Molotovo-Ribentropo paktas: Lietuvos okupacija, represijos, krašto sovietizacija

Vokiečius vienijo grobdamas valstybes

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, pagal kurią vokiečiai atsidūrė įvairiose Europos valstybėse. 1933 m. sausio 30 dieną tapęs Vokietijos kancleriu, Adolfas Hitleris ėmėsi įgyvendinti pangermanizmo doktriną. Jis svajojo suvienyti vokiečius ir sukurti Trečiąjį Reichą su maždaug 90 mln. gyventojų. Fiurerio paliepimu buvo paruoštas „Europos lingvistinis žemėlapis“, kuriame nurodyta, kiek ir kur gyvena vokiečių. Paaiškėjo, kad Europoje jų yra 88 mln., iš jų – 13 mln. už Vokietijos ribų. Daugiausia įsikūrusių – Austrijoje.

Sukėlęs didžiulį propagandinį triukšmą dėl Austrijos vokiečių, pateikęs vyriausybei ultimatumą, 1938 m. rugpjūčio 12 dieną A. Hitleris užgrobė Austriją. Kita auka agresoriaus planuose buvo Čekoslovakija. Pretekstas – Sudetų kraštas, kuriame absoliučią gyventojų daugumą sudarė vokiečiai. A. Hitleriui atėjus į valdžią, 1933 metais Sudetuose K. Henleinas suorganizavo Sudetų vokiečių partiją – Hitlerio penktąją koloną Čekoslovakijoje. Hitlerininkai buvo nuolatinių neramumų Sudetuose organizatoriai, kėlė triukšmą neva vokiečiai Čekoslovakijoje diskriminuojami.

1939 m. kovo 15 dieną vokiečių kariuomenė užėmė Čekoslovakiją.

Kovo 22-ąją A. Hitleris pasiglemžė Klaipėdos kraštą. Jam reikalaujant, kitą dieną Reicho interesams atiduoti savo ūkį – naftą, pramonę, žemės ūkį ir kitką, sutiko Rumunija.

 Po pretenzijų Lenkijai – šalių susitarimai

Užgrobęs Austriją, Čekoslovakiją ir Klaipėdos kraštą, A. Hitleris pradėjo reikšti pretenzijas Lenkijai, su kuria dar prieš metus gerai sutarė. Vokietija reikalavo, kad jai būtų perduotas laisvasis Dancigo (Gdansko) miestas bei leista sujungti Vokietiją ir Rytprūsius eksteritoriniu geležinkeliu ir autostrada, einančiais per Lenkijos teritoriją. Lenkija ryžtingai tam priešinosi. Ją palaikė Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurios matė, jog A. Hitlerio užmačioms nėra galo.

1939 m. vasara buvo kupina svarbių politinių įvykių. A. Hitleris nutraukė 1934 m. nepuolimo sutartį su Lenkija ir 1935 m. susitarimą su Didžiąja Britanija dėl karinio jūrų laivyno. 1939 m. gegužės mėnesį A. Hitleris ir Italijos diktatorius Benito Musolinis sudarė „Plieno paktą“, kuriuo įsipareigojo kariškai remti vienas kitą.

 Siekė patraukti į savo pusę SSRS

Didžioji Britanija ir Prancūzija pažadėjo agresijos atveju ginti Nyderlandus, Belgiją, Šveicariją, Lenkiją, Rumuniją, Graikiją, Turkiją. Didžiosios valstybės dip-lomatiniais būdais stengėsi užsitikrinti kuo palankesnes sąlygas karo atveju. Ir Didžioji Britanija su Prancūzija, ir Vokietija siekė palenkti į savo pusę SSRS.

1939 m. vasarą Maskvoje vyko SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos derybos. Didžioji Britanija ir Prancūzija siekė susitarti su Sovietų Sąjunga dėl bendradarbiavimo ir tarpusavio paramos, jei kiltų karas. Karinė SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjunga galėjo sustabdyti A. Hitlerį. SSRS derybininkai reikalavo, kad karo atveju Raudonajai armijai būtų leista įžengti į Suomiją, Estiją, Latviją ir kad ji galėtų žygiuoti per Lenkijos, Rumunijos bei Lietuvos teritorijas. Šį savo reikalavimą jie grindė tuo, kad SSRS ir Vokietija neturi bendros sienos, ir tai būtų vienintelė galimybė padėti sąjungininkams. Raudonosios armijos vadai aiškino, jog būtina užimti Baltijos šalių uostus, kad to nepadarytų vokiečiai. Derybose SSRS atstovai reikalavo aiškiai išdėstyti, ką darytų ir kiek kariuomenės kovai prieš Vokietiją skirtų visos susitariančios šalys. Anglai ir prancūzai vengė išdėstyti konkrečius įsipareigojimus tuo atveju, jei Vokietija užpultų kurį savo rytinį kaimyną.

