Ukmergės miesto rusų bendruomenės istorijos apybraiža

Lietuvos valstybėje nuo seniausių laikų buvo įsikūrę įvairių tautybių žmonės. Bene gausiausia tautinė mažuma – rusai, kurie suvaidino nemažą vaidmenį šalies gyvenime. Muziejininkas Raimondas Ramanauskas surinko daug istorinės medžiagos apie mūsų rajone gyvenusius rusus ir parašė Ukmergės miesto rusų bendruomenės istorijos apybraižą, kurią pradedame spausdinti.

Rusai atkeliavo XVII–XVIII amžiuje

Kada Ukmergėje įsikūrė pirmieji nuolatiniai rusų tautybės gyventojai, dėl šaltinių stokos sunku nustatyti. Veikiausiai tai įvyko XVII a. antroje pusėje ar XVIII a. Tai susiję su Rusijoje įvykusia bažnytine reforma. 1654 m. Rusijos bažnyčios galva patriarchas Nikonas reformavo stačiatikių bažnyčią. Ne visi tikintieji su tomis reformomis sutiko. Reformų priešininkai vadinosi senojo tikėjimo šalininkais – sentikiais, Lietuvoje neretai vadinamais ir starovierais (rusiškai „staraja viera“ – „senasis tikėjimas“). Sentikiai Rusijoje buvo persekiojami ir prievarta verčiami pereiti į oficialiąją valstybinę stačiatikių bažnyčią. Būta ginkluotų susidūrimų, savižudybių (daugiausia susideginimų), bėgimų į nuošalias Rusijos vietoves arba į Lenkijos–Lietuvos valstybę – Abiejų Tautų Respub-liką, kur už sentikystę niekas nepersekiojo. Kadangi sentikių bendruomenės ilgai buvo gana uždaros, XVIII a. pastebimų jų pėdsakų Ukmergėje neužfiksuota, nors tikriausiai mieste jų tuomet jau būta. XVIII a. pabaigoje Ukmergės miestiečiams kovojant dėl savivaldos Magdeburgo teisių sugrąžinimo miestui, to meto dokumentuose (vaito išrinkimo akte, prašyme karaliui sugrąžinti Magdeburgo teises, 1794 m. Ukmergės apskrities prisijungimo prie T. Kosčiuškos sukilimo akte) tarp gausių miestiečių parašų vyraujančių lenkiškų, neretų – vokiškų, retų – lietuviškų pavardžių, rusiškų visai nėra. 1784 m. Ukmergės bažnyčios inventoriuje minimi Ukmergės parapijos teritorijoje gyvenantys žydai ir liuteronai, bet neužsimenama apie stačiatikius ar sentikius.

Atsirado Rusijos kariuomenė

Padėtis ėmė keistis po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuvą prijungus prie Rusijos. Mieste atsirado Rusijos kariuomenė – nuolatinis miestiečių skundų objektas. Ukmergiškius kamavo nuolatinė prievolė – kariškių apgyvendinimas miestiečių namuose reikalaujant juos maitinti. Nuolatiniai miestiečių skundai dėl kariuomenės daromų skriaudų tęsėsi visą XIX a. 1812 m. karo su partizanais metu prancūzų nurodymu vietinė apskrities administracija surašė visus miesto namus ir sklypus, kad patogiau būtų rinkti mokesčius bei vykdyti mobilizaciją. Tarp surašytų 244 miesto namų 4 priklausė rusams. Anykščių gatvėje namą turėjo Lazaris Ivlevas, gyvenęs ten su broliu Andrejumi. Namas apibūdinamas kaip sodinis (t. y. stovėjęs sode). Toje pačioje gatvėje namą (apibūdintą kaip solidų) turėjo Dmitrijus Akinfjevičius Majaničius. Pakalnės gatvėje gyveno Rusijos kariuomenės atsargos puskarininkis Nikolajus Čižikovas. Toje pat gatvėje namą turėjo našlė Ana Vasiliava. Miestiečių rusų, suprantama, turėjo būti gerokai daugiau, tačiau jie nebuvo namų savininkai ir į sąrašus nepateko.

