„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“

Naujuosius mokslo metus pradedant…

Rugsėjo pirmąją palydėjau savo anūką Justą į  Jono Basanavičiaus gimnazijos pirmąją gimnazijos klasę. Šią man sielai pačią artimiausią mokyklą baigė mano anūkė Rasa, anūkai Regimantas ir Gustas, o štai dabar čia mokysis ir Justas. Beje, Gustas praeitais metais baigęs gimnaziją man pametėjus argumentą, kad netarnavęs kariuomenėje vyras – tai tik pusė vyro, išėjo savanoriu tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Sėkmingai atlikęs pareigą Tėvynei, gavęs trijų tūkstančių eurų išmoką ir pagyrimo raštą už gerą tarnybą, šiais metais įstojo į Bredos universitetą Olandijoje ir rugsėjo pirmąją pradėjo atsinaujinančių energijos šaltinių studijas.

Tačiau grįžkime į J. Basanavičiaus gatvę, kurioje minia pasipuošusių moksleivių ir mokytojų  su šventine nuotaika išsirikiavo eisenai  į bažnyčią. Prieš  svarbų gyvenimo etapą reikia pasimelsti, paprašyti Dievo palaimos, bet, sakoma, kad kai pats stengiesi, tai  ir Dievas padeda.

Besigėrint  mūsų jaunąja karta gražiai suremontuotų mokyklų fone, mintys nukėlė į senus laikus, kai pats 1951-ųjų rugsėjo pirmąją, „pasipuošęs“ gerokai padėvėta velvetine striukele ir vienintelėmis kelnėmis iš savo „garderobo“, nedrąsiai peržengiau tuomet vadinamos Pirmosios  vidurinės mokyklos slenkstį. Tais laikais  šioje mokykloje mokėsi vien berniukai, o kitoje gat-vės pusėje, Antrojoje  vidurinėje mokykloje,  dabartinėje Antano Smetonos gimnazijoje, mokėsi tik mergaitės.

Į aštuntą  „B“ klasę įstojau baigęs Veprių septynmetę mokyklą. Mokslo metus pradėjo trys aštuntos klasės, analogiškai trys klasės susiformavo ir mergaičių vidurinėje mokykloje. Vėliau, daliai mokinių nubyrėjus, mūsų mokykloje liko tik dvi aštuntosios klasės. Susirinko gan įvairi ir marga publika,  dalis iš miesto, dalis – kaimo vaikų. Labai nelengva buvo gerbiamiems mokytojams mus suvaldyti. Mokėmės antroje pamainoje, auklėtoja buvo labai jauna ir nepatyrusi. Mėgome paišdykauti, dažnai pabėgdavome iš paskutinių pamokų. Netrukus „apsikrovėme“ dvejetais. Iš visų, berods, dvidešimt penkių mokyklos klasių,  mūsų aštuntoji „B“ tapo bene garsiausia mokykloje, suprantama,  iš neigiamos pusės.

Mokyklos vadovybė, matydama, kad reikalai pašliję, nusprendė imtis priemonių. Su mokslo metų devintoje klasėje pradžia į klasę įžengė naujai paskirtas auklėtojas Rapolas Sriogis. Dėbtelėjo į mus per savo vešlius antakius, o mes apmirėme. Štai nuo to momento noriu pabrėžti didžiulį mokytojo, kaip auklėtojo, vaidmenį jauno žmogaus gyvenime. Fizikos mokytojas garsėjo kaip griežtas, labai reiklus, bet kartu ir tėviškai geras mokytojas. Iš karto supratome, „iš kur vėjas pučia“. Reikalai drausmėje ir moksle pradėjo sparčiai taisytis. Ir ne tik moksle. Mokytojas sudomino mus gyvenimiškais pavyzdžiais, net tokiais, atrodytų, sunkiais ir neįdomiais mokytojo dėstomais mokslais kaip fizika ir astronomija. Auklėtiniai pradėjo aktyviai dalyvauti saviveikloje, sporte,  susibūrė net klasės futbolo komanda. Jau baigdami dešimtą klasę buvome pirmaujantys mokykloje tiek pažangumu, tiek užklasinėje veikloje. Bendravome  su priešais esančios mokyklos mergaitėmis, pertraukų metu bėgiodavome per gatvę pirmyn-atgal, vėliau pradėjome kurti įvairius bendrus saviveiklinius kolektyvus, dramos, tautinių šokių ir kitus būrelius. Vyresnėse klasėse pradėjome organizuoti vadinamuosius šokių vakarus, kurie paprastai vykdavo mergaičių mokykloje, nes ten buvo puiki  salė. Į šokius ateidavo ir miesto jaunimas, kadangi nebuvo jokių kultūros namų ir kitokių visuomeninių patalpų, kuriose galėtų susirinkti jauni žmonės. Pradėjo megztis įvairios draugystės ir pirmosios meilės. Nors gyvenimas buvo pilnas nepriteklių, mums tai buvo puikus  metas, nes buvome jauni, į gyvenimą žiūrėjome pro rožinius akinius, energija liejosi per kraštus ir visko užteko.

