Kadangi dvaro jau nelikę ir rekonstruoti jo neįmanoma, naujieji šeimininkai planuoja restauruoti bokštą – grąžinti jam originalią formą.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Naujausi

Kosakovskių šviesa Ukmergėje neblėsta

Liepos 3–6 d. Ukmergėje vyko tarptautinis fotografijos pleneras „Fotoodė grafui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui“, skirtas paminėti 180-osioms grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio gimimo metines, subūręs fotomenininkus ir fotografijos mėgėjus iš Lietuvos, Ukrainos bei Lenkijos. Plenero idėją nuo pat pradžių geranoriškai palaikė, o vėliau ir į jo eigą aktyviai įsitraukė paprastumu, nuoširdumu visus pavergęs paties grafo proanūkis fotomenininkas, tapytojas Pavelas Šanaica Kosakovskis (Pawel Szanajca-Kossakowski) su žmona Anira Vojan (Anira Wojan), sertifikuota filosofe, rašytoja, žurnaliste, režisiere ir prodiusere, „kvėpuojančia Vaitkuškiu“, bei dukromis Olivija (Oliwia Szanajca-Kossakowska) ir Julija (Julia Mafalda).

Aprimus plenerą lydėjusiam džiaugsmui, norisi atsigręžti į šiuos du nuostabius žmones ir paklausti jų, kodėl sugrįžo į Vaitkuškį, kokią vietą jų gyvenime užima menas, kokia jų misijos prasmė. Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbyje su Pavelu ŠANAICA KOSAKOVSKIU ir Anira VOJAN.

2017IMG_5962

Pavelas Šanaica Kosakovskis ir Anira Vojan, įsigiję Vaitkuškio dvarą, dabar gyvena tarp Varšuvos ir Ukmergės.

– Papasakokite apie save. Kas Jus sieja su Vaitkuškio dvaru, įsikūrusiu Ukmergės rajone? Kas paskatino reziduoti čia, kur likę tik griuvėsiai?

Anira: Vaitkuškio dvaras – Kosakovskių giminės lizdas jau daugiau nei 250 metų. Užauginę vaikus mes supratome, kad turime papasakoti jiems šeimos istoriją. Vyro motina, Sofija Marija Kosakovska-Šanaica, parašiusi knygą apie Kosakovskių giminę, įdavė ją mums. Tuomet mes kelis kartus nuvykome į Vaitkuškį, bet vis atsirasdavo trukdžių, kliudžiusių priartėti prie tikslo. Tačiau vieną dieną mums paskambino profesoriaus Vlado Drėmos anūkė, sakydama, kad pažįsta Vaitkuškio dvaro savininkę. Taip mes susipažinome su ja. Vaitkuškio dvaras, tiksliau, tai, kas iš šių rūmų liko, priklausė jai, jei neklystu, daugiau nei dešimt metų. Moteris prisipažino, kad ketina dvarą parduoti. Nors rasti lėšų buvo išties sunku, vis dėlto mes jį įsigijome.

Kadangi dvaro jau nelikę, rekonstruoti jo neįmanoma, todėl norėtume restauruoti bokštą – grąžinti jam originalią formą. Esame parengę projektą ir netgi vizualizaciją – 3D modelį. Tai – materialus požiūris. Metafizinį, filosofinį požiūrį atskleisti yra kur kas sudėtingiau. Akivaizdu, kad kai žmogus grįžta prie savo ištakų, šaknų, jis jaučiasi ypatingai. Tačiau norėčiau įspėti pernelyg praeitimi netikėti, nes praeitis tėra įkvėpimas ateičiai. Mes esame krikščionys, todėl paklūstame Jėzaus Kristaus žodžiui. Jis sako: „Nežiūrėk į šią malonę, eik su manimi.“ Mes tikime, kad tik-roji prasmė slypi ateityje.

Žmonės, kuriuos sutikome atvykę, nuostabūs, Ukmergės bendruomenė yra labai šauni. Tačiau mūsų misija neapsiriboja Ukmergės kraštu, ji apima visą Lietuvą, turinčią nuostabią kultūrą, kadaise buvusią itin artimą Lenkijai. XX a. 3–4 deš. reiškęsis lenkų rašytojas, žurnalistas Stanislavas Mackievičius (Stanisław „Cat“ Mackiewicz) yra pasakęs, kad lietuviai ir lenkai – broliai ir seserys, tik jų tėvai išsiskyrę. Mes, iki šiol persisunkę šių „skyrybų“ nuotaika, vieni į kitus žvelgiame negatyviai, tačiau, užuot taip ir toliau elgęsi, turėtume žvelgti giliau ir puoselėti tai, kas mus jungia.

Pavelas: Prieš dvejus metus mus pasiekė informacija, kad po Pašilės kapinėse palaidoto grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio kapaviete, atliekant archeologinius tyrimus, buvo aptiktas rūsys su kitų šeimos narių karstais. Sulaukėme elektroninio laiško su aukštos kokybės šio rūsio fotografija. Buvome sukrėsti. Kaip Anira sakė, esame krikščionys, su mumis nebuvo susisiekta, tačiau prieš atveriant kapą derėjo paprašyti vietos ar kito kunigo atlikti reikiamas apeigas. Visgi nusprendėme nekelti ginčų, nes esame dėkingi archeologams. Taigi, atvykome į Lietuvą, susipažinome su Pašilės klebonu Rimantu Laniausku, Vaitkuškio dvaro šeimininke, kitais žmonėmis.

Kas lėmė, kad likome čia reziduoti? Žinote, tai lyg pasaka apie džiną butelyje – kažkas jį atidarė, ir po to nutiko daugybė svarbių įvykių: didžiulė prosenelio grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijų paroda Varšuvoje, sudaryta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, senelio Jono Eustachijaus Kosakovskio darbų paroda Lietuvoje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ir pan. Galiausiai įsigijome Vaitkuškio dvarą ir ėmėme jausti artimesnį ryšį su giminės istorija. Dabar gyvename tarp Varšuvos ir Ukmergės.

Iš tiesų sudėtinga papasakoti, kodėl atvykome ir pasilikome. Man, kaip menininkui, svarbiausia ne faktas, kad Vaitkuškio dvaras priklausė mano proseneliui, o vėliau ir seneliui, bet tai, jog ši vieta skendi nuostabioje šviesoje, kuri tokia palanki kūrybai. Stanislovo Kazimiero Kosakovskio prisiminimuose taip pat yra parašyta: „Kasmet iš Varšuvos į Vaitkuškį vykstame dėl šviesos.“ Jam tai svarbiausia, nes jis, kaip ir aš, kūrė. Šis dvaras yra aukščiausioje vietoje (Šventosios slėnio viršutinėje terasoje – aut. past.) ir dangų dalija į dvi dalis – kairę ir dešinę, todėl išties lengva stebėti jame nuolat vykstantį spektaklį. Galima sakyti, padangę čia nešiojuosi ant galvos, – debesys yra labai arti žmogaus.

Žinoma, nemažiau rimta priežastis atvykti buvo ir tai, kad vyresnioji karta grėsmingai artėja prie baigties. Prieš mirtį mano motina mums daug ką papasakojo, visą šeimos archyvą, dokumentus ir svarbiausias žinias perdavė mano žmonai, nes aš esu menininkas – šiandien prisimenu, rytoj – jau nebe. Taigi, pirmą kartą Vaitkuškį aplankėme prieš penkiolika ar dvylika metų. Tuomet pagaliau peržiūrėjome ir dokumentus, patvirtinančius, kad paskutinysis dvaro savininkas buvo Jonas Eustachijus Kosakovskis. Šie dokumentai prieinami tapo tik nuo 1992 m. Iki tol Jono Eustachijaus vaikai – mano motina, teta Barbara ir dėdė Eustachijus – spėjo pasenti. Be to, jiems buvo keblu čia atvykti dėl sovietų okupacijos režimo. Tačiau tik dabar pajutau, kad mūsų giminės istorija nėra privati, kad siekis papasakoti ją žmonėms nėra tik mūsų pačių malonumui – tai didžiulės pastangos, kuriose regime prasmę. Lietuva ir Lenkija drauge išgyveno išties sunkių, nemalonių akimirkų, bet tik akimirkų. Destrukciją tarp tautų didino ir Josifo Stalino veikla – jis iškreipė žmonių mąstymą. Mokyklose be perstojo buvo aiškinama, kad tarp turtingųjų ir vargšų tvyrojo įtampa, tačiau tai – netiesa. Pavyzdžiui, Vaitkuškyje ūkio sistema klestėjo. Mes nė vieno niekuomet nepalikome nuošalyje, dalijomės tuo, ką turėjome. Galima netgi teigti, kad šioje vietoje viręs gyvenimas – savotiškas Europos Sąjungos pranašas, nes Vaitkuškio istorija neapsiriboja Lietuva ar Lenkija. Tai – visos Europos istorija, todėl kad Vaitkuškis – vienas iš daugelio kultūros židinių. Atėjus Stalinui, visa, kas buvo taip gražiai sustyguota, buvo suniokota, o padariniai juntami iki šių dienų.

Taigi, asmeninis mano siekis – atkurti draugiškus lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. Jaučiu, kad protėviai čia daug ir sunkiai dirbo, o dabar viskas apleista. Kadangi vyresnioji karta paseno, istorija gręžiasi į mane, nes neturiu nei brolių, nei seserų. Iš tiesų didžiulis džiaugsmas susipažinti su vietiniais žmonėmis, su jais bendrauti, juos suprasti. Kuomet tarptautinio fotografijos plenero metu kartu su ponu Antanu Lyduokiuose sodinome ąžuolą, aš supratau, kad šviesa, kurią skleidė Kosakovskiai, kultūra, kurią puoselėjo, pasiliko jūsų žmonėse. Žinoma, tai nauja idėja, tačiau atgaivindamas prarastus ryšius su Vaitkuškiu, Ukmerge, Lietuva, aš regiu tą šviesią praeitį, kuomet lenkai ir lietuviai vieni kitiems jautė pagarbą, draugiškumą.

IMG_5367

Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis Vaitkuškyje buvo įkūręs fotoateljė.

– Ar yra daugiau grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio palikuonių? Ar juos pažįstate, palaikote ryšius? Ar jiems svarbi misija, kurią įgyvendinti ėmėtės įsigydami Vaitkuškio dvarą?

Anira: Taip, jei neklystu, palikuonių yra dar apie šimtas penkiasdešimt. Kai kuriuos jų pažįstame, bendraujame, kai kurie jų neteikia didelės reikšmės giminės istorijai, nes pirmiausia turi išsikovoti ir įtvirtinti materialų statusą visuomenėje. Tad jie tarsi negali sau leisti tokios prabangos kaip laisvė, kūryba, idėjos ir pan. Mūsų padėtis kiek kitokia, nes atlikome vieną didžiausių pareigų – užauginome vaikus, o dvidešimt metų, praleistų atokiame Lenkijos kaime, taip pat padėjo pažinti kitą gyvenimo pusę.

Tačiau šis klausimas vis tik yra apie Stanislovą Kazimierą Kosakovskį ir jūs turėtumėte žinoti, kad anuomet sūnūs paveldėdavo nekilnojamąjį turtą, o dukroms atitekdavo pinigai. Taigi, grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis turėjo tris sūnus, apie dukras šįkart nešnekėsime. Jauniausiajam, Jonui Eustachijui, atiteko Vaitkuškio dvaras, viduriniajam, Mykolui Stanislovui, – pinigai Lyduokių dvarui įsigyti, o vyriausiajam, Juozapui Stanislovui, – Berastavicos dvaras (Didžioji Berestavica), kuris dabar yra Gardine, Baltarusijos teritorijoje. Kai Jonui Eustachijui buvo penkeri, mirė jo tėvas, o sulaukus vienuolikos – ir motina, todėl jaunuolis augo pas brolį Mykolą Stanislovą Lyduokiuose.

Jonas Eustachijus gimė 1900-aisiais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jam tebuvo keturiolika, o sulaukęs aštuoniolikos stojo į armiją dalyvauti kovose tarp Lenkijos ir bolševikinės Rusijos. Šie įvykiai atitolino jį nuo ramaus gyvenimo Lyduokiuose. Buvo ir kita prob-lema. Oficialaus globėjo Dominyko Daugėlos iniciatyva Jonas Eustachijus priėmė Lietuvos pilietybę, tačiau brolis, Mykolas Stanislovas, to atsisakė, todėl neteko Lyduokių dvaro ir buvo priverstas grįžti į Lenkiją. Mykolas Stanislovas tarsi pasisakė prieš Lietuvos valstybingumą, tuo tarpu Jonas Eustachijus, vedinas globėjo, pasisakė už. Susiklosčius tokiai sudėtingai situacijai, jis galiausiai nusprendė pasekti senelio, Fortunato Kosakovskio, puikaus tapytojo ir savamokslio gydytojo, pėdomis. Taigi, Jonas Eustachijus Kosakovskis tapo gydytoju, tačiau nepamiršo ir tapybos, o padėjęs tvirtą pagrindą vaikų kardiochirurgijos srityje, išgarsėjo visoje Lenkijoje. Jonas Eustachijus – mano vyro senelis. Pavelas taip pat yra vienintelis jo palikuonis, nes tik Pavelo motina iš visų trijų Jono Eustachijaus Kosakovskio vaikų susilaukė įpėdinio.

Pavelas: Kadangi grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis turėjo tris žmonas, savaime suprantama, kad be manęs yra ir daugiau jo palikuonių, tačiau jie – atsiskyrę. Žinoma, mes kvietėme šeimos narius, įsikūrusius Lenkijoje, prisidėti, nes veikdami išvien būtume kur kas stip-resnė jėga. Jie atsisakė, nes, jų manymu, tam skirtas laikas praėjo. Tačiau jie negalvoja, kad yra ir jaunesnioji karta, kuri galbūt norėtų padėti, nes Kosakovskių giminės istorinis ir kultūrinis paveldas nepriklauso tik man vienam – tai visos giminės, Ukmergės, Lietuvos ir Lenkijos dalis.

Taigi, mes kvietėme giminaičius atvykti, tačiau jie turėjo daugybę keistų klausimų ir kitokią nuomonę, kas yra tikrasis Vaitkuškio dvaro savininkas, nors išlikę dokumentai aiškiai byloja, kad dvaras priklausė jauniausiam Stanislovo Kazimiero Kosakovskio sūnui, mano seneliui, Jonui Eustachijui. Taigi, jie ieško problemos, kurios nėra, o reikėtų susitelkti siekiant išsaugoti tai, kas liko, ir dalytis tuo su žmonėmis.

– Anira, Lenkijoje esate įkūrusi Jono Eustachijaus Kosakovskio fondą, Lietuvoje – VšĮ „Kosakovskių institutas“. Kokio pobūdžio šių organizacijų veikla?

Anira: Taip, Lenkijoje įkūrėme Kosakovskių fondą ir pavadinome jį Jono Eustachijaus Kosakovskio vardu. Veiklą pradėjome nuo meno terapijos taikymo Varšuvos medicinos universiteto vaikų ligoninės pacientams, kurie dėl ligos ar negalios susiduria su saviraiškos galimybių stoka. Atvykę čia, į Lietuvą, galime į šią veiklą žvelgti iš šalies, ne iš istorinės, bet dvasios plotmės, t. y. kaip į galimybę ir siekį formuoti žmogaus gyvenimo būdą bei poziciją. „Kosakovskių instituto“ tikslas – tyrinėti, populiarinti Kosakovskių giminės istorinį, kultūrinį paveldą bei indėlį į kultūros, meno, švietimo, visuomenės sritis.

– Pavelai, kuo Jums svarbus liepos 3–6 d. Ukmergėje vykęs tarptautinis fotografijos pleneras „Fotoodė grafui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui“? Ar jis pateisino Jūsų, kaip plenero dalyvio, viltis ir lūkesčius?

Pavelas: Šis pleneras – tarsi grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio pradėto darbo tąsa. Mes nuolat gilinamės į jo palikimą – jo darytos fotografijos pasižymi aukštu sąmoningumo lygiu. Tai – tikrojo meno pavyzdžiai. Manau, prosenelio Stanislovo Kazimiero Kosakovskio gimimo diena (grafas gimęs rugpjūčio 3 d. – aut. past.) buvo puiki proga, pradžia žmonėms, mylintiems fotografiją, kelioms dienoms išsisklaidyti su fotoaparatais, kameromis miškuose, laukuose, Vaitkuškyje, Lyduokių, Veprių, Pabaisko miesteliuose bei Ukmergėje. Tai – už bet kokio racionalumo ribų. Tikiu, kad ilgainiui grafui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui paminėti skirtas fotografijos pleneras taps kur kas žinomesnis, kad žmonės pamatys, supras ir įvertins, kokia graži šalis yra Lietuva. Nuoširdžiai dėkoju plenero organizatoriams. Neturiu didelių lūkesčių, vienintelis – daryti geras fotografijas.

– Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime užima menas? Koks Jūsų santykis su fotografija?

Anira: Menas yra labai svarbus, bet aš taip pat atsakyčiau, kad menas – niekas, nes patys svarbiausi dalykai gyvenime su menu nesusiję, jų neįmanoma apibrėžti. Prieš kelerius metus Varšuvoje mano akį patraukė grafitis, kurio užrašas skelbė: „Antikristas bus artistas“ („The Antichrist will be artist“). Aš neretai prisimenu šį grafitį – kažkas užrašė šiuos žodžius, nes menas yra viena iš daugybės žmogaus saviraiškos galimybių. Meno kūrinys gali būti vykęs arba nelabai. Kiek sudėtingiau, kai kalba pasisuka apie menininką. Jeigu jis yra tikras kūrėjas, visą savo vidų per kūrybą atiduoda pasauliui. Tai visuomet palieka gilų įspūdį. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie, pavyzdžiui, mokytoją, kuris nuoširdžiai save atiduoda savo mokiniams. Taigi, nėra didelio skirtumo, nes kiek-vienas mūsų gimėme turėdami atitinkamus gabumus. Dabar yra daugybė žmonių, vartojančių žodžius „menas“, „menininkas“ ir nesuprantančių, kokią atsakomybę jie slepia, užkrauna, t. y. apsimetėlių.

Atsakant į antrąją klausimo dalį, vienintelė fotografija iš visų menų geba užfiksuoti laiką, kuris, filosofiniu požiūriu, neegzistuoja, t. y. dabartį. Remiantis filosofija, yra tik praeities ir ateities laikas, o dabartis tėra nežymi riba tarp praeities ir ateities. Fotografija gali „sustabdyti“ šią akimirką. Be to, fotografija yra paprasčiausias būdas, palyginti su daile, muzika ir t. t., daugybei kūrybiškai mąstančių žmonių pasakyti tą patį. Taigi, dėkui Dievui, kad yra fotografija.

Pavelas: Visą savo gyvenimą praleidau kurdamas – ne tik fotografuoju, bet ir tapau. Dabar kiek nutolau nuo fotografijos, tad fantaziją talpinu drobėje. Priežastis, kodėl kuriu, noriu kurti, – laisvė, kurią man suteikia pasirinktas formatas. Nežinia, ką daryti, yra puiki priežastis kurti. Fotografija – tarsi šeimos tradicija, nes kone kiekvienas jaunuolis ima į rankas fotoaparatą ir eina fotografuoti. Taigi, dievinu fotografiją. Jos dėka turiu prisiminimus.

– Pavelai, ar esate perėmęs kokių prosenelio Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijos principų? Kodėl?

Pavelas: Ne, nes visuomet buvau prieš tokią senamadišką fotografiją. Kuomet dar būdamas jaunas išvydau prosenelio darbus, jie manęs visiškai nesužavėjo, pasirodė nuobodūs. Tad dirbu fotografu, tačiau kuriu savaip. Dabar Julija ir Olivija eina šiuo keliu.

– Norite pasakyti, kad perima proprosenelio kūrybos principus?

