Bičių spiečių palaikė… gyvate

Vepriškis Stasys Valeika bitininkauja nuo jaunystės – kelis dešimtmečius. Per savo praktiką vyras matė daugybę spiečių. Kartais bičių šeimos „pabėga“, tačiau dažniausiai spiečius nutupia netoliese. Tuomet bitininkui pavyksta jas surinkti ir įkurdinti naujame avilyje.

„Daugybę ir visokių spiečių mačiau, tačiau toks pasitaikė pirmą kartą. Kaimynė, jį išvydusi, išsigando. Jai atrodė, kad ant obels šakos raitosi pakibusi didžiulė gyvatė. Aiškinu jai, kad čia bičių spiečius, bet ji savo – gyvatė ir tiek. Sako, žiūrėk, jos galva kruta…“ – juokėsi vepriškis.

Tik tuomet, kai jis, užsidėjęs bitininko kepurę, pasiėmęs dūminę, atėjo prie spiečiaus, kuris pamažu nuo obels šakos leidosi į spietinę, moteris patikėjo, jog čia buvo susimetusios bitutės.

1. Valeika sakė, jog tądien sodelyje nutūpęs spiečius jam nebuvo staigmena. Jis jau laukė, kol susiformavusi nauja bičių šeima paliks avilį.

„Net šiek tiek praktikos turintis bitininkas nesunkiai pastebi spietimo požymius. Prieš spietimą bitės nedirba, nesiuva korių, vangiai neša nektarą…“ – kalbėjo vepriškis.

Laukdamas spiečiaus bitininkas pasiruošė naują avilį, netoli jo ant stalelio pastatė spietinę. Ilgai laukti neteko.

Pasak S. Valeikos, kiekvieną vasarą iš jo bityno, kuriame yra apie 15 šeimų, išspiečia ne po vieną spiečių. Vienas, tik pakilęs iš avilio, nusileidžia visai netoli ir dažniausiai susimeta ant medžio šakos. Kitas būna nusiteikęs tolimesnei kelionei, tad bičių kamuolys tarsi šauna aukštyn, ir tiek jį tematysi…

Teigiama, kad bičių spiečius gali nukeliauti keliasdešimt kilometrų, kol pasiekia vedlių surastus naujus „namus“. Spiesdamos bitės iš avilio „pasiima“ medaus, visas spiečius jo gali neštis kelis kilogramus.

Savamokslis bitininkas prisipažįsta, kad apie bites žino nemažai, tačiau visų jų pasaulio paslapčių dar neįminė. Todėl bitutėmis rūpintis vis dar įdomu, šio hobio atsisakyti nežada.

„Kartais žmonės nori iš avilio gauti 50 kilogramų medaus. Jei tiek neprisuka, kaltina gamtą, bites. Man pakanka ir dvidešimties kilogramų, todėl visi metai bitininkauti būna geri“, – šypsojosi vepriškis.

S. Valeika tapti bitininku nusprendė vaikystėje. Vaitkuškyje gyvenę jo tėvai bičių neturėjo. Vaikas lakstydamas su pavydu stebėdavo kaimyną, kuris laikė bites, ir prasidėjus medunešiui iš avilio traukdavo meduotus korius. Kartą įsidrąsinęs paprašė, kad jam duotų palaižyti nors šaukštelį.

Tačiau kaimynas nedavė. Tuomet berniukas sau tvirtai pasakė, jog užaugęs bus bitininku, turės bičių ir medaus taip negailės. Prieš daugelį metų gimusi svajonė tapo realybe…