Susiginčiję netgi susimušė

Kaip minėjau, kariuomenė miestiečiams visada kėlė rūpesčių. Priešiškumą rodė abi pusės. 1816 m. pabaigoje kilo muštynės tarp Ukmergės apskrities žemės teismo pareigūno, ėjusio ir apskrities ispravniko (policijos viršininko) pareigas, Teofilio Daneikavičiaus, jo brolio Ipolito ir Muromo pulko kapitono Ščerbinsko bei pulko gydytojo Stupačevskio. Ginčai, kam kas turi užleisti kelią ant siauro tiltelio Ramygalos gatvėje, baigėsi muštynėmis. Pradžioje Daneikavičiai aplamdė kariškius, bet šiems pasikvietus į pagalbą kareivius, sumušti Daneikavičiai atsidūrė daboklėje. Abi pusės dėl muštynių kaltino viena kitą, skundai buvo adresuojami net pačiam carui (nors atsidūrė tarp Vilniaus generalgubernatoriaus popierių), bet kas dėl to kaltas ir kas kam turi atlyginti, niekas iki galo nesugebėjo išsiaiškinti. Anot kariškių, Daneikavičiai šaukė: „Kas per paukštis? A! Maskolius“, – tuo rodydami neapykantą rusams.

Kareiviai savivaliavo

Pagrindo nemėgti kariškių miestiečiai tikrai turėjo. Pavyzdžiui, 1822 m. paskyrus Leibgvardijos Izmailo pulko poručikui Čerkasovui kambarį našlės bajorės Prabišienės namuose, jis nepasitenkindamas vienu kambariu užėmė visą namą, išvarydamas namo savininkę lauk bei išplūdęs mėginusį moteriškę užstoti Ukmergės žemės teismo pareigūną. Nors Čerkasovas moteriškei pasiskundus teisme kaltės nepripažino, bet kaip kompensaciją jai perdavė 60 rublių, tad, matyt, jautėsi kaltas. Dar labiau miestiečius 1827 m. nuskriaudė Kliasticos husarų pulko kariškiai. Pulko karininkai ne tik vijo butų šeimininkus iš namų, bet ir mušė kumščiais ir bizūnais, atiminėjo šieną savo arkliams, ardė namų sienas, stogus.

Pasak besiskundusių miestiečių: „ir kitų išdaigų kareiviai padarė, tai yra: iš gyventojų be sąrašų ir neskaičiavus katilus, kubilus, statines, stalus, šaukštus, kėdes, taburetes, staliukus, kibirus, kopėčias, indus ir t. t. daugiau negu reikia prievarta paėmė, daržų tvoras, kurių lentos buvo medinės, išnešiojo ir sukapojo – tas viskas, vėliau negalint atgauti, bus prapuldyta ir išparduota.“ Anot miestiečių: „Toks savavališkas elgesys panašus į įvykius, kurie galėtų atsitikti tik karo metu.“ Valdžios sprendimo dėl skundo archyvinėje byloje nėra.

Neleido būti miestiečiu

Būta nesutarimų ir tarp vietinės valdžios (kurią sudarė daugiausia lenkų tautybės asmenys) bei civilių rusų. 1827 m. Ivanas Berzinas skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui, kad vietiniai pareigūnai neleidžia jam įsirašyti į Ukmergės miestiečius. 1827 m. Ukmergės Rotušė (tuometinė savivaldybė) bandė iš miesto iškeldinti iš kitos gubernijos atvykusį ir smuklę bei nakvynės namus mieste įrengusį Afanasijų Braginą, tvirtindama, kad jis čia įsikūrė neturėdamas Rotušės leidimo. Vis dėlto Vilniaus pareigūnai nutarė, kad viskas vyko teisėtai, o skundas parašytas „dėl kai kurių Rotušės narių asmeninės neapykantos minėtajam Braginui“. Rotušė buvo griežtai įspėta, „kad ateityje nedrįstų kreiptis su panašiais nevertais pagarbos šmeižtais“.

