Menininkai kūrė ten, kur gyva prezidento dvasia ir atminimas

Karolis GRUŠAS

 Liepos 28–rugpjūčio 5 dienomis Lėno, Užulėnio, Taujėnų apylinkėse, kur gyva Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos dvasia ir atminimas, kur gausu Lietuvos valstybingumo ir pažangos ženklų, vyko Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) su part-neriais organizuotas tapybos, fotografijos ir kraštovaizdžio architektūros pleneras. Jo metu sukurtų darbų paroda atidaryta A. Smetonos Užugirio dvare. Ji čia veiks dvi savaites, po to bus eksponuojama Taujėnų dvare ir Ukmergėje.

Tradicija tapytojams ir kraštovaizdžio architektams drauge žvalgytis po slėpiningas, vaizdingas vietas, senuosius parkus jau gana sena. Ji gimė Edouard‘o François André (garsaus prancūzo parkų kūrėjo, Lietuvoje sukūrusio keturis parkus grafų Tiškevičių dvaruose Palangoje, Užutrakyje, Trakų Vokėje ir Lent-varyje) klubo Lietuvoje ir būrelio menininkų iniciatyva 2005 metais. Nuo 2014 m. vasaros šią idėją tęsia ir plėtoja LKAS. Tapytojai, fotografai, kraštovaizdžio architektai pastaraisiais metais žvalgėsi Anykščiuose (2014), Rokiškyje (2015), Rietave (2016).

2017 m. plenere dalyvavo tapytojai Viktoras Binkis (rašytojo ir poeto Kazio Binkio, 1934 m. parašiusio A. Smetonos biografiją šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti, anūkas), Aldona Dobrovolskienė, Valdemaras Stupak, skulptorė ir tapytoja Aušra Jasiukevičiūtė, grafikai ir knygų dizaineriai Kristina Daniūnaitė, Bernardas Burba, kraštovaizdžio architektai Indra Bieliūnaitė, Vaiva Deveikienė, šių eilučių autorius, Salomėja Kuzienė, Steponas Deveikis, aplinkosaugos specialistė Saulė Deveikytė.

Kurie archetipai, slėsno kraštovaizdžio detalė, kultūros prorėžis, šviesos pluoštas patraukė dailininko akį ir vedžiojo teptuką ar plunksną? Kas įsimintino ir sakralaus, koks laukinio vitališkumo, tiesiog džiaugsmo, o gal nostalgijos kupinas peizažas buvo svarbu meno žmogui šioje Juodojo gandro šalyje, tautiškumo ir modernybės architektonikos raiškos regione? Parodos lankytojas pats atras (turi atrasti) savo žiūros tašką ir dvasinę paslaptį.

Plenero dalyvių tapyba – sodri ir vešli, kaip drėgnų apylinkių žolynai, kupina potėpių ir faktūrų žaismės, spalvų pustonių. Dangaus mėlio ar žolynų, medžių žalumos, akmenų raštų ir faktūrų daugiau šiame krašte? Ežeras gilus tiek, kiek aukštas dangus? Parko erdvė „atsiveria“ en face ir diagonalinėje plokštumoje, trimatė substancija pavaldi laikui ir dienos ritmui… Grafikos darbai – tarsi atvirukai atminčiai, etnografinė retrospektyva. V. Binkio ir K. Daniūnaitės tapybos darbuose – akmenų simfonija ir spalvos. A. Dobrovolskienė teikia permanentinę vietovaizdžio kaitos interpretaciją.

Kraštovaizdžio architektai pasiūlė Užugirio Kiemo laikrodžio ir laiko atminties sodo idėją. Juk kiemas, dvaras – gyvenamoji (gyva) erdvė, vieta, kuriai svarbios erdvės ir laiko dimensijos. Laiko kaita kviečia paklusti ciklo ir tėkmės kategorijoms. Diena – naktis, Saulės kelias ir metų laikų kaitos išraiška želdyne, amžių (šimtmečių) tėkmės atminties žymenys susieti į meninę parko kompoziciją.

Taujėnų dvaro sodybos ir parko istorijos tęstinis ciklas – grafai Marikoniai, kunigaikščiai Radvilos, sodininkystės tarybinis ūkis, UAB „Taujėnų dvaras“ – teikė peno menininko sielai, fantazijai, išmintingai interpretacijai. Ar pavyko tai perteikti? Ar pavyks parodos lankytojui atpažinti Lėno, Užulėnio, Užugirio, Taujėnų dvaro kampelius naujai, su nauja paslaptimi, nauja žinia, nauju akipločiu? Jeigu liks atmintyje naujas įspūdis, plenero dalyviai jausis pamaloninti ir dėkingi už suteiktą progą pažinti ir interpretuoti. A. Jasiukevičiūtės, B. Burbos, V. Stupak darbai atskleidžia lygumų peizažą ir jo kultūrinius inkliuzus. Šių eilučių autorius, kraštovaizdžio architektas, pateikia Taujėnų dvaro parko plano interpretaciją.

Plenero organizatoriai ir dalyviai dėkoja Lietuvos kultūros tarybai, Ukmergės kraštotyros muziejui ir jo Užugirio filialui, lėniškiui Robertui Pakelčiui, UAB „Taujėnų dvaras“ ir kitiems už paramą ir šiltą priėmimą, sukurtas darbo sąlygas, suteiktą informaciją bei įspūdžius.