Ukmergės miesto rusų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Raimondas RAMANAUSKAS

Muziejininkas

Įkūrė stačiatikių parapiją

1839 m. buvo įkurta Ukmergės stačiatikių parapija. 1842 m. pastatyta pirmoji stačiatikių cerkvė dabartinio miesto parko teritorijoje, netoli įėjimo į parką. Pasak vietinio stačiatikių dvasininko, ši medinė cerkvė buvo maža, ankšta, prisiglaudusi miesto pakraštyje, pačioje nykiausioje vietoje, atskirta nuo plento pastatais, o be to, iš trijų pusių apsupta dykvietėmis, į kurias besirūpinantys miesto švara gyventojai suveždavo ir išversdavo visokias miesto atmatas taip, kad kartais, ypač karštomis vasaros dienomis, smilkalų kvapą užgoždavo supantis tvaikas. Pirmuoju Ukmergės stačiatikių cerkvės vyresniuoju šventiku tapo Zacharijus Suchanovas, diakono sūnus iš Smolensko gubernijos. Be vyresniojo šventiko cerkvei pagal etatą priklausė: dia-konas, djačiokas, zakristijonas ir ostijų kepėja. Buvo dar ir kitas šventikas. Suchanovas 1848 m. buvo perkeltas į Kauną, jį pakeitė šventikas Jevtinijus Prinevskis, šventiko iš Minsko gubernijos sūnus, išbuvęs Ukmergėje nuo 1849 m. iki 1881 m. Ukmergės cerkvei buvo priskirti visi Ukmergės apskrities stačiatikiai, todėl pagal parapijiečių skaičių neįmanoma nustatyti, kiek jų gyveno Ukmergėje. 1847 m. Ukmergės Rotušėje stačiatikių kapinėms buvusiose miesto ganyklose paskyrė 888 kvadratinius sieksnius (sieksnis – 2,13 m) žemės.

Gamino plytas iš darže surinkto molio

Tarp mieste veikusių verslovių 1849 m. minima Jegoro Stepanovo plytinė. Joje buvo viena plytų degimo krosnis. Per metus pagaminta 10 tūkst. plytų 50 sidabro rublių vertės. Plytas gamino pats Stepanovas iš savo sklype surinkto molio. Gaminius parduodavo tiek mieste, tiek apskrityje. 1852 m. Stepanovas jau turėjo dvi krosnis, pagamino 25 tūkst. plytų 129 sidabro rublių vertės. Jam padėjo vienas laisvai samdomas meist-ras. 1855 m. miesto verslovių sąraše Stepanovo jau nebėra. Galbūt jis mirė, gal neatlaikė konkurencijos su tarp miesto verslovių lyderiavusiais žydais.

Sentikiai „nesimeldė už carą“

1855 m. pagaliau pirmą kartą pateiktas mieste gyvenusių stačiatikių ir sentikių skaičius. Jei visi sentikiai buvo rusai, tai tarp stačiatikių galėjo pasitaikyti netgi Ukmergėje gyvenę stačiatikiai gruzinai, serbai, bulgarai. Visgi rusai turėjo sudaryti didžiausią stačiatikių dalį. Taigi mieste gyveno 155 stačiatikiai vyrai, 63 moterys. Sentikių nurodyta 79 vyrai, 83 moterys. Jei stačiatikių skaičius tikriausiai teisingas, tai sentikių gerokai sumažintas. Vos po trejų metų, 1858 m., mieste nurodyti 132 vyrai, 161 moteris, anot žinias pateikusio valdininko, „bepročių sektos, nepripažįstančių santuokos ir nesimeldžiančių už carą“. Tas „santuokos nepripažinimas“ nereiškė, kad sentikiai gyvendavo nesantuokinį gyvenimą, o tik tai, jog jie pripažino tik savo santuokines apeigas, valdžios pareigūnų laikytas neteisėtomis. Lygiai tas pat liečia ir „nesimeldimą už carą“ valdiškose stačiatikių cerkvėse.

Rašė skundus

Nuo 1860 m. įvairiuose kolektyviniuose miestiečių skunduose (dėl blogo policijos darbo, neteisingų mokesčių, kariuomenės miestiečiams daromų skriaudų ir t. t.) be pasirašiusių miestiečių rusų lenkiškomis ir žydiškomis pavardėmis atsiranda ir miestiečių rusų. Tai rodo, kad kai kurie šios bendruomenės atstovai pateko tarp įtakingiausių miestiečių. Be mano jau minėtų Morozovų ir Korablikovų šeimų atstovų dažnai tokius dokumentus pasirašinėjo Antanas Žemčiugovas, Sergejus Murnikovas, Aleksand-ras Panfilovas. Morozovas buvo kelių tokių skundų iniciatoriumi, pasirašydamas pats pirmasis.

1862 m. spalio 15 d. miestietis stačiatikis Stepanas Petrovas parašė Kauno gubernatoriui skundą dėl Ukmergės sentikių. Su daugeliu gramatikos klaidų rašytame skunde mažaraštis jo autorius praneša, kad vienas iš sentikių „vardu Potapas apsiėmė būti popu ir nuo tada jų susirenka vis daugiau ir daugiau, daug žmonių, kurie anksčiau priklausė mūsų stačiatikių tikėjimui, perėjo pas juos ir šitaip jų susidarė keli šimtai“. Anot S. Petrovo, „jų tarpe prisirinko ir daug tokių, kurie užsiima tik vagystėmis ir panašiais dalykais“. Sentikiai surinko pinigus, už kuriuos nupirko Jachimavičiaus namą Lavrentijaus Korablikovo vardu ir ten viename namo gale apgyvendino savo popą, o kitame įrengė cerkvę. Skundo autorius prašo valdžios ištremti „šitą popą Potapą“, o iš Korablikovo paimti rašytinį pasižadėjimą, kad neleistų savo name rengti tokių susirinkimų, nes „dėl gorodničiaus ir vietinių stačiatikių dvasininkų neveiklumo, tokiu būdu visi stačiatikiai pereis į sentikystę“. S. Petrovas prašė Kauno gubernatoriaus skundo vietinei Ukmergės policijai nerodyti, nes sužinotų sentikiai, kurie, anot jo, „gali man ką nors blogo padaryti“. Vis tik skundas buvo perduotas Ukmergės Gorodničiui, kuris patvirtino, kad Korablikovo nusipirktame name gyvena Mintaujos (Jelgavos) miestietis Potapas Skladnevas, bet jokių sentikių pamaldų ten nevyksta, nieks iš stačiatikių į sentikystę neperėjo, o mieste gyvenantys sentikiai „yra ramūs ir nieko antiįstatymiško nedaro, užsiima įvairiais darbais“.

Siekė įsitvirtinti valdžioje

Tais pačiais metais Ukmergės sentikiai su L. Korablikovu priešakyje kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių su prašymu leisti viešai atlikinėti religines apeigas. Prašyme teigiama, kad „mieste yra daugiau kaip 500 sentikių tikybos žmonių“ (skaičius gerokai padidintas). Pirmasis valdžios atsakymas 1863 m. pradžioje buvo neigiamas. Rusijos vidaus reikalų ministerija, kuriai buvo pranešta apie prašymą, atsakė, „kad vyriausybė, nesikišdama į sentikių religinius paklydimus bei nepersekiodama jų jiems atlikinėjant apeigas pagal savo taisykles, tačiau negali leisti sentikybės viešo demonst-ravimo ar tokių sentikių veiksmų, kurie galėtų sugundyti priklausančiuosius stačiatikių šv. Cerkvei“. Beveik sužlugdytas sentikių viltis netikėtai atgaivino numalšintas 1863 m. sukilimas. Nors sentikiai Rusijos imperijos oficialių pareigūnų dažnai būdavo baudžiami ir persekiojami, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų metu jie buvo aktyvūs sukilimo malšintojų pagalbininkai, kariuomenės vedliai, pranešėjai apie sukilėlių telkimosi vietas ir t. t. Nors ir persekioti, jie laikė save Rusijos patriotais. Beje, panašiai dalis sentikių elgėsi ir XX amžiuje. Pokario metais nemažai sentikių buvo tarp stribų, o šiaurės rytų Lietuvoje Zarasų apylinkėse netgi buvo stribų būrių, kuriuose vyravo sentikiai. 1863 m. Ukmergės sentikiai gavo trokštamą leidimą viešai rengti pamaldas, bet to jiems pasirodė maža. L. Korablikovas ir kiti prašytojai kreipėsi į naująjį Vilniaus generalgubernatorių Michailą Muravjovą-Koriką, kad jiems būtų leista dalyvauti rinkimuose į miesto pareigybes, nes „sentikiams miesto prievolių našta, darant palengvinimus kitiems miestiečiams, ypač lenkų kilmės asmenims“. M. Muravjovas-Korikas sentikiams leido rinkimuose balsuoti, bet nebūti išrinktiems. L. Korablikovas protestavo, siuntė M. Muravjovui-Korikui telegramą, jog „pas mus nėra kitų luomų, tik sentikiai ir lenkai, tad jei mūsų neišrinks nariais, liks vien tik lenkai kaip anksčiau“. Ant telegramos yra M. Muravjovo-Koriko rezoliucija „Palikti be pasekmių“. Pagal 1864 m. duomenis, Ukmergėje gyveno sentikių: 159 vyrai, 161 moteris.

Ėmėsi rusinimo politikos

Po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo prasidėjo kompleksinės Lietuvos rusinimo programos vykdymas. Buvo numatyta visose pareigybėse pirmenybę skirti rusams stačiatikiams, varžyti katalikų bažnyčią, skatinti stačiatikybės plitimą ir rusų kolonizaciją, steigti rusiškas pradžios mokyklas ir t. t. Kai kurie šios programos punktai buvo siekiami vykdyti palaipsniui, kai kas užsiimta daryti iš karto ir gana brutaliu būdu. 1866 m. Kauno gubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo (M. Muravjovo-Koriko sūnaus) nurodymu Ukmergės kalėjimo katalikų koplyčia buvo pertvarkyta į stačiatikių.

(B. d.)