„Misija Sibiras 2017“ dalyviai tvarkė apleistas kapines, bendravo su lietuviais

_{Aistė EIDUKAITYTĖ}

Liepos 17-osios vakarą iš Vilniaus geležinkelio stoties į Rusiją išlydėti ekspedicijos „Misija Sibiras 2017“ dalyviai – iš 900 pretendentų išrinkta šešiolikos jaunų žmonių grupė. Dvyliktąjį kartą organizuojamos ekspedicijos komanda šįkart vyko į Irkutską. Ekspedicijos nariai į Tėvynę grįžo po dviejų savaičių.

Komanda savo misiją atliko Irkutsko srityje, Nižneudinsko bei Tulūno rajonuose. Čia ekspedicija leidosi į lietuviškų kapinių paieškas tam, kad jas sutvarkytų, bei lankė Sibire vis dar tebegyvenančius lietuvius ir jų artimuosius.

Savo misiją pradėję dar Maskvoje, kur buvo tvarkoma Komunarkos poligono, amžiams priglaudusio pusantro šimto lietuvių, aplinka, ekspedicijos dalyviai Sibire aplankė net devynias skirtingas gyvenvietes ir kaimus.

Nuvykus į Irkutską kapinių tvarkymo darbai prasidėjo Gadalėjaus kaime. Čia kapinės buvo virtusios karvių ganykla.

„Pirmųjų kapinių vaizdas labiausiai ir įsiminė. Kapinėse augo ryškiai raudonos žemuogės, aplinkui vaikščiojo karvės. Po savęs jos kai ką ir palikdavo. Tikriausiai čia ir suvokiau, kad mūsų misija tikrai reikalinga – sunku pasakyti, kokia ateitis būtų laukusi šių kapinių, jei ne šiųmetė ekspedicija“, – pasakojo ekspedicijos dalyvė Raminta Kėželytė.

Toliau ekspedicijos dalyvių laukė kapinės dar aštuoniose gyvenvietėse: Tulūne, Javdokimove, Algatujuje, Soloncuose, Kamenkoje, Bogotyriuje, Poroge bei Viesiolyj kaime. Kone labiausiai sukrėtė iš žemėlapio išnykusio Algatujaus kaimo kapinės – čia ekspedicija rado vien nuodėgulius, nes kapines suniokojo gaisras. Net ir patį kaimą surasti buvo sudėtinga. Tai pavyko padaryti vien su buvusio lietuvių tremtinio Jono Nagevičiaus pagalba. Komanda su juo susitiko dar Lietuvoje ir braižė žemėlapius pasitelkdami vien J. Nagevičiaus prisiminimus ir palydovines nuotraukas.

„Galėjome tik atspėti, kad čia kryžiai, nes jų forma jau nebe tokia, tik kai kuriuose dar matėsi lietuviškų kryžių kontūrai. Daugybė jų tiesiog gulėjo ant žemės miške“, – sakė ekspedicijos dalyvis Dovydas Žiogas.

Viename iš kaimų – Soloncuose, kryžiaus nepavyko rasti, tačiau visose kitose kapinėse komanda atstatinėjo, taisė, kėlė nuvirtusius kryžius, o kai kuriose iš jų iškilo ir nauji kryžiai. Iš viso Sibire šiemet atsirado dar devyni nauji, lietuviškomis saulutėmis puošti kryžiai.

Dar viena ekspedicijos misijų – susitikimai su lietuviais, kurių metu ekspedicijos dalyviai sužinojo daug naujo apie čia likusią istorijos dalį, tremties laikotarpį, gyvenimo sąlygas. Žygiuodami iš vienos gyvenvietės į kitą dalyviai sutiko net aštuonis lietuviškų šaknų turinčius žmones. Kai kurie iš jų lietuviškai kalba puikiai, kiti kalbą jau primiršo, bet Lietuvą prisimena kiekvienas.

Grupės žinias praturtino ir vietiniai gyventojai. Vieno kaimo senolė sakė: „Lietuviai į Sibirą atnešė kultūrą, išmokė dirbti efektyviai ir tausojant jėgas.“ Bagotyriaus gyvenvietėje ieškant kryžių, vietinis beveik nebyliai nuvedė ekspedicijos komandą prie dviejų kryžių, kurie, jo nuomone, taip pat galėjo būti skirti lietuviams.

„Ši mūsų misija labai simboliška, nes dar po kelerių metų kryžių likučių visiškai nebebus, nebeliks jokios žymės, kad kadaise čia buvo kapinės“, – apie ekspediciją kalbėjo jos vadovas Arnoldas Fokas.

„Sulig kiekvienais metais „Misija Sibiras“ ekspedicijos tampa vis reikalingesnės ir svarbesnės. Nors jau esame lankęsi Irkutsko srityje, tačiau šiemet tvarkėme dar neaplankytas kapines. Pavyko padirbėti ir Tulūno kapinėse, kurias jau esame tvarkę, ir darbo čia vis tiek buvo nemažai – Sibiro gamta daro savo. Ekspedicijos yra reikalingos ateities kartoms, nes kažkada būtent mes ir būsime tie, kurie kalbės apie istoriją ateinančioms kartoms, o pagrindą tam dedame būtent dabar, ekspedicijų į Sibirą metu“, – sakė projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas.

Per visas ekspedicijas „Misija Sibiras“ sutvarkyta per 100 lietuviškų kapinių. Nuo 2006 metų norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių. Sovietams okupavus Lietuvą 1940–1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių.