Iš kairės – D. Vilkišius, V. Girnys, G. Andriukaitis ir V. Šiurgotas.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Apie ekspediciją „Lapteviečių pėdomis“ – iš pirmų lūpų

Sekmadienį Kultūros centre ukmergiškiai susitiko su vasarą atšiauriausią tremties vietą – Lenos deltą – aplankiusios ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ dalyviais – ukmergiškiu Vigimantu Girniu ir jo bičiuliais Gediminu Andriukaičiu, Dariumi Vilkišiumi ir Viktoru Šiurgotu.

Ukmergiškiai taip pat turėjo progą išvysti agentūros „Nanook“ žurnalistų sukurtą dokumentinį pasakojimą apie lapteviečius ir ekspediciją „Žymės: pereiti praeitį“ bei pabendrauti su jo kūrėjais Karoliu Pilypu Liutkevičiumi, Berta Tilmantaite ir Mindaugu Drigotu.

Šis susitikimas užbaigė Uk-mergėje lapkričio 2–5 dienomis viešėjusį tarptautinį dokumentinių filmų festivalį „Nepatogus kinas“.

Susitikti su ekspedicijos į Sibiro šiaurę dalyviais ir iš pirmų lūpų išgirsti apie žygyje, kuris truko 50 dienų, tykojusius pavojus, išbandymus susirinko artipilnė salė. Nemažą auditorijos dalį sudarė jaunimas.

Ekspedicijos vadovas G. Andriukaitis pasakojo, jog jį suburti bendražygius ir leistis už poliarinio rato, prie šiaurinės Sibiro pakrantės, paskatino vaikystėje girdėti pasakojimai apie senelių tremtį prie Laptevų jūros. Vyras prisipažino, jog tremties tema ilgą laiką jam nebuvo gyvenimo dalimi. Aplankyti vietas, kur buvo ištremti seneliai ir gimė jo tėvas, nusprendė gimus jo paties dukrai.

Žygeivių laukė nežinomybė. Pirmoji ir paskutinė ekspedicija iš Lietuvos į tuos kraštus vyko 1989 metais. Ketveriukė šešių šimtų kilometrų žygiui per taigą pėsčiomis ruošėsi beveik metus – studijavo archyvinę medžiagą ir susitiko su keliais buvusiais tremtiniais. Vienas jų, Vitalis Staugaitis, su ekspedicijos dalyviais pasidalino ne tik turimomis žiniomis apie tas vietoves, bet ir išgyventa patirtimi. Jis taip pat siūlė pakeisti maršrutą į labiau nuspėjamą. Tačiau Gediminas, Darius, Viktoras ir Vigimantas vis tik pasirinko eiti savo suplanuotu keliu. Komanda į tas vietas žygiavo norėdama įrodyti, kad trėmimai pabaigos neturi: ne taškas laiko juostoje – įvyko ir baigėsi. Tai – tęstinis procesas, apie kurio pasekmes iki šiol išgirstama beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje…

Pasak dokumentinio pasakojimo kūrėjų, suvokti to, ką patyrė tremtiniai prie Laptevų jūros, neįmanoma. Tačiau kai anūkas atsistoja ant tos pačios uolos, ant kurios kadaise stovėjo jo ištremtas senelis, ir laisvo žmogaus akimis žvelgia į tuos pačius vaizdus, tampa akivaizdu, kad užsispyrusi tremtinių kova dėl gyvenimo nebuvo beprasmė. Niekada nemačiusios viena kitos, kartos susitinka…

Susitikimo metu ekspedicijos dalyviai ir agentūros „Nanook“ žurnalistai atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Žygeiviams už jų pasiryžimą dėkojo ukmergiškė, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo Sibire. Moteris neslėpė, jog puoselėja viltį, kad tas vietas aplankytų ir jos anūkai.

Renginyje dalyvavę ukmergiškiai taip pat turėjo progą išvysti ir netgi pakilnoti žygeivių kuprinę, pamatyti kanoją, kuria jie leidosi srauniomis Sibiro upėmis.

Ukmergiškė ekspedicijos dalyviams dėkojo už jų pasiryžimą.

Susitikimo dalyviai „matavosi“ 40 kg sveriančią žygeivių kuprinę.

Dainiaus VYTO nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas