Sližių vėliavą iškėlė stipriausias pasaulio žmogus

_{Rasa VASILIAUSKIENĖ}

_{Sližių krašto bendruomenės pirmininkė}

Liepos 29-osios vakare būriai sližiečių išėjo į gatves pažymėti patį svarbiausią mūsų krašto įvykį – lygiai prieš 100 metų čia įvykusį sukilimą. Sližių didvyrius paminėti žmonės rinkosi į savo koplyčią, kuri stovėjo čia ir 1917-ųjų liepos 26-ąją, kai iš visų mūsų krašto kaimų susirinkę žmonės pasipriešino derliaus rekvizicijai ir susirėmė su ginkluotais vokiečių kareiviais. Devyni sližiečiai anuomet buvo nušauti arba nudurti šautuvų durtuvais, daugybė sužeista ir suimta, tačiau laisvę išsaugojo. Ir ne tik savo kraštui… Po įvykių Sližiuose svetima kariuomenė masinius plėšikavimus nutraukė visoje Lietuvoje, o po kelių mėnesių leido Lietuvos Tarybai vis dar jų valdomame Vilniuje paskelbti Nepriklausomybės aktą.

^{Tai – mūsų Pergalėsdiena}

Sližių sukilimo 100-metis – ypatinga sukaktis, tai mūsų Pergalės diena, todėl buvo sukurti ir šią dieną įvykusių šv. Mišių metu pašventinti naujieji Sližių atgimimo simboliai – herbas ir vėliava. Sližių žmonės po koplyčioje įvykusio klasikinės muzikos koncerto į tradicinę eiseną galėjo rikiuotis jau nešini savo naujaisiais ženklais. Aplankę paminklus sukilėliams, pagerbę dar likusius gyvus žuvusių kovotojų giminaičius, sližiečiai pasiekė galutinį eisenos tikslą – kultūros namus ir pasitiko čia atvykusį ypatingą svečią – stipriausią pasaulio žmogų Žydrūną Savicką, kuris atidarė šventę ir iškėlė Sližių vėliavą. Kiekvienas dalyvavęs pripažins – buvo pakylėta, ypatinga nuotaika. Naująja simbolika buvo apdovanoti garbingi sližiečiai, Žydrūnas lipdukus su Sližių ženklu dalino vaikams. Šventę vainikavo grupės „How2Music“ gyvo garso koncertas ir jaunimo šokiai iki ryto.

^{Kokia Sližių ženklųreikšmė?}

Pirmiausia, ką matome ir Sližių vėliavoje, ir herbe – tai baltas kalavijas, priešais kurį sukryžiuotos dvi varpos: tai kovos, gynimo simbolis, reiškiantis ir prieš šimtą metų įvykusį Sližių sukilimą, ir prieš tūkstantį metų tarp Sližių ir Kernavės sukurtą genčių sąjungą pavadinimu – Lietuva. Ir anuomet, ir prieš šimtą metų mes gynėme savo teisę į šią žemę ir jos dovanojamą mums derlių. Kalavijas su varpomis sudėtas į senovinės, prieš tūkstančius metų mūsų žemėje naudotos „gyvybės runos“ formą. Mūsų protėviai tikėjo, kad ji neša sėkmę, sveikatą, ir šį ženklą tardavo, kaip raidę „S“. Taip, kaip mes šiandien tariam savo krašto pavadinimą – Sližiai. Herbo apačioje, už gyvybės ženk-lo – mūsų piliakalnis, reiškiantis šio krašto praeitį, iš jo išauga ąžuolas, įkūnijantis gyvą senąją mūsų krašto gentį, mūsų žmones. Devyni lapai – tai devyni iki šių dienų išlikę Sližių krašto kaimai, tuo pačiu, tai devyni prieš šimtą metų kovoje kritę didvyriai.

Sližių herbas ir vėliava – tai ne oficialiai įregistruotos bendruomenės ženklai, jie nepriklauso jokiai įstaigai ar organizacijai, ženklai priklauso mums, būtent todėl, kas beatsitiktų, niekas šių ženklų iš mūsų jau nebegalės atimti. Sližių ženklai neįregistruoti jokiame registre, jokioje heraldikos komisijoje, nes mums to nereikia. Pats svarbiausias dalykas, kurį turime – klebono Gintauto Naudžiūno pašventinimas ir žmonių palaikymas. Tai pati tikriausia registracija ir pats svarbiausias patvirtinimas.

^{Kam reikalingi naujieji ženklai?}

Šiandien iš Sližių, kaip ir iš visų kaimų ir miestelių didžiule nenutrūkstama virtine išeina žmonės. Ne dėl to, kad jie miršta iš bado ar neturi kuo apsirengti… Esam pergyvenę žymiai sunkesnių laikmečių (kad ir 1917-ais), tiesiog žmonės nenori būti kvailinami, kaip nenorėjo ir prieš 100 metų. Todėl mums labai reikėjo ženklo – švaraus, nesutepto politinėmis intrigomis, priklausančio mūsų krašto žmonėms ir daugiau niekam. Tokio ženklo, kurį negėda būtų užsiklijuoti ant savo automobilio, nešioti marškinėlius su jo atvaizdu tiek čia, tiek užsienyje ir didžiuotis, kad tu priklausai savam kraštui, kad esi savos, tūkstančius metų čia gyvenusios Genties narys ir kažkam rūpi.