Ištuštėjusiame Masiulių kaime vėl suskambo kraštiečių daina

Algirdas MOTIEJŪNAS

 Prie nuostabaus Siesarties slėnio

Skardeno giesmes vyturiai,

Ten įsikūręs senas kaimas,

Pasivadinęs Masiuliai.

Kairiajame Siesarties upės slėnyje kadaise įsikūrę Masiuliai buvo vienos „ulyčios“ kaimas. Vėliau, kaip ir daugelis kitų, Masiulių kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius – jų buvo apie 50. Nebuvo šiame krašte stambių ūkių, daugelis gyventojų turėjo tik po kelis hektarus žemės. Tačiau būdami darbštūs ir tvarkingi žmonės neskurdo. Gausios šeimos nesiskundė duonos stoka. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kaime kilo sumaištis. Retėjo jaunų vyrų gretos, netrukus prasidėjo sodybų tuštėjimo metas, ne viena Masiulių kaimo šeima atsidūrė Sibiro platybėse. Plūstelėjus kolektyvizacijos vėjams, jauni žmonės brovėsi į miestus, kur gyventi buvo lengviau. Tie, kurie neišvyko tolėliau, stengėsi įsikurti Labeikių gyvenvietėje, kur buvo ūkio centras. Prasidėjus melioracijai, daugelis senųjų kaimo trobesių buvo nugriauti, iškirstos sodų obelys atsidūrė giliai po žeme. Sunku dabar suprasti, kur stovėjo gryčios, ūkiniai pastatai, nes neliko net jų pamatų.

Pirmasis Šešuolių seniūnijos Masiulių kaimo žmonių susiėjimas vyko 1999 metų birželį. Tuomet susirinkome gana didelis masiuliečių būrys. Tada kaime gyveno septynios šeimos, dabar likę tik penkios. Visus susitikimus organizavo tie patys buvę masiuliečiai – Ukmergėje gyvenantis Bronius Paškauskas, Vepriuose įsikūręs Stasys Šikšnys ir į Želvą persikėlusi Marytė Blusienė. Jiems – visų dalyvavusių susiėjime padėka. Didžiausios masiuliečių pagarbos ir dėkingumo sulaukė gimtąjį kaimą knygoje „Masiuliai prie Siesarties: išėjęs kaimas“ išgarsinusi dabar Ukmergėje gyvenanti Irena Černiauskaitė-Četrauskienė. Knygoje aprašyti visi kaimo žmonės, vietovardžiai. Sunku net įsivaizduoti, kiek išmonės, atsidavimo ir laiko reikėjo surinkti informaciją apie kiekvieną šeimą, nuo laiko pageltusias nuotraukas ir visa tai sudėti į knygą. Joje taip pat yra ir ilgiausias vietinių žmonių vartojamų tarmiškų žodžių sąrašas.

Kaip ir visuomet pirmiausia rinkomės Želvoje, nes miestelio Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje parapijos klebonas Petras Avižienis aukojo šv. Mišias už į amžinybę išėjusius ir gyvus, plačiai išsibarsčiusius Masiulių kaimo žmones. Po pamaldų sėdome į automobilius ir važiavome į mums visiems gerai žinomą ir brangią vietą – prie lauke iškilusios aukštos kalvos. Šią aukščiausiai iškilusią kaimo vietą ženklina didžiulis akmuo, kuriame iškalti žodžiai „Čia Masiulių žemė, o mes, vaikai jos“.

Susėdome ratu šeimomis žole apaugusioje aikštelėje, pasiklojome savo atsivežtus užtiesalus ir vaišinomės iš namų pasiimtais užkandžiais. Netrukus užtraukėme ir vieną kitą dainą, jų garsas sklido tolyn ir pasiekė už anapus Siesarties esančius kaimus. Buvo smagu, tačiau kartu į širdį plūdo ir graudulys – visi senstame, kaskart mūsų susirenka vis mažiau. Tačiau noras aplankyti gimtas vietas, susitikti kaimynus, bičiulius – beribis. Šįkart viena masiulietė į susitikimą atvežta sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, nes labai norėjo pabūti tarp kaimo žmonių.

Mūsų susiėjimui pasitaikė labai gražus oras, tad ant kalvos praleidome kelias valandas. Į namus skirstėmės pasižadėję čia vėl susitikti po trejų metų.

Prisimindamas masiuliečius, iš savo gimtinės vienokiu ar kitokiu būdu likimo nublokštus toli nuo savo namų, sueiliavau šiuos posmelius:

Palikau aš tenai ne vien dienas giedras,

Nerami ten prabėgo jaunystė.

Palikau ten dainas, savo svajones –

Niekada, niekada jos negrįš jau.

Daugel daugel dienų

Man buvai miražu,

Švietei man vilties spindulėliu.

Ar skausme, ar varge lydėjo mane

Tavo vizijų šviesūs šešėliai.