Ukmergiškių treneris mokė ir kinų krepšininkus

Ukmergės „Vilkmergės“ moterų krepšinio komanda jau antrą sezoną rungtyniauja Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Kad ukmergiškės iškovojo teisę kovoti aukščiausiame šalies moterų krepšinio divizione, didelis vyriausiojo trenerio vilniečio Gytauto Kievino nuopelnas. Jis mūsų sportininkėms vadovauja nuo 2013 metų.

Prieš prasidedant šio čempionato LMKL kovoms, G. Kievinas mėnesį dirbo Kinijoje. Apie tai ir kalbėjomės.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvote pakviestas į Kiniją, kokiame mieste dirbote?

– Kvietimą gavau gana netikėtai ir labai džiaugiuosi tokiu pripažinimu. Daugiausiai dirbau Šendžene, kiek mažiau teko padirbėti Guangdžou ir Donguano miestuose. Visi jie – milžiniški. Kinijoje praleidau beveik mėnesį, tai man buvo didžiulė patirtis.

– Ko iš Jūsų buvo tikimasi – rezultatų, krepšinio pagrindų mokymo ar turėjote siekti kitų tikslų?

– Konkrečios komandos neturėjau, dirbau su įvairaus amžiaus berniukais ir mergaitėmis. Kinai pasižymi vikrumu, tačiau technika jie tikrai atsilieka nuo mūsų šalies bendraamžių. Taip pat kinai yra mažesnio ūgio, tačiau sudarydami rinktines tokioje didelėje šalyje visada atranda aukštų vaikų.

Mano pagrindinė užduotis – supažindinti jaunuolius su Lietuvos treniruočių pobūdžiu. Kiekvienoje treniruotėje vedžiau skirtingus užsiėmimus, mokiau įvairių pratimų. Kiekviena treniruotė buvo filmuojama, tad mano pamokos jiems bus kaip metodinė medžiaga ugdant jaunuosius krepšininkus.

– Kaip vertinate Kinijos krepšinio lygį?

– Sunku pasakyti, Kinijos aukščiausiosios lygos komandos (CBA) tikrai yra aukšto lygio, tačiau dauguma jų žaidėjų – legionieriai. Tai krepšininkai, neįsitvirtinę NBA komandose ir į Kiniją atvykę žaisti dėl pinigų. Daug žaidėjų šioje šalyje baigia karjeras.

– Ar daug lietuvių čia dirba krepšinio treneriais?

– Trenerių lietuvių yra nemažai. Galiu drąsiai teigti, jog mūsų šalies krepšinio specialistai dirba tikrai geriau nei vietiniai. Kinai tai supranta, todėl ir kviečia strategus iš kitų šalių, kad jie apmokytų kolegas, padėtų jiems tobulėti. Garsiausias iš čia dirbančių mūsų trenerių – Jonas Kazlauskas, žinomi ir Rolandas Jarutis, Dalius Ubartas, fizinio rengimo treneriai Sigitas Kavaliauskas bei Virginijus Mikalauskas. Be abejo, jiems visiems duris ten atvėrė J. Kazlauskas. Galiu pajuokauti, kad Kinijoje Jonas yra antras po Dievo… Visi mūsų žymųjį strategą žino, gerbia, apie jį negirdėjau nė vieno blogo žodžio. Dėl pagyrų Jonui ir Lietuvai be galo didžiavausi esąs lietuvis…

Beje, J. Kazlausko ir R. Jaručio treniruojamoje komandoje žaidžia geriausias šiuo metu Kinijos žaidėjas YI Jianlianas, jo stovyk-loje ir aš buvau.

– Kokį įspūdį paliko ši šalis – ar teko tik dirbti, ar turėjote galimybių ir plačiau su ja susipažinti?

– Šalis didelė, visko aprėpti tiesiog neįmanoma, tuo labiau kad turėjau labai mažai laisvų dienų. Kiek teko matyti, didžiausią įspūdį paliko dangoraižiai – jų čia išties daug. Kai sutemsta, miestas atrodo taip, kaip pas mus per Kalėdas – nuo švytinčių lempučių viskas tiesiog mirga marga… Dar galiu pastebėti, kad kinų mentalitetas skiriasi nuo mūsų. Tačiau nenorėčiau to plačiau komentuoti.

– Kaip galvojate, ar dar grįšite į Kiniją?

– Tenka pripažinti, kad trenerio darbas yra sudėtingas, vieną dieną dirbi čia, o kitą – jau krauniesi lagaminą ir išvyksti. Dažnai juokaujama, kad visą laiką esame „ant lagaminų“. Buvo užsiminta, kad kinai norėtų, jog atvykčiau pas juos, tačiau tai ne tik nuo manęs priklauso. Tiesą sakant, man būtų garbė vėl ten grįžti. Visada svajojau dirbti su rinktine ir nesvarbu, kokio amžiaus yra sportininkai, juk tai įvertinimas ir didelė atsakomybė. Niekada jos nevengiau, man patinka mano darbas ir nauji iššūkiai. Visada visiems smagu laimėti, bet man svarbiausia – padėti komandos žaidėjams tobulėti.

Kalbėjosi Genovaitė KAZIELIENĖ