Prašė suimti burmistrus

1831 m. sukilimo metu miestas tris kartus ėjo iš rankų į rankas. Laikinai kelioms dienoms balandžio 26 dieną jį užėmus pulkininko Verzilino daliniui, pasak jo raporto, persikėlus per Šventąją, „būrį sutiko dvasininkija su bažnytinėmis vėliavomis bei įvairių namų gyventojai su duona ir druska, o įžengus į miestą skardus „ura!“ aidėjo visose gatvėse“. Kadangi miestiečių santykiai su kariuomene nebuvo geri, vargu, ar tas džiaugsmas buvo visuotinis (žinoma, jei Verzilinas jo neišgalvojo). Džiaugėsi veikiausiai rusų tautybės gyventojai. Sukilėliai ant piliakalnio pakorė kelis miestiečius (daugiausia žydus) už spekuliaciją ir šnipinėjimą rusų kariuomenės naudai. Tarp pakartųjų tikrai buvo bent vienas rusas. Rusijos kariuomenei galutinai užėmus Ukmergę, miestietis Dmitrijus Akinfjevičius Morozovas kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, tvirtindamas, kad Ukmergės burmistrai Mackevičius ir Robaševskis „be jokios kaltės, bet vien tik dėl pykčio ir savo priešiškumo“ pakorė jo sūnų Andrejų. D. Morozovas prašė burmistrus suimti, jų turtą konfiskuoti ir perduoti sūnaus vaikų naudai. Nežinia, ar burmistrai tikrai prisidėjo prie egzekucijos, ar skundą nulėmė vien tik noras pasipelnyti, manant, kad valdžia bus dosni nukentėjusiems ir perduos burmistrų turtą Morozovams. Tačiau valdžia nutarė, kad burmistrai neturėjo įtakos mirties nuosprendžius skyrusiems sukilėlių vadovams ir burmistrus paliko laisvėje.

Galėjo tapti didmiesčiu

Minėtasis D. Morozovas ir jo palikuonys pamažu įsitvirtino tarp Ukmergės įtakingų miestiečių ir neretai minimi įvairiuose dokumentuose. Kita įtakinga Ukmergės rusų šeima buvo Korablikovai. 1837 m. pastatytas vienas Korablikovo dviaukštis mūrinis namas miesto centre (dabartinis Šiaulių bankas ir Ukmergės kraštotyros muziejus).

Blogi kariškių ir vietinių lenkakalbių pareigūnų santykiai turėjo įtakos Ukmergės ateičiai. Iki 1843 m. didesnioji etnografinės Lietuvos dalis priklausė vienai Vilniaus gubernijai. Buvo nutarta, kad gubernija pernelyg didelė, ją reikia padalyti į dvi dalis bei kurti naują guberniją. Naujos gubernijos centru buvo numatyta Ukmergė. Kaunas turėjo likti miestu tvirtove, o buvusios Ukmergės apskrities centru būtų tapę Anykščiai. Jei šis projektas būtų įvykdytas, Lietuvos didmiesčius dabar vardintume: Vilnius, Ukmergė, Klaipėda, Šiauliai ir t. t. Deja, Rusijos valdžia persigalvojo ir naujos gubernijos centru tapo Kaunas, Ukmergė liko apskrities centru. Kaunas buvo didesnis, toliau nuo Vilniaus (reikalauta, kad gubernijų centrai būtų kuo toliau vienas nuo kito), bet įtakos pasirenkant Kauną turėjo ir Ukmergės bei Zarasų apskričių karinio viršininko gvardijos kapitono Dergačiovo 1841 m. rugsėjo 6 dienos raštas. Dergačiovas labai neigiamai apibūdina Ukmergę, kaip miestą, „kuriame netrukdomai vežiojama kontrabanda“, „susirenka visokie valkatos iš apskrities ir kitų vietovių“, vietiniai pareigūnai beveik nesilanko pamaldose caro garbei, o „visi gyventojai 1831 metais nuo pirmo iki paskutinio uoliai visomis priemonėmis priešinosi teisėtai vyriausybei ir kur nuo to laiko iki šiol, valkatoms kurstant, protai vis dar smarkiai sudrumsti“. Dėl viso to Dergačiovas kaltino neveiklumu vietinę policiją ir gorodničių (miesto policijos viršininką), kurį turėtų pakeisti „būtinai rusų tautybės“ pareigūnas. Gorodničius pakeistas nebuvo, pasitenkinta Ukmergės pareigūnų perspėjimu dėl būtino pamaldų caro garbei lankymo, bet miestas gubernijos centru netapo.

(B. d.)

Genovaitės KAZIELIENĖS

Nuotraukos