Bokso čempiono namuose nėra vaistų

77-erių Mečislovą Grigucevičių Ukmergėje pažįsta daugelis. Vieni jį mena kaip buvusį ilgametį Autotransporto įmonės keleivių pervežimo eksploatacijos skyriaus viršininką, kiti žino dirbus Ukmergės baldų kombinate, ceche. Taip pat ukmergiškis ne vienerius metus Panevėžio automokyklos filiale buvo sunkvežimių vairuotojų instruktorius, Ukmergės autobusų parke dirbo kontrolieriumi. Išėjęs į užtarnautą poilsį jis turi ne mažiau veiklos ir užsiėmimų nei tuomet, kai dirbo. M. Grigucevičius aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, todėl nuolat yra matomas įvykių sūkuryje.

Tačiau nedaug, matyt, kas žino, jog šis žmogus jaunystėje šoko ir labai aktyviai sportavo. Jis skynė laurus įvairių rungčių varžybose. Vis tik svariausios Mečislovo pergalės buvo iškovotos bokso ringe. Buvęs sportininkas mano, jog įvairių šakų treniruotės jį visapusiškai užgrūdino. Nors iš aktyvaus sporto pasitraukė daugiau nei prieš 50 metų, tačiau tai, ką buvo sukaupęs jaunystėje, neišbarstė iki šiol.

„Mano namuose nėra vaistų. Kol kas apsieinu be gydytojų, nes nesergu. Tikriausiai todėl, kad nuo mažumės buvau labai aktyvus, – šypsosi senjoras ir pasidalina geros savijautos receptu. – Jei dabar žmonės daugiau judėtų, mažiau sėdėtų prie televizoriaus ar kompiuterio, vengtų žalingų įpročių, jie ne tik mažiau sirgtų, bet ir jų gyvenimas nušvistų kitomis spalvomis.“

Protėvis buvo prancūzas?

„Save laikau tikru ukmergiškiu ir lietuviu. Tiek mano tėvas, tiek senelis Jonas Grigucevičius gimė Užupyje. Tačiau vienas iš tolimų mūsų protėvių buvo prancūzas. Jis Lietuvoje atsidūrė su Napoleono kariuomene per 1812 metų Prancūzijos–Rusijos karą.

Mūšyje sužeistas prancūzų karys pateko į lietuvių šeimą. Ji jauną svetimšalį, kurio pavardė skambėjo panašiai kaip Grigucevičius, išgydė, išslaugė. Pasveikęs prancūzas nusižiūrėjo vietinę lietuvaitę, ją vedė, čia pat apsigyveno ir į savo gimtinę nebegrįžo. Prancūziška pavardė buvo sulietuvinta ir jis tapo Grigucevičiumi“, – sakė Mečislovas.

Jis nežino, ar tai tikra tiesa, bet ši šiek tiek romantiška istorija šeimoje perduodama iš kartos į kartą.

Ukmergiškio mama Mečislava Linkevičiūtė gimė ir augo Ukrainoje. Į šią šalį, ieškodamas geresnio gyvenimo, jaunystėje išvyko jos tėvas. Kai jis dvare gavo ūkvedžio ir agronomo darbą, čia įsitvirtino, pas save iš Lietuvos pasikvietė mylimą merginą. Pora Ukrainoje susituokė ir susilaukė trijų dukterų – Mečislavos, Stanislavos ir Jadvygos. Dvare gyvenusi šeima nepritekliumi nesiskundė, mergaitės lankė mokyklą.

„Mama Ukrainoje mokėsi rusų kalba, baigė aštuonias klases. Jai, pirmūnei, buvo išduotas aukso raidėmis išrašytas diplomas, kurį galima prilyginti aukso medaliui“, – į prisiminimus nuklysta M. Grigucevičius. Ir prasitaria, kad po daugelio metų savo močiutės pasiekimą pakartojo du jos anūkai – sūnų Mečislovo ir Henriko vaikai. Jie aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą.

Kai 1932–1933 metais Ukrainoje vyko septyniolika mėnesių trukęs ir milijonų gyvybių pareikalavęs Didysis badas, vadinamasis Holodomoras, Linkevičiams pavyko išsigelbėti ir pasiekti Lietuvą.

„Senelis iš Ukrainos šeimą parvežė į Ukmergę. Grįžę apsigyveno nuomojamame butelyje Bažnyčios gatvėje, namo, kur tuomet veikė biblioteka, antrame aukšte“, – pasakoja Mečislovas.

Vyriausioji Linkevičiūtė krito į akį Grigucevičiui ir jaunuoliai susiejo savo likimus.

Nuo trejų metų šoko ir dainavo

M. Grigucevičiaus mama Užupyje buvusiame vaikų darželyje dirbo vedėja, po to auklėtoja. Su savimi į darbą ji vesdavosi ir abu sūnus.

„Darželį pradėjau lankyti būdamas trejų metų. Kiek save menu, šokau, vaidinau, dainavau…“ – juokiasi ukmergiškis.

