Nešventiniai pamąstymai šventėms pasibaigus

Rasa POVYLIENĖ

Želvos parapijos šeimos centro vadovė,

Želvos gimnazijos mokytoja

Paprastai senuosius metus išlydime prisimindami tai, kas per juos buvo gera, gražu, kuo džiaugėmės, ką galėsime ilgai prisiminti. Visi norime, kad taip būtų. Deja, toks jau tas mūsų pasaulis, prieštaringas ir nenuspėjamas: šalia gėrio dažnai egzistuoja blogis, o, kaip sakoma liaudyje, šaukštas deguto ir medaus statinę gali pagadinti. Taigi baigiantis metams lieka ir nuoskaudų, nusivylimų, net nevilties. Kad ir kokie geri norai būtų buvę, bet nepavyko kažko gražaus, kas planuota, nuveikti…

Želvos miestelis praėjusius metus irgi gyveno gana permainingą gyvenimą. Pirmiausia apie džiaugsmus: želviškių ir pravažiuojančių miestelio svečių akis džiugino gražėjanti Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bei parapijos namų aplinka, viltingai nuteikia tvarkomas gimnazijos didysis stadionas, seniūnijos bei bendruomenės pastangomis prižiūrimas skverelis priešais kultūros namus. Artėjant didžiosioms metų šventėms – šv. Kalėdoms – niūroką rudens pabaigos ir žiemos pradžios vaizdą praskaidrino kruopščiai papuošta spalvinga eglutė šalia kultūros namų ir santūresnė, bet ne mažiau traukianti akį – prie parapijos namų. Taigi bendromis miestelio aktyvistų, įstaigų vadovų pastangomis, kiek leidžia galimybės, miestelis, jo erdvės prižiūrimos, tvarkomos.

Deja, taip jau yra (nuo seno – ir šiuose kraštuose, ir, matyt, kitur), kai vieni kuria, stato, stengiasi, kiti – griauna. O griauna, naikina tie, kurie patys kažko sukurti gal ir nemoka.

Pastaruoju metu želviškius trikdo (galima būtų sakyti – šiurpina) vis gausėjantis vietos ir kartais atvykstančių pasisvečiuoti paauglių būrys. Taigi kas vyksta Želvoje? Minėta kompanija dažnai būriuojasi miestelio centre, sutemus šlaistosi tamsiomis gatvėmis, užkabinėja žmones, ypač vyresnius ar vaikus, socialiai labiau pažeidžiamus. Yra liudijimų, jog želviškiai buvo ir akmenimis apmėtyti, žinome konkrečių faktų, jog išdaužyti gyvenamųjų namų langai, nusiaubti ūkininkų naudojami ūkiniai pastatai (iškulti langai, išvartyti šieno rulonai), išversti, sugadinti šviestuvai prie minėtų parapijos namų, iš vietos išjudintos vienos iš sūpynių, esančios žaidimų ir poilsio aikštelėje (tiesa, bendruomenės narių pastangomis jos vėl buvo sutvarkytos), ne vieną kartą sugadinti vandens valymo įrenginiai, esantys šalia miestelio. Šiukšlėse skendi miestelio autobusų stotelė (minėta kompanija ten dažnai renkasi vakarais, kalbama, kad net laužą buvo užsikūrusi), rizikuodami savo sveikata, net gyvybe karstosi kultūros namų stogu (buvo sulaužę miestelio bib-liotekos interneto ryšio anteną). Šių ,,žygdarbių“ sąrašą dar galima būtų tęsti. O paskutinis – greičiausiai šv. Kūčių vakarą apgadintas, į jį paleidus sprogmenį, rudenį rajono savivaldybės pastangomis įrengtas senosios Želvos žemėlapis.

Tai va tokie nelinksmi, netgi visai liūdni želviškių pasibaigusių metų prisiminimai. Taip pasidejavus galima būtų ir baigti. Bet natūraliai kyla klausimas: kas kaltas, kad taip yra? Iš kur šie jauni žmonės, Lietuvos ateities kūrėjai, atsirado, kokioje aplinkoje jie gimė, augo, kokių mamų ir tėvų buvo auklėti, ko buvo mokyti? Visus juos želviškiai pažįsta, šio būrio ,,aktyvą“ ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. ,,Aktyvistai“ vyresni, bet jie turi sekėjų: jaunesni broliai, pusbroliai, kaimynai. Mato, žavisi, mėgdžioja, stengiasi būti tokie pat ,,kieti“.

Kas turi auklėti šiuos jaunus žmones? Mokykla, mokytojai? Parapijos klebonas? Seniūnas? Bend-ruomenės pirmininkas? Vaiko teisių tarnyba? Socialiniai darbuotojai? Kaimynai? Visas miestelis? O kiek visi minėtieji turi teisių į svetimus vaikus? Kur tėvų pareigos, atsakomybė? Keisčiausia, visiškai nesuprantama, kai mama ar tėvas, priremti konkrečių įrodymų apie jo vaiko darbelius, iš paskutiniųjų gina savo atžalą teigdami, kad esą jis vakarais būna namie, niekur neina, tad vieno ar kito dalyko negalėjo padaryti. Negana to, vaikams pataikaujama, labiau tikima jais, ne įvykių liudininkais, ar tiesiog užsimerkiama prieš tai, kas yra akivaizdu. Konkretūs pavyzdžiai: vienam paaugliui akmenimis apmėčius prie parduotuvės stovintį vyriškį, kai tas pasiskundė skriaudiko tėvui, šis atsakęs: ,,Tai tu jį pasivyk ir duok į kailį.“ Kas turi bausti, auklėti? Svetimas? Gal ir galėtų pykčio akimirką, bet kas bus po to? Tėvelio pareiškimas policijai? Tai va tokia tėvų pozicija. Arba vienos mamos paaiškinimas: ,,Aš su juo (savo vaiku) nesusitvarkau, darykite, ką norite, išvežkite kur nors.“ Ir taip buvo pasakyta apie dar beveik vaiką, kuriam pagarba tėvams, paklusnumas turėtų būti savaime suprantami dalykai.

Kartais čia, vietoje, nuskamba nuomonė, kad esą jaunimui vakarais nėra ką veikti. Kaip tai? Kas jam turi organizuoti laisvalaikį, pramogas? Vėl svetimi? Tiesą sakant, pagrindinis užsiėmimas pailsėjus po pamokų mokiniui – pamokų ruoša, knygų skaitymas, darbai namuose – pagalba tėvams. Savaitgaliais – buvimas su šeima, galbūt bendros išvykos, pramogos. Aš pati, trijų vaikų mama (du jau suaugę), niekada nei tikėdavausi, nei prašydavau, kad mano atžaloms kažkas turi organizuoti laisvalaikio pramogas. Kiek reikėjo, sugebėdavome tai daryti patys.

Aišku, Želva laisvalaikio leidimo galimybėmis negali lygintis su didžiaisiais miestais ar rajono centru Ukmerge. Bet, kita vertus, ir čia yra žmonių, kurie rūpinasi, kad turinčiam tokį poreikį jaunimui būtų kur susiburti. Savaitgaliais atveriamos gimnazijos sporto salės durys – čia į tėviškę sugrįžtantys buvę mūsų mokiniai, dabar jau studentai, kviečia rinktis visus norinčius – pažaisti krepšinį, tinklinį. Jaunimo ateina tikrai gausiai. Yra galimybė pakliūti į kultūros namų patalpose esančią bendruomenės salę – čia jaunimo ir kitų bendruomenės narių poreikiams yra pastatyti biliardo, stalo teniso stalai. Kad į juos pakliūtum, vienintelė sąlyga – kartu turi būti pilnametis, patikimas žmogus, draugas, kaimynas ar giminaitis, kuris galėtų prisiimti atsakomybę už susirinkusius papramogauti nepilnamečius. Beje, darbo dienomis tam tikromis valandomis po pietų tvarkos čia pasižiūri kultūros namų darbuotoja. Tačiau kai pakrypsta kalba apie griežtesnę jaunuolių priežiūrą, noras pasibūti šioje salėje atšąla. Mat jauni žmonės esą mėgsta laisvę. Lygiai tas pats pasakytina ir apie parapijos namus, jaukius, sutvarkytus, šiuolaikiškai įrengtus. Čia, vietos klebonui leidus, galima bet kada pakliūti – išgerti arbatos, pažiūrėti kokį filmą ar tiesiog pabendrauti. Bet ir vėl būtina sąlyga – vyresnis prižiūrėtojas. Deja, ir tokia galimybe nelabai naudojamasi. Dar reikėtų paminėti ir iki pavakarių dirbančią miestelio biblioteką: čia yra ir kompiuteriai, internetas, knygų, žurnalų gausa, stovi didelis bendruomenės televizorius. Ateik, domėkis, skaityk, žiūrėk. Taigi, lengviausia priekaištauti, kaltinti kitus, jiems užkrauti savo gyvenimo problemas bei rūpesčius. Ne vienas teigtų, kad visa ko šaknys – šeimoje ir tik joje.

…Tie, kurie šv. Kūčių vakarą, maždaug 20 valandą, važiavo ar ėjo per miestelio centrą, turbūt niekada nepamirš šio vaizdo: tuo metu, kuomet prie balto šventinio stalo turi sėdėti visa šeima, laužti kalėdaitį, sukalbėti šio vakaro maldą, būti susitelkus vienybėje ir ramybėje su artimiausiais žmonėmis, ant kultūros namų laiptų būriuojasi kokių 7–10 paauglių kompanija. Vieni, be suaugusių, tamsoje, neaišku, kokiais tikslais, tarsi išvyti iš namų. O prieš tai visą dieną, kai želviškiai ruošėsi Kūčių vakarienei, tai viename, tai kitame miestelio kampe pokšėjo šaudomos petardos – garsiai, su trenksmu, baugindamos. Įtariama, būtent tą vakarą ir buvo suniokotas senosios Želvos žemėlapis, kuris šventu dalyku – gimtojo miestelio praeitimi – besidomintiems žmonėms toks svarbus. Manau, daugiau komentarų nereikia…

Kai ne taip seniai Želvos bend-ruomenės ir gimnazijos iniciatyva buvo sušauktas Želvoje gyvenančių mokinių tėvų susirinkimas, kurio metu buvo planuojama aptarti jaunimo elgesio problemas bei laisvalaikio leidimo galimybes, į jį susirinko pirmiausia nukentėjusieji nuo minėtos paauglių kompanijos, dauguma kviestų tėvų, o neatėjo tik keli – būtent tie, kurių vaikų vardai ir pavardės dažniausiai minimi įvairiuose skandalinguose įvykiuose. Pačių tėvų, mamų reikėtų klausti, kas jiems sutrukdė dalyvauti, nors buvo taip kviečiami, laukiami.

Tai štai tokie nelinksmi pamąstymai seniesiems metams pasibaigus. Šįkart leidau sau kalbėti daugumos želviškių vardu. Šios mintys buvo girdėtos ne kartą bendraujant su Želvos žmonėmis – tai mūsų visų mintys.

Ne vieno balse buvo girdėti bejėgiškumas, neviltis: ką daryti, kada ši situacija keisis, kada tėvai galų gale sugebės suvaldyti netinkamai besielgiančius savo vaikus? Išeities reikia ieškoti. Kaip minėta, galimybių jaunimui susiburti, prasmingai leisti laisvalaikį yra, tik jie, ištroškę laisvės, šiomis galimybėmis nesinaudoja. Ne vieno išsakyta nuomonė, jog miestelyje vis tik vakarais turėtų patruliuoti policijos ekipažas, – tai tikrai drausmintų. Didinti tėvų atsakomybę, bausti juos už nepilnamečių vaikų nepriežiūrą – irgi būtų veiksminga. Drausmintų ir vaizdo kameros labiau lankomose vietose. Tiesa, kelios rėmėjams – VšĮ „Auxilium projektai“ – padedant jau įrengtos, bet jų nepakanka. Niekada Želvai tokių kamerų nereikėjo, o dabar jau reikia… Jei prieš metus kitus drąsiai teigdavome, kad pas mus gyventi saugu, dabar šito pasakyti nebegalėtume – tai labai nesmagu, skaudu. Ir gėda – kad mūsų miestelis pavirto tokia vieta, o tokią ją padarė vietos vaikai, jaunuoliai, kurių nereto ir tėvų, ir net senelių šaknys taip pat čia. Vadinasi, teršiam savo gimtąjį lizdą, teršiam… Gėda.

Galbūt su panašiomis problemomis susiduria ir kitų mažesnių miestelių žmonės? Taip norisi išgirsti, paskaityti kitų nuomonę, galbūt pasidalijimą patirtimi, kaip tokias problemas sekasi spręsti. Be pasigyrimų, pagražinimų. Ir pakviesti diskusijai: ką įmanoma nuveikti, kam tokiu atveju tektų didžiausia atsakomybė, kad mūsų mažieji miesteliai, toji vadinamoji ,,trečioji Lietuva“ (tokį apibūdinimą teko skaityti viename interneto tink-lapyje), nevirstų tomis tamsos salomis, kuriose visiškai nebesinorėtų gyventi. Reikia kažką daryti, kol tuose miesteliuose šviesos (Želvoje tai – gimnazija, jos muziejus, bendruomenė, bažnyčia, parapijos, kultūros namai, biblioteka ir čia besidarbuojantys entuziastingi žmonės) dar yra.