Prezidento Antano Smetonos keliais (2)

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

Įstaigose ir dvaruose

Ne ką mažiau valstybės galvai rūpėjo jaunimo ir mažųjų piliečių ugdymo reikalai. Prezidentas lankėsi mokyklose, švietimo įstaigose. Apie Giedraičių mokyklos pasiekimus jam pasakojo Vyčio kryžiaus ordino kavalierė vedėja Malvina Valeikienė, Utenos gimnazijos nūdieną išklojo direktorius kunigas Antanas Kripaitis. O Antalieptės žemės ūkio mergaičių mokykloje ir vaikų prieglaudoje su mažaisiais bendravo lydimas vedėjų A. Petraitytės ir B. Vizgirdaitės.

Svarbūs jam buvo ir sveikatos klausimai, pavyzdžiui, Utenos apskrities savivaldybių ligoninėje, vadovaujamoje gydytojo Vinco Palioko, jis apžiūrėjo chirurgijos, vidaus, moterų ir užkrečiamųjų ligų skyrius. Pasidžiaugė modernia įranga, laboratorija ir ambulatorija. Susipažino su dirbusiais trimis gydytojais, dviem medicinos seserimis ir akušere. Prezidentui buvo pabrėžta, kad į šią 60 vietų ligoninę atvežami pacientai ir iš Zarasų, Ukmergės, Rokiškio apskričių. Kad po Panevėžio tai yra geriausia lietuvių ligoninė provincijoje, čia gydėsi 49 ligoniai.

Nepravažiavo prezidentas nė vieno pakelyje stūksančio dvaro, išlipęs iš automobilio pasilabindavo su šeimininkais ar valdytojais, kitur net apsinakvodavo. Štai Siesikų dvare jį su duona ir druska pasitiko kilmingos bajorų giminės atstovas Dominykas Daugėla su šeima, Aneliavos – M. Daunoravičienė su dukra Janina. Šešuolėlių dvare jo ir generolų laukė atsargos karininkas Jonas Variakojis, Martyniškiuose – Klemensas Graužinis. O Krioviškyje, kur A. Smetona besigrožėdamas apylinkėmis praleido gerą pusdienį ir nakvojo, – ūkininkai Bizokai. Su jais ir profesoriai, matematikas ir aviatorius Zigmas Žemaitis, ir teologas, kunigas Morkus Morkelis.

Kai kurie prezidento apsilankymai kilo improvizuotai, vienas neplanuotas jų buvo į naujakurio sodybą Širvintų rajone, kitas nenumatytas iš Rokiškio į Juodupę, kur jo su palyda gelumbės fabrike laukė savininkas Oskaras Trėjus. Kaip žinia, 1931 m. Trėjai bankrutavo, turtą įsigijusi „Nemuno“ bendrovė gamybą atgaivino, o dabar ten veikia UAB „Baltic Mills“.

Misija Prezidento keliais

2016 m. susibūrusi bendraminčių kraštotyrininkų ir fotografų grupė nusprendė pakartoti prieš 90 metų vykdytos prezidento kelionės dalį į Rytų Lietuvą. Pravažiuoti tuo pačiu maršrutu, apsilankyti tose vietovėse, kur 1927 m. pabuvo A. Smetona. Žvilgterėti į praeities naratyvą nūdienos šviesoje. Sukaupti rašytinę ir vizualinę kraštotyrinę medžiagą, atsiminimus, papildyti kuklią Ukmergės krašto istoriją. Lietuvos šimtmečio proga pagerbti kraštietį – pirmąjį Lietuvos prezidentą.

Dėl įvairių, iš pirmo žvilgsnio paprastų ar kiek subtilesnių priežasčių kelionė užtruko dvejus metus. Nieko čia stebėtino, tiesiog visuomeninis sambūris, kad ir kokios patrauklios idėjos vedamas, kuria savo taisykles jos įgyvendinimui. Taip ir šį kartą visuomeniškoje draugijoje buvo skirtingų amžiaus grupių, išsilavinimo ir tikslų žmonės. Norint jiems veikti drauge, reikėjo laužyti nusistovėjusias taisykles. Vieniems tai daryti buvo paprasčiau, kiti niekaip negalėjo ištrūkti iš asmeninio gyvenimo ritualo. Treti keliavo nuo pradžios iki pabaigos ir pan. Tad kolektyvas kartkartėmis keitėsi ir kiekybės atžvilgiu, ir kovingumu, ir tikslo siekiamybe. O ir kelionės biudžetas buvo liesokas, nebuvo laiko ir noro kaulyti ar lankytis kabinetuose, ieškant svaresnės paramos.

