo šešiolika, turėjau draugę, kurios namuose buvo smurtaujama. Kartą atsidūriau įvykio epicentre. Draugės tėvai ruošėsi į vakarėlį. Žmona nuo vyro gavo „lupti“. Paskui ji pasidarė tobulą makiažą, „užsidėjo šypseną“ ir jie kartu išėjo į tą pobūvį. Ir taip vyko nuolat. Mane tai sukrėtė. Jeigu man taip nutiktų, aš negalėčiau eiti į jokią šventę ne tik tą vakarą, bet visą mėnesį, visus metus. Tuomet paklausiau draugės mamos, kodėl ji kenčia. Ji atsakė: „Dėl bendrų namų“. Buvau jauna ir man tokio atsakymo pakako. Šiandien aš galvoju, kad ji priima tai, kaip „jai duotą kryželį“… Jie gyvena iki dabar, ir niekas nesikeičia, tik ūmėja. Fizinį smurtą seka patyčios, psichologinis smurtas. Fizinį skausmą galima iškęsti ir pamiršti, aš tuo net neabejoju, tačiau dvasios žaizdos gyja lėtai… Kažin, ką ji man atsakytų dabar, nes aš nebesu maža mergaitė…
– Kaip manote, ar yra kas smurto atveju suteiktų pagalbą? Ar pakanka informacijos apie tai? Ar žinotumėte, kur kreiptis? O gal neieškotumėte pagalbos, slėptumėte?
– Nežinau, kaip sureaguočiau. Pagalvojau, kad jeigu kas prieš mane smurtautų, pirmiausia apie tai pasakyčiau vyrui. Bet kai vyras smurtauja prieš žmoną… Gal pasipasakočiau draugėms?.. Manau, kad žinočiau, kur kreiptis. Niekada nesidomėjau, bet dabar daug informacijos galima rasti internete. Jos tikrai yra. Įsivaizduoju, kad kreipčiausi pagalbos, nes kam kentėti… Save mylinti moteris neleistų smurtauti prieš save. Pirmiausia reikia išmokti mylėti save. Meilę sau suvokiu per krikščionybę. Jeigu tu myli save, myli ir gerbi kitus, gerbi gyvybę, tai niekada nekeltum rankos, neskriaustum silpnesnio. Kita vertus… lengva man dabar apie tai kalbėti… Tai globalus klausimas. Padėti vieni kitiems galime, bet ar tai išsprendžiama?..
– Kaip vertinate judėjimą #metoo?
– Aš tikriausiai nustebinsiu – aš nesuprantu šito judėjimo ir jo nevertinu. Nedrąsu man apie tai kalbėti, nes nesu pakankamai įsigilinusi. Manau, rodomas pernelyg didelis egoistiškumas iš abiejų pusių. Ir vienų, ir kitų pozicijos nukreiptos į save. O kai ateinama iki prokuratūros, argumentų nebelieka. Jeigu aš žinau, kad su manimi tai buvo, manęs niekas negali sustabdyti – nei prokuratūra, nei Prezidentūra, jeigu jau apie tai prabilau. Vyrai ir moterys turėtų laikytis dešimties Dievo įsakymų, tada nereikėtų tokių judėjimų.
– O jums pačiai ar yra tekę susidurti su seksualiniu priekabiavimu?
– Ne. Lietuvoje kovojama su patyčiomis, smurtu, seksualiniu priekabiavimu, bet daugeliu atvejų neįsigilinama į esmę ir tiksliai neįvardijama, kas tai yra. Ir aš nežinau, kaip tai pavadinti… Visų pirma turime išsigryninti, ką vadiname seksualiniu priekabiavimu, kad galėtume vieni kitus kaltinti ar vertinti. Mes nesame apsibrėžę sąvokų.
– Kaip manote, kokių pokyčių reikia mūsų visuomenėje, kad mes visi – tiek vyrai, tiek moterys – būtume laimingi?
– Mūsų visuomenėje dažnai nėra nei meilės, nei pagarbos sau, šeimai, kaimynui, bendradarbiui… Save mylintis niekada neskaudins kito nei žodžiais, nei veiksmais. Iš meilės ateina ir pagarba kitam žmogui, kaip unikaliai gyvybei, tokiam pačiam kūriniui, kaip ir tu. Pasaulis per daug sumaterialėjęs. Tačiau be viso to nebūtų civilizacijos. Tikriausiai ir visų patirčių…
Kalbėjosi
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Ingridos POCIŪTĖS nuotrauka