1955 metais sėkmingai baigę vidurinę mokyklą, mūsų klasės auklėtiniai su atestatais rankose pradėjo atakuoti Respublikos aukštąsias mokyklas. Didžioji dauguma į jas įstojo ir sėkmingai baigė. Buvę bendraklasiai tapo inžinieriais, agronomais, karininkais ir kitokiais specialistais. Tačiau draugai, kuriuos susirandame mokykloje, paprastai išlieka draugais visam gyvenimui. Bene garsiausias iš mūsiškių – Algimantas Vidugiris. Senojo Ukmergės „Tėvynės“ kino teatro kasininkės sūnus, užaugęs be tėvo, baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos institutą. Kurį laiką pasimokęs suprato, kad inžineriniai mokslai jam ne prie širdies. Metė mokslus Kaune, išvažiavo į Maskvą ir įstojo į  sąjunginį kinematografijos institutą. Jį baigęs, pagal paskyrimą išvyko į  Kirgiziją, filmavo garsiosios   Toktogulo HES statybą. Algimantas tapo garsiu Kirgizijos kino dramaturgu, režisieriumi, operatoriumi, Kirgizijos liaudies artistu, Nacionalinės kino meno akademijos nariu, daugybės premijų laureatu, jam suteikta visa eilė pasižymėjimo ir pagarbos ženklų. Lietuvos alpinistai A. Vidugirio vardu pavadino vieną bevardę Tian-Šanio kalnų viršukalnę.

Vaikinas iš Šaukavos Vincas Kuzmickas, baigęs mūsų klasę, įstojo į Vilniaus universitetą  tęsti  lietuvių kalbos ir literatūros studijų. Vėliau tapo žymiu XIX a. lietuvių autorių kūrybos nagrinėtoju.

Laimutis Survila, po studijų Kauno politechnikos institute, 40 metų vadovavo Ukmergės  gelžbetonio konstrukcijų gamyklai. Trys bendraklasiai tapo karininkais, iš jų du – KGB darbuotojais. Sovietinės armijos kapitonas Stasys Misiūnas su tarybinėmis raketomis buvo nusikraustęs net į Kubą, kol po JAV prezidento Džono Kenedžio ultimatumo Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui teko paskubomis išsinešdinti atgal.

Ir kuo jie bebūtų buvę – jie buvo klasiokai, t. y. kaip broliai visam gyvenimui. Kiek pamenu, nei vienas iš mūsų nenuėjo šunkeliais, pragyveno dorai. Ir už visa tai, kad mums gyvenime pavyko šio to pasiekti, mes dėkingi savo klasės auklėtojui R. Sriogiui bei visiems savo mokytojams. Tik jis, šis garbus mokytojas, padarė didžiausią įtaką mano ir kitų bendraklasių gyvenime.

