Juozo Baltušio tylos jubiliejus – 25

Zuzana STUNŽĖNIENĖ

Sambūrio „Prie židinio“ renginių organizatorė

Tiek metų praėjo nuo rašytojo Juozo Baltušio mirties. Tiek metų jis buvo uždraudęs skaityti savo dienoraščius, kurie slapstomi dukros Ritos Baltušytės namuose, Australijoje. Dabar minime tas keistos tylos 25-ąsias metines. Dienoraščiai pateko į Kauno Maironio literatūros muziejų – iš ten į žurnalą „Metai“ (pradėti spausdinti 2016-ųjų pabaigoje).

Bočių sambūrio „Prie židinio“ veteranai ryžosi Ukmergės visuomenei perskaityti slaptuosius J. Baltušio dienoraščius. Pagal šių eilučių autorės parašytą scenarijų dvi šaunios visagalės žiniuonės (Onutė Žiedelienė ir Zofija Navalinskienė), panaudodamos įvairias burtų galias, iškvietė J. Baltušio antrininką (Bronislovą Kaselį) ir jo žmoną Moniką Mironaitę (Danė Darulienė) į susitikimą su žiūrovais.

Epochos spalvų suteikė visų dainuojamos dainos „Palinko liepa“, „Šiaurės vėjas pučia“, „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“ ir kt. Renginį vedė šių eilučių autorė. Ji pristatė trumpas personažų biografijas. J. Baltušis – darbininkų sūnus, baigęs tris Puponių pradinės mokyklos skyrius. Jo motina – religinga, gera dainininkė ir giesmininkė, sesuo – vienuolė. Valdžios ir valdymo aukštumas J. Baltušis pasiekė dėl klapčiukavimo sovietų valdžiai.

Petras Mironas – veterinarijos gydytojas, caro kariuomenės pulkininkas, baltagvardietis. Raudonieji tos kariuomenės grupę paėmė į nelaisvę – visus sušaudė, liko tik veterinarijos gydytojas P. Mironas, nes reikėjo gydyti sergančius raudonųjų arklius. Nepriklausomoje Lietuvoje jis – Lietuvos veterinarijos departamento direktorius (mirė 1933 m., kai Monikai buvo tik 20 metų). Dėdė Vladas Mironas – kunigas, baigęs Peterburgo dvasinę akademiją. Tautininkų partijos vadas, 1917 m. Lietuvos Tarybos narys, 1918-aisiais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, 1938–1939 m. – ministras pirmininkas. Sovietmečiu tris kartus areštuotas. Kalėjo Rusijos kalėjimuose 7 metus, 1953 m. ten ir užmuštas (kapo neliko). V. Mirono šeimoje augo šeši vaikai. Monikos motina – Lioni Feldman, vokietė. Jos tėvai gyveno Dorpato apylinkėse. Šeima daugiavaikė. Lioni atšaukta iš Maskvos konservatorijos trečio kurso namo auginti 3 jaunesniuosius vaikus. 1940 m. išvyko į Vokietiją (bėgo nuo tremties). Jos brolis Leopoldas Feldman buvo sušaudytas už tai, kad prisipažino KGB vyrams, jog gavo atviruką iš sesers su įrašu: „Su Velykom! Ateis Hitleris. Padarys tvarką!“

Monika baigė Kauno universiteto humanitarinį fakultetą ir eksperimentinę vaidybos studiją, rašė eiles, redagavo žurnalą „Vyturys“ ir t. t. Vilniaus teatre vaidino 729 spektakliuose, Kauno teatre – 264, iš viso – per 1 000 spektaklių. 1954 m. jai suteikti nusipelniusios artistės, 1959 – LTSR liaudies artistės vardai. Tardyta net paties Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus. Stumdoma aktorės darbe.

„Slaptuose J. Baltušio dienoraščiuose „atsiveria kontrastingi vaizdai. Šmėžuoja klounų kaukės, socializmo uždavinių pamėklės, seniai besmegeniai, fantasmagorinės būtybės. Bet būna ir nelengva, nes pats pamatai dažnai save toje keistoje kompanijoje – toje „išvystyto socializmo epochoje“.

Medžiaga, sulaukusi 25 metų senaties terminą, dramatiška, kai kur praeities vaizdinius, tuometines tiesas ir autoritetus pastatant aukštyn kojomis (Juozas Nekrošius, 2016 12 18, interneto įrašas).

Pats J. Baltušis dienoraštyje (žurnalas „Metai“, 2017 m. Nr. 10) rašo, jog „niekas man nesuteikė teisės meluoti. O pasakyti žodžiu negaliu. Tad reikia kaupti jėgas ir palikti savo mintis užrašytas žodžiais“.

Bočių sambūrio „Prie židinio“ renginyje įtemptas dialogas – kiekvienas gynė savo tiesą. Visiems buvo aišku, kodėl melo ir smurto laikmety rašytojas vienaip galvojo, kitaip kalbėjo ir naudojosi sovietinei nomenklatūrai teikiamomis malonėmis. Štai keletas įrašų dienoraštyje:

„1978 11 13. Iš CK gautas nurodymas „Sakmėje apie Juzą“ 1941-ųjų metų tremtį vaizduoti taip, kad išvežtų nekaltų nebuvo. Tik kalti“.

„1978 12 05. Įtūžau – „Juzos rankraštį prašau grąžinti, panaikinus sutartį dėl jo išleidimo. Bailiai!“

„1978 11 10. Jeigu pasakyčiau, kaip Tarybų valdžia man stato namą – vilą prie ežero Molėtų rajone Vorenų kolūky, tai mano knygų niekas nepirktų“.

„1978 10 09 (sekmadienis). Nesu religingas, bet negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais. Už bažnyčios lankymą žmonės šalinami iš darbo, „svarstomi“, iš jų tyčiojamasi“.

„1978 10 22. Mano nuotaika prasta – jokios pašvaistės ateities gyvenime nematau. Tai liečia visą tautą (…) Kainos kyla kasdien, kultūra smunka. Valdančiuose sluoksniuose tokia korupcija, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje! Visiškas puvimas“.

„1979 m. Liūdna. Slogu. Gėda gyventi. Sunku šiandien pasakyti, kaip pasisuktų reikalai su Komunistų partijos naryste, jeigu būtų leista laisvai, be represijų ir keršto baimės palikti jos eiles. Manau, nė trečdalio narių neliktų, o pasilikusį trečdalį sudarytų vien karjeristai, prisitaikėliai, žmonės be sąžinės ir žmogiškojo orumo, susivilioję sočiu gyvenimu, privilegijomis ir t. t.

O labiau už viską slegia tas prakeiktas mūsų bejėgiškumas, supratimas, kad nėra jokios išeities (…), vilties sulaukti kada nors kitokio gyvenimo“.

 Į renginį atvyko ir Marijampolės literatų klubo pirmininkas Ričardas Jurgelevičius. Jis ukmergiškei poetei Lionginai Bučelytei įteikė diplomą už eilėraštį, gerai įvertintą tarprajoniniame literatų kūrybos konkurse.

Pabaigoje pasveikinti bočiai jubiliatai – draugijos pirmasis pirmininkas Henrikas Gintautas, sulaukęs 95 metų, ir narė Aldona Survilienė. Jiems – gėlės ir marijampoliečių bei šių eilučių autorės eilės.

Prasmingos valandos neprailgo, buvo daug naujienų, plojimų ir gerų žodžių. Sutarta ir toliau kūrenti „Prie židinio“ ugnelę.