Sukilėlių vado palaikai rasti po pusantro šimto metų

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai atlikdami archeologinius tyrimus Gedimino kalno aikštelėje aptiko keletą mirusiųjų palaikų. Pagal pirminius duomenis, vienas iš mirusiųjų galimai yra 1863 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas, ketvirtadienį pranešė Kultūros ministerija.

Pranešime pažymima, kad archeologai baigia antrąjį archeologinių tyrimų etapą Gedimino kalno aikštelėje. Buvo ištirtas 36 kvadratinių metrų plotas, užfiksuoti iki 1,1–2,7 metro storio kultūrinio sluoksnio horizontai, dauguma jų sietini su XIX a. čia buvusia Vilniaus karine tvirtove.

Antrojo tyrimų etapo metu aptikti keturi griautiniai kapai, kuriuose palaidoti septyni mirusieji, iš jų trijuose kapuose buvo palaidota po du. Dauguma užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis. Viename dvigubame kape aptikta kulka, kitų mirusiųjų kapuose kulkų nerasta. Prie mirusiųjų aptikta aprangos detalių (diržų sagčių, drabužių sagų, keletas smulkių drabužių audinių fragmentų), asmeniniai mirusiųjų daiktai – religinio turinio medalikėliai, medalionai, kryželiai.

Vienas iš mirusiųjų buvo užkastas atskiroje duobėje. Prie jo rastas medalikėlis, o ant dešinės rankos – auksinis žiedas su įrašu vidinėje pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia/30 Lipca 1862 r.“ Remiantis istoriniais duomenimis ir archeologinių tyrimų metu rastais radiniais, manoma, kad čia buvo palaidotas vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Z. Sierakauskas.

Palaikus perkasoje preliminariai tyrė Vilniaus universiteto antropologė Justina Kozakaitė. Visa antropologinė medžiaga perduodama tolimesniam tyrimui į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antropologijos katedrą. Atsižvelgiant į mirusiųjų palaidojimo aplinkybes, galima pagrįstai manyti, kad visuose kapuose palaidoti vyrai, kurie mirė smurtine mirtimi.

Pagal surinktus duomenis, mirusieji buvo užkasti XIX a. antroje pusėje, palaikai yra 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nubaustų mirties bausme Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovas spaudai Arminas Šileikis sakė, kad palaikai rasti ant Gedimino kalno viršaus. Radimvietėjė archeologiniai tyrimai dar turėtų tęstis iki rudens.

„Kad hipotezė pasitvirtintų, ar tai tikrai yra sukilėliai, dar turi būti atlikti tolesni tyrimai“, – sakė A. Šileikis. Reikės visų pirma atlikti tyrimus dėl palaikų amžiaus, ligų, kuriomis asmuo sirgo, o po to sektų radinių lyginimas su nuotraukomis. Galutinis atsakymas, ar tai tikrai Z. Sierakausko palaikai, turėtų paaiškėti po pusės metų.

Z. Sierakauskas gimė 1826 m. neturtingų bajorų šeimoje Lucko apskrityje, dabartinės Ukrainos teritorijoje. Jo tėvas žuvo 1831 m. sukilime. Pradinį išsilavinimą Z. Sierakauskas įgijo namie, vėliau mokėsi Žitomiro gimnazijoje. 1848 m. Peterburgo universitete ėmė studijuoti matematiką. Tų pačių metų kovą motinos buvo iškviestas namo dėl giminaičio mirties, pasiprašė atostogų ir išvyko, bet pasuko ne namų, o Rusijos–Austrijos sienos link. Manoma, kad jau tada jis Peterburge buvo susidraugavęs su revoliucinių pažiūrų studentais, ir šie siuntė jį į užsienį, kad išsiaiškintų, ar esama paramos jų idėjoms. Z. Sierakauskas buvo apkaltintas ketinimu pabėgti į užsienį ir ištremtas į Orenburgo miestą dabartinės Rusijos teritorijoje, netoli sienos su Kazachstanu. Tuo meto Orenburge gyveno daug 1830–1831 m. sukilimo tremtinių. Iš Z. Sierakausko iš tremties rašytų laiškų galima spręsti, kad čia susiformavo jo pažiūros ir kad karinį išsilavinimą jis norėjo įgyti būtent norėdamas vėliau jį panaudoti kovai su carine priespauda.

1857 m. jam buvo leista grįžti į Peterburgą, laikyti egzaminus ir įstoti į Generalinio štabo karo akademiją. Ją baigė 1859 m. karininko laipsniu, o 1861 m. tapo aukštu pareigūnu – Rusijos kariuomenės Generalinio štabo kapitonu. Eidamas šias pareigas, Z. Sierakauskas slapčia pradėjo rengtis sukilimui. Tarnybos reikalais išsiųstas į užsienį, jis lankėsi pas to meto Europos šalių vadovus ir žinomus visuomenės veikėjus, prašydamas jų paramos. Z.Sierakauskas nuo 1862 m. buvo ir vadinamojo Lietuvos provincijos komiteto, dar iki sukilimo palaikiusio ryšius su Lenkijos sukilėliais, narys.

Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1-ąją. Jo tikslas – atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, egzistavusią iki 1772 m. Sukilimo organizatoriai žadėjo lygias teises visiems luomams ir žemę valstiečiams. Lietuvoje sukilėliams vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai. Sukilėlių prašomas vadovo pareigų ėmėsi ir Z. Sierakauskas.

Į Vilnių Z. Sierakauskas kaip Generalinio štabo kapitonas atvyko balandžio 7 d. ir buvo paskirtas sukilėlių vyriausiuoju vadu.

Balandžio viduryje Šėtos–Krekenavos apylinkėse jis įrengė didelę stovyklą, kurioje buvo per 2 tūkst. kovotojų. Juos mokė ginkluotės, taktikos, partizaninio karo veiksmų. Vėliau vadovavo sukilėlių kovoms Raguvos miškuose, pasiekė kelias svarbias pergales ir privertė caro kariuomenę trauktis.

Z. Sierakauskas su bendražygiais nutarė pasiekti Daugpilį ir ten įsitvirtinti, tačiau šių planų nepavyko įgyvendinti. Gegužės 8 d. sukilėlius užpuolus gerokai gausesniam carinės kariuomenės daliniui, vadas buvo sužeistas mūšiuose prie Medeikių (dab. Biržų r.) ir pateko į nelaisvę. Jam buvo paskirta mirties bausmė pakariant.

Egzekucija viešai, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, įvykdyta birželio 27 d.

Šioje aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Įvykdžius egzekuciją kūnus Lukiškių aikštėje reikėjo paslėpti, kad niekas jų nerastų, negalėtų atsirasti konkreti jų atminties garbinimo vieta. Tuo metu Gedimino kalnas bei teritorija aplink jį buvo paversta karine tvirtove, kurioje šeimininkavo Rusijos imperijos kariuomenė. Paprastiems miestiečiams ji buvo neprieinama iki pat XIX a. 10 dešimtmečio pabaigos. Todėl sprendimas palaidoti sukilėlius būtent čia būtų buvęs visai logiškas.