Vaikystėje galbūt jam atrodė kitaip, tačiau užaugęs suprato, jog mamai turi būti ypač dėkingas už nuo mažumės skiepytą aktyvų gyvenimo būdą.

Pradėjęs lankyti septynmetę mokyklą, Mečislovas po pamokų niekieno neverčiamas skubėjo į meno saviveiklos būrelius. Ūgtelėjęs vaikinas Kultūros namuose šoko tautinius šokius.

„Mano kartos jaunimo gyvenimo būdas buvo kitoks nei dabar. Mokykloje sporto salė nuolat būdavo užimta. Negana to, per pertraukas sustumiame klasėse į pakraščius suolus ir visi sportuojame. Sporto nepamiršdavome ir po pamokų“, – pasakojo Mečislovas.

Ukmergiškio manymu, jei dabartinis jaunimas judėjimui kasdien skirtų kelias valandas, netektų bėdoti, jog beveik pusė šaukiamojo amžiaus vaikinų dėl sveikatos netinka karinei tarnybai.

„Patarčiau jauniems žmonėms ne prie laiptinių stoviniuoti ir iš neturėjimo ką veikti dūmą traukti, o laiką leisti sporto, šokių salėse“, – nuoširdžiai kalbėjo senjoras.

Daugelį metų aktyviai sportavusiam M. Grigucevičiui apmaudu, jog dabar ne tik Ukmergės mokyklų sporto salės pustuštės, bet ir Sporto mokykloje netenka sukti galvų, kaip sutalpinti norinčius lankyti užsiėmimus moksleivius.

„Sporto mokykla nuolat turėtų būti pilnutėlė, atėjusieji sportuoti lauktų už durų “, – savo nuomonę turi ukmergiškis.

Skynė pirmas vietas

M. Grigucevičiaus namuose sukaupta daugybė garbės raštų, padėkų, diplomų, kuriuos jis pelnė sporto varžybose. Nors kai kurie jų ukmergiškiui įteikti daugiau nei prieš 60 metų, jam mokantis mokykloje, tačiau buvęs sportininkas puikiai mena ir galėtų papasakoti apie kiekvieną savo pergalę, įdomesnius kovų epizodus.

„1953 metais rajono moksleivių spartakiadoje į tolį nušokau 4,40 m ir buvau pirmas. Tuomet dalyvavau ir 100 metrų bėgime. Finišą pasiekiau per 14,2 sekundės ir užėmiau pirmą vietą. Po metų tokioje pat spartakiadoje pirmas įveikiau 60 ir 100 metrų distancijas“, – vartydamas diplomus prisiminė veteranas.

Nemažai svarių pergalių Mečislovas iškovojo su jaunimo futbolo komanda. Beje, kai pradėjo lankyti šios sporto šakos treniruotes, jis buvo jauniausias komandos žaidėjas.

„Šiltuoju metų laiku treniravomės stadione, kuris buvo tuometinėje Gegužės 1-osios gatvėje. Vėlų rudenį persikeldavome į Antrosios vidurinės mokyklos salę. Mus treniravo Stasys Kamarauskas“, – pasakojo M. Grigucevičius.

Ukmergiškį džiugino visi sporte iškovoti laimėjimai, tačiau labiausiai jis džiaugdavosi pergalėmis bokso ringe. Gal todėl, kad čia nuolat jautė didžiulę konkurenciją, ir norint įveikti varžovą reikėjo įdėti ypač daug pastangų. Pergalei nepakako būti geros sportinės formos. Sportininkui reikėjo suvaldyti savo emocijas, sugebėti kiaurai matyti priešininką. Mečislovui tai puikiai pavykdavo: „Kur tik dalyvaudavau, ten laimėdavau…“

Vietoj repeticijos – į bokso treniruotę

Boksas Mečislovo gyvenime atsirado labai netikėtai: „Kartą eidamas į tautinių šokių repeticiją Kultūros namuose susitikau draugą, kuris lankė bokso treniruotes. Jis žinojo, kad aš sportuoju, todėl pakvietė ateiti ir mane, esą labai trūksta boksininkų. Pasiteisinęs, jog šokių mesti negaliu, nes vargu ar tam pritartų mano tėvai, atsisakiau ir abu pasukome savo keliais. Tačiau nuėjęs į Kultūros namus sužinojau, jog repeticija tądien neįvyks. Nusprendžiau užsukti pasižiūrėti, kaip treniruojasi boksininkai…“

Bokso treniruotės vykdavo tuometinės Antrosios vidurinės mokyklos sporto salėje. Mečislovas buvo sutiktas išskėstomis rankomis. Naujokas stačia galva paniro į jam naują ir iki tol nepažintą sporto šaką. Vaikinukas per treniruotes liejo prakaitą, todėl netruko sulaukti ir pirmųjų pergalių.

„Mus treniravo Antrojoje vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoju dirbęs Juškevičius. Jis jaunystėje, mokydamasis Kūno kultūros institute, boksavosi, tad pradėjęs dirbti Ukmergėje subūrė vaikinus. Treniruotis priimdavo visus, kas tik norėjo. Prasidėjus mokslo metams į treniruotes susirinkdavo apie 50 jaunuolių. Tačiau po mėnesio kito iš viso būrio likdavo tik keli. Šie siekdavo rezultatų, vykdavo į įvairias varžybas“, – boksininko karjeros pradžią mena ukmergiškis.

Nors sportas reikalavo nemažai laiko, vaikinas neapleido ir tautinių šokių ratelio: „Buvau jaunas, netrūko jėgų, tad visur spėdavau…“

Ringe laukė susitikimas su Danu Pozniaku

Iki šiol M. Grigucevičiaus atmintyje išlikę įspūdžiai iš Vilniaus „Žalgirio“ stadione 1957 metų liepos 14 dieną vykusios spartakiados. Joje ukmergiškis dalyvavo jaunių bokso varžybose.

„Spartakiadoje į ringą, Algirdo Šociko vedami, kilo apie 80 sportininkų. Jie rungtyniavo dviejose grupėse. Tarp vidutinio svorio sportininkų antroje grupėje iškovojau pirmą vietą. Dėl spartakiados čempiono vardo ringe turėjau susitikti su savo bendraamžiu Danu Pozniaku, kuris nugalėjo pirmoje grupėje. Jau tuomet jis bokso pasaulyje buvo neblogai žinomas, po metų pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu, o 1968-iais Meksiko olimpinėse žaidynėse laimėjo auksą…“ – į širdį glostančius prisiminimus paniro pašnekovas.

Kadangi varžybos gerokai užsitęsė, organizatoriai nusprendė grupių nugalėtojų dvikovos nerengti. Ant aukščiausios pakylos stovėjo M. Grigucevičius ir D. Pozniakas.

Pergalė respublikinėje spartakiadoje 18-mečiui Mečislovui atvėrė vartus į šalies jaunių rinktinę. Beje, tuomet joje jis buvo vienintelis ukmergiškis. Boksininkai ne tik daug dirbo treniruotėse, bet ir dalyvaudavo įvairiose varžybose.

Boksas padėjo atidaryti ne vienas duris

„Prieš karinę tarnybą pasitaręs su tėvais nusprendžiau baigti vairuotojų kursus. Mat turintiems vairuotojo teises būdavo lengviau tarnauti. Baigus kursus iki kariuomenės dar buvo likę metai, tad panorau padirbėti. Svarsčiau bandyti laimę autotransporto įmonėje. Bet ten jauniems darbą gauti buvo labai sunku. Nutariau rizikuoti…“ – šypsosi M. Grigucevičius.

Jaunuoliui pasisekė, nes tuometinis įmonės vadovas buvo bokso sirgalius. Pažinęs, jog darbintis atėjo boksininkas, jis Mečislovą tą pačią dieną priėmė vairuotoju. Įmonei buvo garbė, jog čia dirba čempionas.

Po metų M. Grigucevičius buvo pašauktas į karinę tarnybą: „Išėjau kaip sportininkas, mane pasiuntė į Rygą. Po priesaikos patekau į Pabaltijo bokso rinktinę. Vėliau perkėlė į Liepoją, ten treniravau šauktinius. Tarnyba truko daugiau nei trejus metus, tačiau nesiskundžiau. Kas mėnesį gaudavau 21 rublį algos – kitiems kareiviams ji buvo tik 3 rubliai su kapeikomis. Po metų tarnybos išleido trumpų atostogų. Kadangi uždirbtus pinigus taupydavau, neišlaidavau, namo grįždavau pripirkęs visiems lauktuvių. Tuomet juokaudavome, kad iš kariuomenės grįžtu turtingas kaip iš Kazachstano…“

Grįžęs iš karinės tarnybos Mečislovas bokso pirštinių daugiau neužsimovė. Tačiau keleri metai, kai jis treniravosi, dalyvavo įvairaus rango varžybose ir pelnė pergales, nepasimiršo iki šiol. Buvusiam sportininkui norėtųsi, kad Ukmergėje atgimtų ši sporto šaka.

Visos dienos kupinos veiklos

55 metų darbo stažą turintis Mečislovas dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu, tačiau visos jo dienos kupinos veiklos – šoka senjorų kolektyve, organizuoja autotransportininkų susitikimus, rūpinasi sodininkų bendrijos „Dukstyna“ reikalais. Ant jo pečių gula ir visi buities rūpesčiai – prieš šešerius metus Amžinybėn iškeliavo jo žmona.

Du sūnus – Valdą ir Rimantą – išauginęs M. Grigucevičius atvirauja, jog jo vaikai tėčio pėdomis nepasekė, sportininkais netapo. Vienas baigė medicinos mokslus, kitas – įgijo pedagogo diplomą. Mečislovas dėl to neapgailestauja, jam džiugu, kad vaikai rado savo gyvenimo kelią.

Galbūt senelio pėdomis paseks vienintelė anūkėlė Lustė? Būsima šeštokė mokykloje lanko šokių būrelį.