 A. Hitleris žadėjo viską

A. Hitleris, Vokietijos kariškiai ir politikai žinojo pavojus, kuriuos kelia karas dviem frontais. Jie labiau už viską bijojo SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos susitarimo. Tai būtų sugriovę A. Hitlerio jau parengtus karo planus, nes kovoti prieš Lenkiją ir trijų galingiausių Europos valstybių sąjungą jis buvo nepajėgus. Todėl dar SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos derybų metu A. Hitleris siūlė Josifui Stalinui įvairius susitarimo variantus, kurie užtikrintų, kad Sovietų Sąjunga karo pradžioje nestos prieš Vokietiją. Už tai fiureris žadėjo J. Stalinui viską: galimybę kilus karui likti nuošalyje, leisti susigrąžinti carų valdytas Baltijos šalis, Suomiją, dalį Lenkijos ir Rumunijos. J. Stalinui patiko A. Hitlerio pasiūlymai. Jis žinojo, kad vokiečių fiureris yra jo priešas, bet tikėjosi, jog pasirašius susitarimą Europoje kils didelis karas, kuris išsekins Vokietijos ir kitų kariaujančių šalių jėgas.

 Pasirašę sutartį ir  slaptuosius protokolus pasidalijo Europą

1939 m. rugpjūčio 23 d. Mask-voje užsienio reikalų ministrai Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį. Abi šalys įsipareigojo nepulti viena kitos ir nedalyvauti jokiuose susitarimuose, kurie būtų nukreipti prieš kitą susitariančiąją šalį. Be viešai paskelbtų tekstų buvo pasirašytas ir slaptasis papildomas protokolas. Pagal jį abi šalys pasidalijo įtakos sferomis: Suomija, Estija, Latvija ir Rumunijos dalis (Besarabija) atiteko Sovietų Sąjungai. Lietuva atsidūrė Vokietijos įtakos sferoje. Buvo numatyta pasidalyti ir Lenkiją.

Abi šalys, pasirašydamos susitarimus, turėjo savo išskaičiavimų. A. Hitleris išvengė karo dviem frontais. J. Stalinas atitolino karo pavojų nuo SSRS, gavo galimybę susigrąžinti vakaruose carų valdytas teritorijas. Sudarydamas sąlygas Vokietijai įsivelti į karą su Lenkija ir kitomis valstybėmis, J. Stalinas manė, kad jis bus ilgas ir išsekins „kapitalistus“.

 Lietuvą perdavė į SSRS įtakos zoną

Vokietijos ir SSRS susitarimas, vadinamas Molotovo ir Ribentropo paktu, leido Hitleriui smogti Lenkijai. Po savaitės prasidėjo karas. Jėgų santykis jai buvo pernelyg nepalankus. Lenkijos padėtis tapo kritiška, kuomet rugsėjo 17 d. į šalį įžengė ir Raudonoji armija. Lenkijos likimas buvo nulemtas – paskutinis jos karinis dalinys kapituliavo spalio 5 d. Dar tebevykstant mūšiams, Vokietija ir SSRS, tapusios kaimynėmis, pradėjo diplomatines derybas dėl sienų nustatymo.

1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS sienų nustatymo ir draugystės sutartis. Kartu su sutartimi buvo pasirašyti ir du slapti protokolai. Pagal pirmąjį protokolą mainais į Liublino vaivadiją, rytinę Varšuvos vaivadijos dalį ir dalį Suvalkų Lietuva perduota į SSRS įtakos zoną. Pakto, o vėliau ir slaptųjų protokolų pasirašymas turėjo dramatišką reikšmę Lietuvai. Iš esmės ji pati, nors dar būdama nepriklausoma valstybe, jau nebegalėjo nulemti savo tolesnio likimo.

1939 m. spalio 10 d. Lietuva buvo priversta pasirašyti Lietuvos–SSRS tarpusavio pagalbos sutartį. Pagal ją, Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tačiau kartu į šalį buvo įvesta 20 tūkst. Raudonosios armijos karių, o tai, savo ruožtu, buvo būsimos okupacijos preliudija. Galiausiai 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo Lietuvą.

 Po 50 metų – Baltijos kelias

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje įvyko didelė demonstracija prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingo dalyviai smerkė Molotovo ir Ribentropo paktą, jo slaptuosius protokolus, reikalavo likviduoti pakto pasekmes.

Viena Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė rašo: „1988 m. pirmiausia susikūrė Estijos liaudies frontas (Rahvarinne), birželio 3 d. Lietuvoje ėmė formuotis Sąjūdis. Procesą užbaigė Latvijos liaudies fronto (Tautas fronts) susikūrimas. Tuo metu Baltijos valstybės išgyveno masinių, daugiatūkstantinių mitingų laikotarpį. 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinguose Vilniuje, Rygoje bei Taline buvo pasmerkti Molotovo ir Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai, jie įvertinti kaip nusikalstami.

