Kaip anuomet valdžia tautiškumo mokė

Juozas DAUNYS

Inžinierius

Nors gimiau ir augau tvarkingoje lietuviškoje šeimoje, apie tautinius simbolius tėvai anuomet vengė kalbėti, nes bijojo prisišaukti bėdą.

Taigi, apie septyniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus, baigęs mokslus, buvau paskirtas dirbti į vieną Alytaus kelių įmonę. Ten, manęs net neatsiklausus, buvau įrašytas į liaudies draugovininkus (toks įrašymas komunistiniu žargonu aiškinamas demokratiniu centralizmu, tai reiškia, kad tu darai ne tą, ką nori, o ko nori valdžia). Liaudies draugovininkai – tai tokie neetatiniai milicijos pagalbininkai, kartą per mėnesį po darbo turėję padėti milicininkams gaudyti pijokus, chuliganus, ilgaplaukius ir šiaip, valdžios nuomone, įtartinus piliečius.

Taigi, vienos dienos pavakarę, kažkurios vasario šešioliktosios išvakarėse, mus, apie dvidešimties žmonių būrelį, surinko miesto milicijos poskyryje, davė po raudoną raištį, priskyrė vieną milicininką.

Ir instruktavo, kad dabar pernakt reikės gaudyti ne pijokus ar šiaip, valdžios nuomone, įtartinus piliečius, o kovoti su tikrų tikriausiais tarybų valdžios priešais. Vienžo, kad niekas neužrašytų ant tvoros „Laisvę Lietuvai“, neužtrauktų priešvalstybinių dainų, kaip antai „Sėk, sesute, žalią rūtą“, ir, neduokDie, kur nors ant sandėliuko paslapčia neiškeltų trispalvės.

Taigi, išėjom kartu su milicininku į senamiestį. Milicininkas greit atsiskyrė, turbūt grįžo pas žmoną, o mes, būrelis draugovininkų, apie dvidešimt asmenų, slankiojam po senamiestį. Sužvarbom, nusibodo. Sulindom į tokio dviaukščio mūrinuko laiptinę, atšilom, atsirado vienas skaidriosios buteliukas, po to kitas, užkanda. Pralinksmėjom, ten visą naktį ir praleidom. Paryčiui grįžom į milicijos poskyrį, ten prie mūsų prisijungė išsimiegojęs milicininkas. Atidavėm raudonus raiščius, atraportavom, kad mes ryžtingai ir pasiaukojamai pernakt kovojome už miestiečių ramybę. Grįžom namo, o po poros valandų – į darbą. Taip sužinojau, kas ta Vasario šešioliktoji.

Kiti du įvykiai susiję jau su Ukmerge, kur persikėliau gyventi. Apie aštuoniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus iš lūpų į lūpas (spausdinti griežtai draudžiama!) Ukmergėje pasklido žinia apie bjaurų antitarybinį ekscesą. Vienoje giminingoje įmonėje sugalvojo perdažyti laiptus, o dažydavo anuomet ne taip, kaip nori, o kokius dažus gaudavo. Ir atsitik tu man taip, atvežė būtent geltonus, žalius ir raudonus dažus, o šiek tiek blaivus dažytojas taip ir nudažė! Tačiau tai pastebėjo budri Rajkomo darbuotojo akis (Rajkomas – tai tokia sukakota įstaiga, diegusi ukmergiečiams marksistinę skaistybę), kilo nemenkas skandalas, nedelsiant buvo gauti ideologiškai teisingi dažai ir padėtis ištaisyta.

O štai paskutinis atvejis, susijęs su mūsų įstaiga. Turėjome Jonavoje gelžbetonio cechą. Pastatas didžiulis, jo palubėje važinėja vadinamas tiltinis kranas, varomas elektra, o maitinamas jis vadinamomis šinomis. Šinos – tai trys platokos metalinės juostos, išdėstytos horizontaliai viena po kita, ir dažomos pagal standartą geltonai-žaliai-raudonai. Šią niekšybę ir pastebėjo vienas uolus marksistas, apsilankęs ceche, kol pagaliau išaiškinome, kad toks dažymo standartas galioja visoje Sovietijoje, o patvirtintas jis ne kur kitur, o pačioje marksistų Mekoje – Maskvoje! Na, Maskva, žinoma, šventas reikalas, ir skandalas pasibaigė.

Taip sužinojau, kas ta trispalvė.

Kai kas gali paklausti, o kur dabar visi tie uolūs marksistai? Atsakau: niekur jie nedingo, jų ir jų pasekėjų šiandieninėje Ukmergėje pilna. Tik dabar jie dideli patriotai, fotografuojasi prie trispalvės, tačiau po to keikia Briuselį ir NATO, o ypač nepatenkinti demokratijos trūkumu šiandieninėje Lietuvoje, kukliai nutylėdami savo anaiptol ne kuklų indėlį į tą pačią Lietuvos demokratiją.

O man visada pasidaro linksma prisiminus laikus, kaip anuomet valdžia tautiškumo mokė.