Taip. Tai reiškia, kad nevengia fiksuoti žmonių, kreipia dėmesį į šviesą. Pats Stanislovas Kazimieras Kosakovskis fotografavo žmones, buvo reiklus šviesos estetikai, nevengė režisūros principų. Dažnai primenu mergaitėms nedaryti per daug kadrų – geriau vienas, du geri, bet ne šimtas abejotinų.

– Jūsų dukrų, Olivijos ir Julijos, veikla, studijos siejasi su fotografija. Papasakokite plačiau.

Anira: Kiekvienas žmogus, sulaukęs dvidešimties, trisdešimties ar net keturiasdešimties, vystantis idėjas, yra procese. Negalima tiksliai pasakyti, kuo jis taps ar kas iš to išeis. Taigi, nėra jokio skirtumo tarp mūsų dukrų ir bet kurio kito, imančio į rankas fotoaparatą ar net mobilųjį telefoną ir fotografuojančio. Jauni žmonės yra ieškojimų kelyje.

Pavelas: Iš tiesų kiek netikėta, kad mūsų dukterys ėmė fotografuoti, nes šiuolaikiniame pasaulyje pragyventi iš fotografijos, kurti prasmingą fotografiją yra labai sudėtinga – reikia kovoti. Tačiau tai taip pat ir didžiulis džiaugsmas, nes aš tapau, o jos fiksuoja gyvenimą. Olivija šiuo metu įsikūrusi Vilniuje, Julija galima sakyti yra visur, nes daug keliauja. Smagu, kad jos abi fotografiją panaudoja vis sąmoningiau ir sąmoningiau. Tai – vienas būdų mokytis fotografijos. Jos yra teisingame kelyje.

– Kokia Jūsų veiklos prasmė, ateities vizijos, perspektyvos?

Anira: Aš visuomet žvelgiu pozityviai, todėl nematau realių perspektyvų. Kad įgyčiau drąsos veikti, tikrovę interpretuoju optimistiškai. Tikiu šviesia ateitimi, bet žinau, kad tam pasiekti prireiks daugybės pastangų, kurias gali lydėti skausmas, tačiau galų gale viskas bus gerai. Kokia mano veiklos prasmė? Stengiuosi, kad viskas, ką darau, neštų pozityvią žinutę. Jeigu kiekvienos veiklos, kad ir kas tai bebūtų – darbas, vaiko auginimas, sielos prasmės paieškos ir t. t., idėjas sudėtume į dėžutę ir turėtume gauti vieną žodį, koks žodis tai būtų? Manau, gyvenimas, o gyvenimas yra meilė. Kadangi išpažįstame krikščionybę, mums svarbiausias – Dievo žodis. Jėzus Kristus yra pasakęs: „Aš duodu jums naują įsakymą, kad vienas kitą mylėtumėte.“ Taigi, aš tik galiu pakartoti savo „viršininko“ žodžius – mes esame čia tam, kad mylėtume vienas kitą.

Pavelas: Mano ateities vizija yra dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, todėl kad laikas skrieja. Tai reiškia, kad jeigu esi kūrybingas žmogus, turi keltis septintą valandą ryto ir dirbti iki pat vėlyvos nakties. Kaip Anira minėjo, mūsų tikslas – santarvė. Tokia mano perspektyva. Tačiau, siekiant to, svarbu veikti kiekvieną dieną.

Anira: Kiekvieną dieną žmogus kartoja tą pačią pamoką. Nėra kada ilsėtis. Dabar arba niekada.

Pavelas: Kai čia, Vaitkuškio dvare, po atviru dangumi vyko šventinis tarptautinio fotografijos plenero „Fotoodė grafui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui“ vakaras, buvo nuostabu girdėti tiek daug kalbų: lietuvių, lenkų, ukrainiečių, rusų, anglų, prancūzų. Iš tikrųjų tai buvo pirmasis čia vykęs vakarėlis po 77 metų pertraukos. Atrodytų, nieko keisto, tačiau šio vakaro metu tvyrojusi atmosfera buvo nepaprasta ir be galo įkvepianti.

Kalbėjosi Simona ZVICEVIČIŪTĖ

Fotoode 2

Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis.

 Dainiaus VYTO fotografijos

www.kamane.lt logo2

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas