Kaip „Vikipedija“ senąjį Kulionių vardą padovanojo Želvai

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

Nors Želvos kraštas nuo senų laikų priklausė Ukmergės pavietui, vėliau – apskričiai, nuo 1950 m. – rajonui, geografiniais ir kitais saitais buvo ir tebėra susijęs su Molėtais.

Tik ne pavadinimu. Reikia manyti, žymaus Želvos krašto archeologo (pavardė žinoma) klaida buvo gyvenamąją vietovę Želvą sieti su senaisiais Kulionimis, XIV a. turėjusiais Antazelvės vardą. Iš tikrųjų Želva niekada neturėjo šio pavadinimo, ji Pozelvos vardu pirmą kartą paminėta vienuolių jėzuitų istorijoje 1581 m. (V. Zalęskij, Jezuici, t. 4. 1581–1996 r., Krokov). Antazelvė (į šiaurės rytus nuo Toliejų, prie Želvų ežero, Labanoro regione) minima Livonijos kronikose 1373 m. Jos buvimą patvirtina ir XIV a. Deltuvos žemių ir apylinkių teritorijos žemėlapis.

Klysta ir virtualioji ,,Vikipedijos“ enciklopedija, pristatanti Želvą kaip seną Molėtų krašto vietovę. Su Molėtų kraštu mus sieja Želvų ežero vardas, kurio pavadinimas reikštų ,,želvas, žalsvas, žalias“ (R. Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, 1984). Ir su Klabiniais prie Virintos, kurie minimi garsios Želvos žydų Klabinų giminės istorijoje kaip vietovė, pasirinkta pavardei. Tokią versiją istoriškai patvirtina Fernando Klabin, garsios Klabinų giminės diplomatas Rumunijoje, o Želvoje prieš kelerius metus lankęsi Robero ir Daniel Klabin iš Brazilijos važiavo savo protėvių pėdsakų ieškoti prie Virintos…

Želva susijusi istoriniais saitais ir su Giedraičiais. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nemaža šio krašto kaimų, viensėdžių, dvarų ir palivarkų priklausė Giedraičių valsčiui (šių vietovių istorijos buvo aprašytos knygoje ,,Senieji Želvos krašto kaimai“ 2013 m.). Pirmoji valdinė mokykla, 1909 m. atidaryta Želvos miestelyje, taip pat buvo Giedraičių valsčiaus teritorijoje, toje miestelio pusėje, kuri priklausė Vilniaus gubernijai. Dabar atrodo keista, kad Želvos kraštas ir net miestelis buvo padalyti per pusę dviem gubernijoms – Vilniaus ir Kauno, ir keliems valsčiams.

Želvą su Giedraičiais sieja ir Lietuvos savanorių žygis į Giedraičių–Širvintų mūšį 1920 metų rudenį, ir jo didvyrių kapeliai. Tik mūsuose – kuklesnis ansamblis, aštuoniems kareivėliams. Bet taip pat prižiūrimas, o žygis nepamirštamas – kiekvieną lapkritį ir Vasario 16-ąją moksleiviai čia uždega po žvakelę, o gimnazijos muziejus randa naujų idėjų, kad istorinė Atmintis būtų gyva.

Ne tik įvykiai, bet ir žmonės, jų likimai sieja skirtingų rajonų kampelius. Pokary – partizaninis judėjimas, Giedraičių gimnazistų ,,tremtis“ į Želvos vidurinę mokyklą, kai Giedraičiuose paliekama tik septynmetė mokykla, abiejų mokyklų draugiški ryšiai, kurie tęsėsi ne vienerius metus…

Dabar sudaiktėjusiame, ekonominės plėtros, informacinių technologijų spartos ir kartu dvasinių vertybių devalvacijos amžiuje smarkiai keičiasi žmonės, ir jie nebe tokie, kokie buvo vakar ar seniau. Ir labai nedaugeliui įdomu, kas buvo seniau, ką turėtume išsaugoti, puoselėti, branginti.

Tad ir šis rašinėlis galbūt neturės tęsinio. Ir senųjų Giedraičių valsčiaus kaimų istorijos jau nebebus įdomios, nors Želvos krašte minėtoji ,,Senieji Želvos krašto kaimai“ – populiariausia, labiausiai skaitoma ir ieškoma knyga.

Gal todėl, kad ji 2013 metais buvo rašoma su didele meile iš tų kaimų kilusiems vaikams, kuriuos suradau savo jaunystėje susibėgusius į mano vienintelę – Želvos vidurinę mokyklą. Ir su nuoširdžia atgaila, kad mylėjau juos su griežta anų laikų pedagogės pozicija, kai jausmams neužteko drąsos… Dabar ši knygelė galėtų būti papildyta…

Kai grįžtame prie Želvos vardo kilmės, seniausiomis vietovėmis Želvos krašte buvus laikome Laumėnus ir Šilninkus, minimus Livonijos ordino kronikose 1373, 1375 metais. Želva atsirado vėlyvaisiais viduramžiais. Taigi, virtualiosios „Vikipedijos“ versija nėra tiksli…