Gaisre namus ir turtą praradęs vyras sulaukė kalėdinio stebuklo

Matyt, ne veltui sakoma, kad artėjant šv. Kalėdoms pildosi visi norai. Tuo šią savaitę įsitikino Šešuolių seniūnijos Labeikių kaime gyvenantis 73-ejų Petras Daugudis. Prieš porą mėnesių pavakarę jo name kilus gaisrui, liepsnos pasiglemžė visą užgyventą turtą. Netekęs pastogės vyras laikinai glaudėsi pas artimuosius, kaimynus, neprarasdamas vilties atstatyti savo būstą. Padedant geriems žmonėms Petrui pavyko suremontuoti vieną nedidelį kambarėlį. Tačiau jame nebuvo nė vieno baldo, net lovos nakties poilsiui. O už lango riogsojo į kiemą po gaisro išversti apanglėję nuodėguliai, iš sudegusio namo išnešti rakandai.

Trečiadienį P. Daugudžio sodyboje apsilankę geradariai – Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai bei rajono Policijos komisariato policijos rėmėjai – ne tik išvalė kiemą, bet ir atvežė dovanų.

Bandė uždegti viryklę

Petro ir jo dešimčia metų vyresnės buvusios žmonos Valerijos namus gaisras nusiaubė spalio 12-ąją. Ugniagesiai gelbėtojai informaciją apie Labeikių kaime degantį gyvenamąjį namą gavo apie 18.10 valandą. Kai į nelaimės vietą atvyko gaisrininkai, medinis, plytomis apmūrytas vieno aukšto namas degė atvira liepsna, stogas jau buvo įgriuvęs.

Pasak šeimininko, ugnis įsiplieskė jo buvusios sutuoktinės namo dalyje. Prieš kelis dešimt-mečius išsituokusi pora tebegyveno po vienu stogu, tačiau turėjo atskirus įėjimus, mažai tarpusavyje bendraudavo. Vyro teigimu, moteris bandė uždegti viryklę, atsuko dujų balioną, bet degtukai buvo sudrėkę, todėl ji nuėjo į kitą kambarį ieškoti naujos dėžutės. Kai grįžo ir vėl pabandė uždegti, pliūptelėjo liepsna, kurios liežuviai netruko apimti visą kambarėlį.

Kadangi viduje buvo daug daiktų, o sienos išklijuotos popieriniais tapetais, ugnis plito žaibišku greičiu. O kai Petras skubėdamas į pagalbą atidarė savo duris, ugnis persimetė ir į kitą namo pusę.

Pagalbą pasiūlė kaimynas

„Likau kaip stoviu – viskas sudegė. Spėjau tik asmens dokumentus pagriebti. Po gaisro net miegoti ramiai negalėjau. Viena mintis buvo – užsinerti kilpą…“ – „Gimtajai žemei“ atviravo Petras.

Po gaisro Valerijai prireikė medikų pagalbos, ji buvo paguldyta į ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių. Petras prisipažino, kad buvusios žmonos iki šiol neaplankė, nesidomėjo ir jos sveikata. Jis abejojo, ar ji ateityje sugebės savarankiškai gyventi.

Kadangi pora vaikų neturi, pastogės netekęs vyras keletą savaičių glaudėsi pas kaimynus, paskui gyveno pas seseris Vilniuje ir Deltuvoje, pas brolį Videniškiuose. Tačiau, kaip prisipažino, kampininko dalia nebuvo saldi. „Kaip atstatyti namus, kai mano senatvės pensija – 150 eurų? Artimieji atsisakė materialiai padėti, todėl situacija atrodė beviltiška“, – patirtais išgyvenimais dalijosi padegėlis.

Vienkartinę pašalpą nukentėjusiam nuo gaisro P. Daugudžiui skyrė rajono savivaldybė, paramą suteikė ir Šešuolių seniūnija. Kaip pasakojo seniūnijos socialinė darbuotoja Daiva Macijauskienė, svarstant, kuo būtų galima Petrui padėti, ieškota įvairių variantų, net gyvenamasis vagonėlis siūlytas.

Vis tik padegėlis nutarė grįžti į savo namus ir juos pagal galimybes remontuoti. Padėti jam sutiko kaimynas Nerijus Druskis. Vyras nupirko reikiamas statybines medžiagas ir, rekonstravęs išlikusį namo priebutį, įrengė kambarį. Buvo įstatyti nauji langai, durys, sumontuota krosnis, bet būtiniausiems baldams, kitiems daiktams pinigų P. Daugudis neturėjo.

Sąraše rado ir Petro pavardę

Tuo metu Petrą ir aplankė rajono Policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Ingrida Dutkienė bei Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Dainius Vyšniauskas. Šių tarnybų atstovai kasmet, artėjant šv. Kalėdoms, organizuoja labdaros akcijas, padeda sunkiau gyvenantiems žmonėms.

Iki šiol beveik dešimt metų policijos pareigūnai prieš šventes lankydavo socialinės rizikos šeimose augančius vaikus. Pasak bendruomenės pareigūnės I. Dutkienės, šiemet nutarta žvilgtelėti į kitus pagalbos stokojančius rajono gyventojus, padėti vienišiems senukams.

„Kreipėmės į Nestacionarių socialinių paslaugų centrą, kuris atsiuntė sąrašą. Jame buvo per 20 senolių, – pasakojo pareigūnė. – Pasitarę su socialiniais darbuotojais bandėme išpildyti jų svajones. Vieni senukai norėjo, kad jiems padovanotume šlepetes, kitiems reikėjo pledų, treti svajojo apie radijo imtuvą… Šiame sąraše buvo įrašytas ir P. Daugudis, o šalia pavardės nurodyta, kad žmogui reikalinga bet kokia pagalba, nes jis gaisre prarado viską. Pirmiausia susisiekėme su ugniagesiais gelbėtojais, kurie mielai pritarė iniciatyvai padėti šiam žmogui.“

Apsilankius Labeikiuose tapo aišku, kad keli daiktai padegėliui didelio džiaugsmo nesuteiks. Todėl nutarta telkti pajėgas ir pirmiausia išvalyti jo kieme po gaisro likusias šiukšles. Taip pat akcijos organizatoriai žinią apie žmogų ištikusią nelaimę paskleidė ne tik savo bendradarbiams, bet ir pažįstamiems, bičiuliams. Išgirdę raginimą padėti, atsiliepė ir keletas rajono verslininkų, kurie nupirko būtiniausių daiktų.

Sutvarkė kiemą, atvežė dovanų

Šią savaitę savanorių būrys – ugniagesiai, jaunieji bei suaugę policijos rėmėjai – darbavosi Petro sodyboje. Rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyrius pasirūpino, kad atliekų vežėjai į kiemą atgabentų metalinį konteinerį šiukšlėms.

Talkininkai per gerą valandą sutvarkė P. Daugudžio kiemą, išvadavo jį nuo nuodėgulių krūvos. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas D. Vyšniauskas Petro kambarėlyje įrengė gaisro signalizacijos daviklį. Savanoriai į vidų sunešė pačių ir bičiulių suaukotus daiktus – lovą, čiužinį, patalynę, stalelį, šaldytuvą, nedidelę viryklę, radijo imtuvą, drabužius. Jaunieji policijos rėmėjai naująjį vyro būstą papuošė kalėdinėmis lemputėmis.

Su lauknešėliu atskubėjo ir Šešuolių seniūnijos darbuotoja.

Išlydėdamas svečius vyras plačiai šypsojosi. „Tai – kaip kalėdinis stebuklas…“ – kartojo Petras, nuoširdžiai dėkodamas už pagalbą. Juolab kad pareigūnai žadėjo jo nepamiršti – atvežti spintą drabužiams, parūpinti kitų daiktų.

P. Daugudis tikino, kad Kūčių vakarą ir šv. Kalėdas praleis savo namuose, kurių taip ilgėjosi. „Nors ir nedidelis tas mano kambarėlis, bet juk savas, jau nereikės jaustis kampininku“, – džiaugėsi Petras išpildyta svajone.