Nuo to laiko, kai palikome mokyklos suolą, prabėgo 62–eji metai. Visos trys mergaičių ir dvi berniukų klasės reguliariai susitinkame kas penkerius metus. Suprantama, suvažiuoja ne visi. Mes, klasės draugai,  nueiname prie auklėtojo kapo, nulenkiame galvas, pasidaliname prisiminimais. Gaila, kad mūsų liko jau mažai. Praeitame susitikime iš klasės buvo tik keturi, ateinantį gal nebus nė vieno, bet likusieji dar planuojame susitikti 2020–aisiais …

Šiandieną iš mokytojo daug reikalaujama. Susiformavo nuomonė, kad tik mokytojas yra atsakingas už vaiko auklėjimą. Tėvai lyg ir nusišalino nuo tos labai atsakingos misijos. Sakoma, jog vaiką reikia pradėti auklėti, kai jis dar skersai lovos guli. Vaikai kopijuoja mus. Ir jeigu jūsų atžala keikiasi bjauriais rusiškais keiksmažodžiais, rūko, tyčiojasi iš savo draugų, tai pasižiūrėkime, ar šito nedarome mes. Beje, aš taip vertinu keikūnus – žmogus toks bukas, kad kalbėdamas negali suregzti sakinio nepanaudojęs rusiško keiksmažodžio. Nejaugi  buvęs vyresnysis mūsų brolis iš Rytų taip pripratino mus keiktis, kad niekaip negalime pamiršti?Taigi, visų pirma, būkime reiklūs patys sau, tuomet ir mokytojams bus mažiau vargo.

Gyvenimas smarkiai pasikeitė ir nereikia dejuoti, kad blogai gyvename.  Kai matau prie mokyklos išrikiuotus dešimtis limuzinų, prisimenu, kad net nuosavo dviračio neturėjau ir prie mokyklos nestovėjo nė vienas automobilis – jų neturėjo nei  mokytojai, nei mokiniai.

Taip susiklostė, kad gyvenu visai netoli mokyklų ir  mano gyvenimo keliai kiekvieną dieną pro jas veda. Gėriuosi šiomis mokymo įstaigomis, jos kaskart primena patį gražiausią mano gyvenimo laikotarpį – jaunystę. Mokyklos  tvaska savo naujumu, puikiomis klasėmis, stadionais, sportinių žaidimų aikštelėmis. Tačiau didžiausia šių mokyklų puošmena yra mokytojai ir mokiniai.  Mokytojas mano gyvenime užima pačią garbingiausią vietą. Lenkiu galvą prieš jau į amžinybę iškeliavusius savo mokytojus – pirmos klasės auklėtoją Aldoną Šalafkienę ir mokytoją Petrą Krankalį, auklėtoją R. Sriogį bei kitus buvusius savo mokytojus. Sveikinu Jus ir  lenkiu savo  galvą prieš visus šiandieną pradedančius naujus mokslo metus mokytojus, linkiu Jums kuo geriausios sveikatos ir  kantrybės nelengvame, bet labai garbingame darbe. Mokiniams linkiu nuo pirmų dienų kibti į mokslus. Tik nuoširdžiu darbu ir žiniomis galima gyvenime ko nors pasiekti.

Ant mokyklos laiptų (iš kairės stovi: Vytautas Marazauskas – būsimasis KGB majoras, sėdi: A. Vidugiris – kino režisierius, Modestas Puodžiūnas – Ukmergės melioracijos statybos valdybos darbų vykdytojas, L. Survila – ilgametis Gelžbetonio konstrukcijų gamyklos direktorius, Julius Morkūnas – „Vienybės“ gamyklos kokybės inžinierius, Vidas Štaras – Kūno kultūros instituto auklėtinis, plaukimo treneris, stovi: Ričardas Stanevičius – Jonavos elektros tinklų viršininkas, sėdi: Algimantas Čepas – Technologijų ir verslo mokyklos dėstytojas, Vytautas Žlioba – klasės seniūnas, architektas, Sigitas Olšauskas – KGB karininkas, V. Kuzmickas – literatūrologas.

Algimantas KACEVIČIUS, LPS „Bočiai“ Ukmergės rajono bendrijos pirmininkas, buvęs Pirmosios vidurinės mokyklos (dabar Jono Basanavičiaus gimnazija) mokinys 1951-1955 metais

AUTORIAUS nuotrauka 

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas