„Viltis sugrįžti“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas šiais metais išleido knygelę „Viltis sugrįžti“. Leidinyje pateikiami tremtinių prisiminimai apie tą laikotarpį, kai buvo išvežti toli nuo tėvynės, kokias moralines ir fizines kančias jiems teko iškęsti, kokiu tikėjimu sugrįžti į Tėvynę degė širdys. Spausdiname vieną šios knygos istorijų – Stasės Valušytės-Žagelienės prisiminimus.

Stiprūs savo dvasia…

Karo siaubas, tremtis nėra mums svetimi, nes pačių išgyventi, o vaikai, anūkai gali tik įsivaizduoti, išgirdę pasakojimus, paskaitę prisiminimus. Todėl ir svarbu prisiminimus ne tik užrašyti, bet ir ateinančioms kartoms išsaugoti, kad bent kiek suprastų, iš pasakojimų pajaustų, kas tuomet vyko. Sunku suprasti ir mums, kaip žiauriai ir kodėl tada galėjo elgtis žmogus su žmogumi: ištremti jį iš namų, įkalinti lageryje, skirti sunkiausius darbus, kad kentėtų ir mirtų.

Gimiau 1936 metų sausio 26 d. Ukmergės rajone, Nuotekų kaime, valstiečių šeimoje. Mokiausi Nuotekų pradinėje mokykloje, paskui Lyduokių septynmetėje, kurią baigiau 1951 metais.

Tėvai turėjo 14 ha žemės, kurią dirbome savo jėgomis. Šeimoje buvome 5 vaikai vienos mamos ir dar du – Ona ir Rapolas – iš pirmosios tėčio santuokos. Bet nelemta buvo visiems sulaukti senatvės. Mano tikroji sesuo Genutė mirė, nesulaukusi metukų, 1945 metais sprogdinant žuvį žuvo vyriausiasis brolis. Likome penkiese: aš, sesuo Vlada, brolis Bronius bei minėti Ona ir Rapolas.

Kai prasidėjo trėmimai, dvi seserys jau buvo ištekėjusios. Gyvenome prie miško, todėl įtarė, kad turime ryšį su partizanais. 1950 metų rudenį suėmė brolį Bronių ir sesę Aldoną, kuriuos žiauriai kankino. Brolis, neiškentęs kankinimų, pasižadėjo saugumui pranešti visas žinias apie partizanus, todėl juos su sese ir paleido. Bronius, grįžęs namo, pasakė tėvams, kad į saugumą gyvas negrįš… Mama verkdama visokiais būdais įkalbinėjo sūnų likti namuose, nes puikiai žinojo, kas jo laukia, tačiau Bronius nepaklausė – išėjo į partizanus, į „Skirmanto“ būrį, kuriame gavo slapyvardį „Uolesas“.

Neilgai trukus vėl areštavo seserį Aldoną už pagalbą partizanams bei priešišką propagandą ir išvežė 10 metų kalėti į Uchtą. Tėtis, grįžęs iš sesers teismo, tuoj pat atgulė į lovą ir nebesikėlė, o 1951 metų gegužės 15 dieną, širdžiai neatlaikius skausmo, iškeliavo Anapilin. Sūnus Bronius negalėjo nei atsisveikinti, nei dalyvauti laidotuvėse, nes buvo aišku, jeigu tik ateis, bus suimtas. Kartu su šeima buvo tik mintimis, mintyse atsisveikino su tėvu, net rankos jam paskutinį sykį nepabučiavęs…

1951 m. rugsėjo 28 d. Nuotekų kaime, Viktoro Petriko sodyboje, apsupus kareiviams ir stribams, nors priešinosi, Bronius buvo nušautas. Jį išvežė į Ukmergę, neleido net atsisveikinti. Užkasė Pivonijos šile, kartu su kitais nužudytaisiais. Nepriklausomybės metais buvo perlaidoti visi partizanai, tarp jų Dukstynos kapinėse ilsisi ir mano brolis Bronius.

Artimųjų netektys buvo sunkus išgyvenimas mums visiems: mama graudžiomis ašaromis verkė, nieko nekaltino, tik kartojo, kad mūsų toks likimas. Neužteko budeliams Lietuvoje motinų ašarų ir skausmo, todėl 1951 m. spalio 29 d. abi su mama buvom ištremtos į Tomsko sritį. Man buvo 15 metų, mamai – 60. Rytą atvažiavo sunkvežimis su kariškiais ir liepė ruoštis. Nežinojom, kur mus veža, bet nuojauta buvo – Sibiras. Pasiimti su savimi leido tik būtiniausius daiktus ir truputį maisto. Kokia buvo nuotaika, gali suprasti ir pasakyti tik tie, kurie tai patyrė. Su ašaromis ir baime palikome gimtuosius namus. Pirmiausia atvežė į Pageležius, ten kelias dienas laikė, kol surinko iš kitų vietovių pilną ešeloną. Kartu ištrėmė ir seserį Oną Krukauskienę su penkiais mažamečiais vaikais, kurių vyriausiajam buvo 10 metų, o jauniausiajam – vieneri. Mus sujungė į vieną šeimą, kadangi atskirai negalėjo sudaryti bylos. Suvarė visus į gyvulinius vagonus su mažu langeliu ir pajudėjome į nežinią: niekas nežinojo nei kur, nei ko tikėtis. Aišku buvo viena, kad gero tikėtis ten, kur dideli šalčiai ir gilios žiemos, negalėjome.