Ačiū Dievui, mūsų gretose buvo optimistų, kurie negailėjo automobilių, asmeninio laiko ir šeimų. Tai Nijolė Paškauskienė, Vijolė ir Vitalius Ivanauskai, Julius Petrikas, Stasys Pulkauninkas, Stanislovas Budraitis, Leonarda Šanteriova, Simona Zvicevičiūtė, Živilė Zabulytė, Vitalija Akstinavičiutė, Dalija Zalenčiūtė, Ignas Lukoševičius, Tauras Gudmantas, Judita Pintukaitė, Gabija Požerskaitė, Leonora Jankeliūnienė ir kiti, kurių dėka buvo daug nuveikta. Nuvažiuota daugiau kaip trys tūkstančiai kilometrų, lankytasi Ukmergės, Panevėžio, Širvintų, Molėtų, Utenos, Zarasų, Rokiškio rajonų teritorijose. Susitikta su dvarų ar jų liekanų savininkais, bažnyčių kunigais, zakristijonais, bibliotekų, seniūnijų, muziejų darbuotojais. Pasilabinta su miestelių, kaimų ar vienkiemių gyventojais, šiaip praeiviais. Fotografuota ir imta interviu – ieškota praeities, istorinės kelionės ženklų, galbūt, kas ką žino ar bent girdėjo apie prezidento A. Smetonos 1927-ųjų apsilankymą.

Negalima nepaminėti sutiktų žmonių, kurių kraštotyrinė veikla mums pagelbėjo. Jie geranoriškai dalinosi kaupiama medžiaga ir be perstojo siūlė gilintis į jų vietovių praeitį. Su didele pagarba prisiminsime salakietę mokytoją Vidą Žilinskienę, kuri, užklupta buityje, metė viską ir svetingai aprodė savo gyvenimo muziejų. Ir ne bet kokį, o Jūrų muziejų, veikiantį Gražutės regioninio parko administracijos pastate. Tačiau kad ir kokia patraukli jame buvo Salako krašto etnografinė ekspozicija, vis dėlto žaviausias eksponatas joje buvo ji, visa žinanti, 92-uosius einanti, veiklioji Vida.

O kaip nepadėkoti dusetiškei kraštotyrininkei Marijai Varenbergienei, gyvenančiai senajame namelyje, per gatvę priešais modernų Dusetų kultūros cent-rą ir galeriją. Kuklioji kultūros darbuotoja, puikiai įvaldžiusi kompiuterinį raštingumą, tartum koks kultūros centro filialas, rašo straipsnius apie Dusetų kraštą. Ačiū jai už šilumą, supratimą, pabendravimą, lygiai taip, kaip ir ačiū Molėtų savivaldybės muziejaus direktorei Viktorijai Kazlienei, kurios darbų apimtys ir ryšiai driekiasi platesnėje kultūrinėje ir internetinėje erdvėje, siekia tolimas pasaulio pažinties zonas.

Padėkoti būtina ir Rokiškio muziejaus direktorės pavaduotojai Marijonai Mieliauskienei, kitoms darbuotojoms, kurios, kol mes grožėjomės XIX a. architektūros ansambliu – Rokiškio grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių dvaro kraštovaizdžiu – operatyviai rankiojo informaciją apie mums reikalingą prezidento žygį.

Pagarbos nusipelno ir daugiau mūsų kelyje sutiktųjų, kad ir Giedraičių A. Jaroševičiaus gimnazijos istorijos mokytoja Donata Vertinskienė, Kraštų gyvenvietės ūkininkas Romualdas Baniulis. Ignalinos vienkiemio šeimininkė Sagadinienė, kuri, papasakojusi apie praeitį, vaišino kvapniuoju grikių medumi. Taip pat ir Užpalių bibliotekos vedėjai, vietos bendruomenės pirmininkei Vidai Juškienei ir kitiems, mus priėmusiems, kalbėjusiems ir atsivėrusiems. Ir net iš parduotuvės su pilnu maišeliu Užpaliuose išėjusiai Marytei, kuri lengvu mostu užkvietė į savo gimtadienį. Ačiū jiems visiems.

Salako muziejininkė Vida.

N. PAŠKAUSKIENĖS nuotr.