Nori įamžinti senelio atminimą

Trečiadienį Ukmergėje viešėjo svečiai iš Australijos Julija Adamsas ir jos brolis Dieteris. Jie – tarpukario ukmergiškio verslininko, koklių fabriko savininko Juliaus Lėmano anūkai. Tai – ne pirma išeivių viešnagė Lietuvoje ir Ukmergėje.

 Ant išlikusio stulpo – atminimo lenta

Pastarojo vizito tikslas – kartu su rajono savivaldybės atstovais aptarti, kaip būtų galima įamžinti jų senelio atminimą.

Dėl to susitikę su savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausiąja specialiste Violeta Širmene, Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Rima Boškevičiene nuvyko prie buvusio koklių fabriko teritorijos.

Šiuo metu ji tuščia, visi pastatai nugriauti, o daugiau kaip du hektarus žemės įsigijęs savininkas ruošiasi čia statyti apie dvidešimties naujų namų kvartalą.

Netoli šios teritorijos, prie Vilniaus gatvės, yra išlikęs mūrinis stulpas. Svarstoma, ar negalima būtų pakabinti paminklinę lentelę, šalia sutvarkyti aplinką ir įrengti jaukų skverelį. J. Lėmano palikuonys norėtų, kad stulpas būtų marmurinis, jie finansuotų šį projektą, tik savivaldybė patalkintų prižiūrėdama aplinką.

Šiuo metu ji tikrai nepuošia miesto – prieš svečių viešnagę buvo tik apšienautas lopinėlis, kad būtų galima prieiti prie stulpo, o aplinkui – šabakštynai. Viešnia, žengdama per stabarus, pajuokavo: „Gerai, kad gyvačių nėra…“

Tą pačią dieną J. ir D. Adamsai susitiko ir su rajono meru Rolandu Janicku. Pokalbio metu išsakyta mintis, kad galbūt J. Lėmano vardu būtų galima pavadinti vieną iš būsimo kvartalo gatvelių.

Namo nerado

Julija, puikiai kalbanti lietuviškai, „Gimtajai žemei“ pasakojo apie tėvų šeimą, savo gyvenimo istoriją.

Ji gimė Kaune, vėliau su tėvais gyveno Ukmergėje. Moteris turi sutartį, kurioje parašyta, kad jos tėvai parduoda Kauno gatvės 69 esantį namą. Viešėdami mūsų mieste išeiviai norėjo jį rasti, tačiau nepavyko. Net ir su savivaldybės atstovių pagalba nepaaiškėjo, kuris pastatas – buvę jos namai, nes dabar gatvės pastatų numeracija pakeista…

Išvyko į Australiją

Sovietams okupavus Lietuvą, Julijos tėvai Julius Adamsas ir Julija Lėmanaitė-Adamsas išvyko į Vokietiją. Tačiau, kaip pasakojo moteris, jos tėtis nebematė sugriautoje, karo nuniokotoje šalyje perspektyvų vaikams, todėl nutarė paieškoti geresnio gyvenimo. 1950 metais šeima – tėvai ir trys vaikai – iškeliavo į Australiją.

Išeiviai apsigyveno Sidnėjuje. Julija sako, kad šiame mieste ji ir iki šiolei tebegyvena. Visai netoli, už penkių kilometrų, įsikūręs ir jos brolis.

Julija dirbo buhaltere, Dieteris turi statybų kompaniją.

„Tokio dalyko pamiršti negali…“

Moteris sako, kad ji užaugusi su dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių. O Australijoje dar privalėjo mokytis ir angliškai… Kai tėvai atsikraustė į Australiją, ten turėjo daug draugų, eidavo į klubus, kur buvo bendraujama lietuviškai. „Mane netgi mokė tautinių šokių“, – šypsosi moteris. O Dieteris lietuviškai nemoka, ir jo sesuo paaiškina, kad vyriškis yra jaunesnis, tad šios kalbos jam neteko dažnai girdėti…

Julija prisipažįsta, kad bėgant metams jos aplinkoje kalbančiųjų lietuviškai mažėjo, o dabar jų praktiškai beveik neliko.

Pasiteiravus, kaip ji per tiek metų nepamiršo lietuvių kalbos, moteris tik nusišypsojo: „Su šia kalba užaugus tokio dalyko pamiršti negali…“

Šeima – „tikras internacionalas“

Julija pasakoja, kad po viešnagės Lietuvoje vyks į Vokietiją – ten jau daugelį metų įsikūręs dar vienas brolis. Nors jis ir gyveno Aust-ralijoje, likimas vyriškį grąžino į Europą: „Brolis susiruošė kelionėn į Vokietiją. Kai prisiėjo spręsti, kur apsistoti, mama prisiminė, kad šioje šalyje yra žmonės, su kuriais tėvai kažkada buvo įsikūrę viename name Kaune. Mama ir sako: tu apsistok pas tą ponią. Brolis taip ir padarė. Viešėdamas susipažino su tos moters dukra, jie pamilo vienas kitą ir susituokė…“

Beje, Dieterio žmona – iš Naujosios Zelandijos.

„Esame „tikras internacionalas“ – aš su vienu broliu kalbu angliškai, su kitu – vokiškai, su jų šeimų nariais – angliškai“, – juokiasi pašnekovė.

Grįžo į tėviškę numirti

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1995 metais Julija su mama atskrido į Lietuvą. Taip pat atvažiavo ir į Ukmergę, apsilankė tuomet dar veikusioje keramikos gamykloje. „Vaizdas buvo nekoks, tad mama net neišlipo iš mašinos – jai buvo perdaug skaudu matyti kažkada klestėjusį, bet tuo metu apleistą fabriką“, – neslepia viešnia.

Ji pasakoja, kad senelis, nors ir turėjo emigruoti iš Lietuvos į Vokietiją, visada norėjo čia sugrįžti. „Jis labai sirgo ir mamai sakė – aš noriu numirti Lietuvoje. Savo troškimą išpildė – grįžo į gimtąją Pivoniją. O po kelių savaičių iškeliavo Anapilin, buvo palaidotas Pašilės kapinėse“, – atskleidžia moteris.

Ir priduria, kad kelionė iš Aust-ralijos tolima, jie į Lietuvą atvyksta kas dvejus-trejus metus, tad senelio kapavietę prižiūri ukmergiškė Danutė – jos ir vyro tėvai dirbo J. Lėmano fabrike.

Anot Julijos, nors koklių fabrikas buvo nacionalizuotas, jos mama atsisakė teisių į šį turtą, nes „tai yra istorija, tegu taip ir lieka“…

Dabar fabriko vietoje – tik tuščia teritorija su keliais griuvėsiais.

J. ir D. Adamsai su savimi atsivežė ant įmonės sienos kabėjusios sidabrinės lentelės, kurią padovanojo J. Lėmano fabriko darbuotojai savininkui, nuotrauką.

Istorija

Apie J. Lėmano fabriką pasakoja kraštotyrinę medžiagą surinkęs savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyr. specialistas Julius Zareckas: „Stambiausią tarpukario Ukmergėje pramonės įmonę – koklių fabriką, įkūrė vokiečių kilmės meistras ir pramonininkas Julius Lėmanas 1892 metais (1931 m. leidinyje „Mūsų Vilnius“ fabriko reklamoje nurodyta, kad fabrikas įsteigtas 1884 m.), atsikėlęs iš Vilniaus į Ukmergės apylinkes, tuo metu dar Vaitkuškio dvaro žemes – Pivoniją.

Pradžioje tai buvo maža dirbtuvėlė, turinti 3 darbininkus, kuriuos amato mokė pats dirbtuvių šeimininkas, keramikos paslapčių sėmęsis iš savo tėvo. Pirmąją koklių degimo krosnį J. Lėmanas taip pat pats pasistatė. 1902–1908 metais dirbtuvės buvo išplėstos iki nedidelės gamyklos, kurioje dirbo 25 žmonės.

Pirmojo pasaulinio karo metu (1914–1919 m.) fabrikas nedirbo ir savo veiklą atgaivino kartu su atgimstančia Lietuvos valstybe. Esant didelei koklių paklausai ir gerai produkcijos kokybei, gamykla sparčiai plėtėsi ir XX a. trečiajame dešimtmetyje joje jau dirbo apie 100 darbininkų. 1928 metais Žemės ūkio parodoje Kaune ir 1929 metais Pramonės parodoje Marijampolėje fabrikas buvo apdovanotas I laipsnio pagyrimo raštais.

1929–1934 metais gamykloje atlikta didelė rekonstrukcija: pastatyti nauji mūriniai pastatai, nupirktos modernios mašinos ir degimo krosnys. Darbuotojų skaičius išaugo iki 170 žmonių, o vasaros metu jų padaugėdavo iki 200–300. Siekdamas dar labiau pagerinti gaminių kokybę, savininkas sūnų Leopoldą išsiuntė mokytis į Vokietiją, kur jis studijavo molio pramonės technologijas.

1939 metais fabrikas per metus pagamindavo 6 000 krosnių komplektų arba 720 000 koklių. Gaminiams naudotas vietinis molis „gabenamas sunkvežimiais iš netoli esančio Vaitkuškio dvaro laukų“. Tik glazūruotiems dirbiniams jis buvo maišomas su atvežtiniu iš užsienio.

Molio paruošimo skyriuje dirbo 20 darbininkų, jiems už valandą buvo mokama 48,5 ct. Koklių formavimo ir presavimo skyriuje dirbo 18 darbininkų, formos buvo gipsinės, presai – mechaniniai, darbininkai uždirbdavo po 1 Lt už valandą. Pradinio apdirbimo bare dirbo 10 darbininkų, uždarbis – 0,5 Lt per valandą. Koklius džiovindavo 8 moterys, gaudavusios 36 ct už valandą, tiek pat buvo mokama ir juos plaunančioms 20-čiai moterų. Glazūravimo ceche dirbo 15 moterų, uždirbdavusių 36 ct už valandą, neglazūruojami kokliai būdavo šlifuojami, 7 darbininkams už tai buvo mokama po 48,5 ct už valandą. Koklių degimo skyriuje dirbantys 3 išdegėjai uždirbdavo po 200 Lt per mėnesį, 9 krosnių pakrovėjai – 36 ct už valandą. Išdegtus koklius šlifuodavo ir rūšiuodavo 10 darbininkų. Šlifuotojai uždirbdavo po 60 ct už valandą, rūšiuotojai – 36 ct. Be koklių fabrike nedideliais kiekiais buvo gaminami įvairūs kokybiški ir dailūs keraminiai buities ir puošybos dirbiniai. Fabrikas savo produkcijos sandėlius turėjo visuose didesniuose Lietuvos miestuose, produkciją demonstruodavo įvairiose parodose, kur už gerą koklių kokybę ir puikią jų išvaizdą pelnydavo įvairius apdovanojimus.

Nors to meto socialdemokratinėje spaudoje spausdintas ne vienas fabriko darbininkų laiškas, kuriuose jie skundėsi sunkiomis darbo sąlygomis ir mažais uždarbiais, darbo santykius fabrike galima vadinti patenkinamais – prie fabriko buvo įsteigtas darbininkų mėgstamas ir lankomas kultūrinis klubas, darbininkai buvo subūrę futbolo komandą „Koklis“, kurią rėmė gamyklos savininkas.

A. Vilainis 1937 07 24 d. laikraštyje „Darbas“ rašė, kad „kuomet pabrango pragyvenimas, tai nelaukiant įsakymų, čia būk buvę pradėti mokėti pakelti atlyginimai“. Bet atlyginimai, lyginant pagal to meto lygį, nebuvo labai dideli.

J. Lėmano koklių fabriko istorija nutrūko sovietams okupavus Lietuvą. Fabrikas buvo nacionalizuotas, savininkas su šeima repatrijavo į Vokietiją. Fabrike skatinant „stachanovietišką judėjimą“, suprastėjo gaminių kokybė ir estetinis koklių vaizdas.

Nors J. Lėmanui Vokietijoje buvo siūlomas vadovaujantis postas dideliame molio pramonės fabrike, bet jis, vokiečiams okupavus Lietuvą, grįžo į Pivoniją. Deja, fabrikas savininkui nebuvo grąžintas, liko vokiečių valdžios žinioje. Ankstesnioji fabriko darbo sistema buvo suardyta, patyrę darbininkai išsibėgiojo, kai kurie jų net buvo sovietų ištremti. Vis dėlto J. Lėmanas iš Ukmergės išvažiuoti nenorėjo, apsistojo netoli fabriko buvusiame „stačiatikių dvasininko vasarnamyje“, kur 1943 metų liepos 23 d. mirė.“

AUTORĖS nuotraukos