Važiavom ilgai, apie dvi savaites. Kai kuriose stotyse sustodavo, išleisdavo po du žmones su sargybiniais atsinešti vandens. Vienas momentas buvo įsimintinas: išbėgau vandens be pirštinių, o lauke buvo minus keturiasdešimt laipsnių, labai sušalau rankas, todėl daugiau net išlipti nenorėjau, praėjo noras ir pabėgti. Judėti visas sąstatas pradėdavo, kai būdavo laisvas kelias. Galutinė stotis buvo Tomsko sritis, Tugano geležinkelio stotis. Iš stoties spaudžiant minus 40 °C temperatūrai su visais ryšuliais, į antklodes susuktais vaikais, kad nesušaltų, traktorinėmis rogėmis gabeno į Kaninino kaimą, esantį už 20 kilometrų. Kai atvežė, buvo jau tamsu, todėl nakčiai paliko klube, kuriame buvo šiek tiek pakūrenta. Rytą vietiniams gyventojams buvo įsakyta mus apgyvendinti. Mes su mama patekome pas našlę Aleksandrą Kanininą su dviem vaikais. Susikraustę pas ją susipažinome, iškūreno pirtį, išprausė. Sibiro gyventojams buvo įteigta, kad saugotųsi, nes atvežami blogi žmonės, bet pagyvenę ir daugiau mus pažinę pamatė, kad paskleista netiesa, jog taip nėra, todėl susidraugavome. Gal po pusmečio mums ir Milkevičių trijų asmenų šeimai kolūkis už simbolinę kainą leido nusipirkti pusę namelio – vieno kambario, su šaltais koridoriais, bet džiaugėmės, kad turime savo kampą.

Kaninino kaime buvo 20 tremtinių šeimų, tai Dikčius, Zubelis, Jūras, Katinas, Kodelskienė, Masilioniai, Loskienė, Bisturiai, Krukauskai, Stundžiai.

Kolūkyje dirbom įvairius darbus: miške, gamyboje, fermose ir laukuose. Gal po kokių vienerių metų „Čiapajevo“ kolūkio pirmininkas manęs pagailėjo, nes buvau lieknutė penkiolikmetė, priėmė į kontorą apskaitininke-kasininke, nes jau mokėjau rusų kalba kalbėti ir rašyti.

Kaime buvo daug jaunimo, visi buvo žvalūs, energingi, rengdavome šokius. Atšokom Broniaus Masilionio vestuves, kuriose buvau pamerge. Sunkūs darbai nuvargindavo, be galo ilgėjomės Tėvynės, bet vilties sugrįžti nepraradome. Sunkiausia buvo išgyventi netektis, kai iškritęs iš aukšto kedro medžio užsimušė dešimtmetis Krukauskienės sūnus Leonas, kurį palaidojo kaimo kapinaitėse. Vėliau mirė dar du lietuviai.

Prisiminimų daug… 1953 metais, kai mirė Stalinas, „nuėmė“ namų areštą, o 1958 metais gavome dokumentus ir su mama grįžome į Lietuvą. Sesuo Aldona irgi buvo grįžusi iš Uchtos ir apsistojusi Kaune. Mama apsigyveno savo namuose, nes buvo išlikę, tik aš negalėjau prisiregistruoti Ukmergėje, todėl išvykau į Kauną. Pasisekė įsidarbinti Palemono plytų gamykloje, vėliau dirbau kitus darbus.

1970 metais ištekėjau ir grįžau gyventi į Ukmergės rajoną. Užauginau du sūnus. Pablogėjus mamos sveikatai, ji persikraustė gyventi pas mane, pragyveno dar 15 metų. Kai susirgo, visos seserys pasikeisdamos slaugėme. Mirė 1989 metais, palaidota šeimos kape prie vyro ir posūnio Lyduokių kapinėse. Dabar gyvename dviese su vyru Kazimieru, abu vaikai vedę, turime keturis anūkus.

Tremtiniai buvo stiprūs savo dvasia, iškentė sovietų laikus, visas patyčias, kankinimus, bet ne visi buvo fiziškai stiprūs, kad sulauktų savo kančios – tremties pabaigos ir sugrįžtų į Tėvynę. Lietuviams išlikti visada padėjo jų tikėjimas, atsidavimas Tėvynei, meilė artimui. Jie nepasidavė net tada, kai, rodos, nebuvo nė menkiausios vilties, nepasinėrė į depresiją. Atlaikė likimo siųstą sunkų išbandymą tik todėl, kad tikėjo, mylėjo ir gerbė vieni kitus.