Svarbus Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų bendradarbiavimo žingsnis buvo Baltijos Asamblėja, vykusi Taline 1989 m. gegužės 13–14 d. Joje buvo pareikšta, kad Baltijos šalių tikslas – Nepriklausomybė. Be to, paskelbta Baltijos tautų teisių deklaracija, nuspręsta pažymėti Molotovo ir Ribentropo pakto 50-ąsias metines, parodyti estų, latvių ir lietuvių tautų valią gyventi nepriklausomiems.

1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu galutinai buvo išrutuliota mintis susieti Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybes „gyvąja grandine“ – Baltijos keliu. Liaudies frontai Estijoje, Latvijoje ir Sąjūdis Lietuvoje kreipėsi kviesdami aktyviai dalyvauti Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 12 d. Cėsiuose Baltijos Taryba (Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų atstovai) pasirašė dokumentą „Baltijos kelias“.

Rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio Seimo VI sesijoje jį patvirtino. Sąjūdžio Seimo sesijoje buvo priimtas pareiškimas, kuris pabrėžė Lietuvos teisę į Nepriklausomybę bei sovietinės okupacinės armijos išvedimą. Pareiškimą pasirašė 1 400 000 žmonių.

 Lietuvoje Baltijos kelio ruožas buvo suskirstytas į 50 ruožų (pažymint 50 kančios ir nelaisvės metų – 50 metų nuo Stalino-Hitlerio (Molotovo-Ribentropo) pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo).

Baltijos kelio organizatoriai suskaičiavo, kiek reikės žmonių norint sujungti vientisą grandinę, kokiu maršrutu jie turėtų važiuoti į Baltijos kelio atkarpą, skirtą kiekvienam rajonui, miestui. Vienam kilometrui reikėjo apie 1,5 tūkst. žmonių. Buvo siūloma į Baltijos kelią pasiimti juodų kaspinų ir žvakutes. Jeigu nebūtų galimybės susikibti rankomis, siūlyta ištiesti juodą kaspiną, pastatyti žvakutę tiems, kurie žuvo už laisvę, kurie nesulaukė šios dienos, negalėjo ateiti ir atsistoti į Baltijos kelią. Kiekviename mieste, rajone Baltijos kelią koordinavo Sąjūdžio žmonės.

Artėjant rugpjūčio 23 dienai buvo sugalvota barstyti gėles. Per Sąjūdžio laidą „Atgimimo banga“ paprašyta jų atnešti. Nuo ankstyvo trečiadienio ryto (rugpjūčio 23 d.) žmonės nešė gėles, jų buvo labai daug, niekas nesitikėjo, kad žmonės ne tik skins gėles iš savo darželių, bet ir pirks. Gėlės buvo barstomos iš lėktuvų „An-2“, kuriuos pilotavo Kazimieras Šalčius ir Vytautas Tamošiūnas, jiems talkino Baltijos kelio atkarpos Ukmergė–Panevėžys koordinatorius, LPS Seimo Kauno Tarybos narys Algimantas Norvilas.

Prie Baltijos kelio organizavimo labai daug prisidėjo Lietuvos radijo darbuotojai. Žmonės vežėsi į Baltijos kelią radijo imtuvus. Jie galėjo girdėti ne tik dainą „Bunda jau Baltija“, bet ir informaciją apie transporto grūstis, kuriomis kryptimis reikia važiuoti. Nespėjusieji atvykti į nurodytą Baltijos kelio atkarpą 19 val. sustojo toje vietoje, kur buvo. Baltijos kelias turi kelias atšakas. Žmonės stojo, kur tik galėjo, taip nuo Maišiagalos–Vievio nusitiesė keletas atšakų.

Žmonių entuziazmas buvo begalinis. Į Baltijos kelią jie važiavo ne tik organizuotai – autobusais, sunkvežimiais, bet ir savo automobiliais su šeimomis. Baltijos kelio koordinatoriai tokio srauto pavienių mašinų nesitikėjo. Baltijos kelyje plevėsavo daug vėliavų. Neįvyko nė vieno eismo įvykio.

Daugelis miestų, rajonų žmonių vežėsi koplytstulpius, juos statė savo atkarpoje. Kiekvienoje Baltijos kelio atkarpoje, kur stovėjo žmonės iš rajonų, miestų, vyko mitingai, juose dalyvavo Sąjūdžio tarybos nariai bei SSRS liaudies deputatai iš Lietuvos. Jų dėka kartu su latviais, estais bei Rusijos demokratinėmis jėgomis pavyko 1989 m. gruodžio 24 d. II SSRS liaudies deputatų suvažiavime pripažinti Molotovo ir Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus negaliojančiais.

1989 m. rugpjūčio 23 d. masinė Baltijos tautų akcija „Baltijos kelias“ pranoko visus skaičiavimus ir lūkesčius. 2 mln. žmonių rankų grandine sujungė 620 kilometrų nuo Vilniaus (Gedimino bokšto) per Rygą (Laisvės paminklas) iki Talino (Tompėjos bokšto). Stovėjusieji Baltijos kelyje demonstravo taikų ryžtą būti nepriklausomiems, trys Tautos parodė gražiausią savitarpio supratimą, solidarumą ir vienybę.“

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