A. Kirvelienė su sesute Gražute Sibire prie mamos kapo.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“

„Tiek vargo, kančių ir skausmo iškentėta, kad Lietuva būtų laisva“

Algytė KIRVELIENĖ-TRAKIMAVIČIŪTĖ

1944 metų birželio 14 d. prasidėjo masiniai trėmimai į atokias šiaurines sovietų Sąjungos teritorijas. Tai diena, kai tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo priversti palikti namus, o kartu su jais – prisiminimus, savo praeitį. Tai buvo ta diena, kai lietuviai keliavo į nežinią, į naują, daugiau negu sunkų gyvenimo etapą. Kiek vėliau, 1949 m. kovo 25 dieną, Dievo rykštė palietė ir mano šeimą. Tėtis Valdas, mama Elena ir sesuo Gražutė buvo išvežti į Sibirą.

Mano šeima gyveno pasiturinčiai, gerai tvarkė savo ūkį, turėjo keliolika hektarų žemės. Gyveno Alytaus rajone, Simno valsčiuje, Buktininkų kaime. Ankstų pavasario rytą mano tėvų namus apsupo kareiviai ir netrukus tėvus išvežė. Atsitiktinumo dėka namuose liko pasislėpęs dėdė Antanas. Jis slėpėsi ant aukšto spaliuose ir ten prabuvo tris valandas, kol viskas nurimo. Vėliau slapstėsi ir toliau, bet taip išsaugojo namus.

Mano šeimą ištrėmė į Irkutsko sritį, Auginsko rajoną, Odinsko kaimą. Tremtiniai išgyveno ir baimę, ir kančią, bet nepasidavė nevilčiai.

Pradžioje, kaip ir visiems tremtiniams, sunku buvo ir mano šeimai: maisto gaudavome mažai, teko badauti ir sunkiai dirbti miško kirtimo darbus. Patys statėsi barakus ir juose gyveno. 1950 metų sausio 1 dieną gimiau ir aš. Tėvai iš paskutiniųjų stengėsi mus išauginti, atiduodavo paskutinį kąsnį. Pamenu, kai paaugau, lakstydavau su kitais vaikais. Dažnai puldavo utėlės, gydymui kitokių priemonių nebuvo, tai galvas trindavo žibalu. Būdama maža labai bijojau mirusiųjų, nes atrodydavo, kad jie mane vejasi.

Žiemos būdavo labai snieguotos, šaltos, pasitaikydavo 40 laipsnių ir žemesnė temperatūra. Vasaros nebūdavo labai karštos, vidutiniškai siekdavo 20–25 laipsnius šilumos. Vasaros labai laukdavome, nes tai – gėlės, uogos, žaidimai lauke… Kartkartėmis gaudavome siuntinius iš tėvynės nuo artimų tetulių. Pakvipdavo visas kambarys lietuviškais obuoliais. Atsiųsdavo ir knygų, ir man atsiuntė „Saulutę“, iš kurios mokiausi skaityti, nes tėvai mokė lietuviškai, kadangi tremtyje viešai skambėjo vien rusų kalba. Mes namuose kalbėjome lietuviškai ir pagal galimybes švęsdavome lietuviškas šventes.

Jaunimas lietuviškų švenčių švęsti rinkdavosi miškuose. Prisimenu, kaip iš to paties miško rinkdavome gėles dideliais žiedais, kuriomis puošdavome šventės vietą, puošdavomės pačios ir dovanodavome per Jonines Jonams ir Janinoms. Kartą buvo atvažiavęs kunigas, tai tomis gėlėmis namuose ir altoriukas (žmonės, kurie turėjo šventą paveikslą, atnešė) buvo papuoštas. Kunigas aukojo šventas Mišias, sutuokė nesusituokusius, krikštijo vaikus. Gerai prisimenu savo krikštynas, nes buvau pasipuošusi, o rankoje laikiau žvakę.

1956 metai buvo ypač liūdni: išsekusi ir pasiligojusi mirė mano mama Elena, kuri taip ilgėjosi Lietuvos, bet nesulaukė grįžimo. Likau našlaitė…

Einant metams ir tremtyje darėsi gyventi lengviau, nes tėtis pradėjo gauti atlyginimą (buvo kalvis, kai kiti dirbo miškuose), auginome bulves, kiaules. Lietuviai darbštūs, visokiais būdais sumanydavo pinigų užsidirbti, net kitų tautų žmonėms, buvusiems kartu tremtyje, padėdavo, pamokydavo, draugiškai gyveno.

Kiek ramesnį ir geresnį gyvenimą vienu metu visai sugadino, kai į kaimą pradėjo vežti darbams kriminalinius kalinius. Kaliniai žudydavo už nieką, pavyzdžiui, žaidžia tarpusavyje kortomis, o pralošęs turi žmogų nužudyti – ir nužudo pirmą pasitaikiusį. Iškilo grėsmė gyvybei – išgyvensime toliau ar ne?

Mūsų veidai nušvito, kai 1957 metais liepos 2 dieną buvome amnestuoti, nors dokumentų iš Mask-vos teko ilgokai palaukti. Po ilgų dešimties tremties metų grįžome į Lietuvą, į tuos pačius namus, kuriuos išsaugojo dėdė Antanas. Aš pirmą kartą pamačiau Lietuvą, jos grožį. Kai buvau maža mergaitė, Lietuvą įsivaizdavau kaip didelį sodą, kaip mišką. Dar ir dabar prisimenu tą dieną, kai grįžome į man nematytą kraštą. Noriu prabilti poeto Antano Miškinio žodžiais:

Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės, gražiai,

Pavasariui gaudžiant aplinkui.

Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis…

Ir atleisim saviems kaltininkams.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, 1990 metais, aš su Gražute trumpam grįžome į Odinsko kaimą, kad namo pasiimtume mamos palaikus. Mus pasitiko labai pasikeitusi vietovė – nebėra barakų, tik lietuvių iškasti šuliniai žiojėjo tarsi negyjančios žaizdos. Kartu su mumis nemažai lietuvių parsivežė savo artimųjų palaikus į Lietuvą. Mūsų mama dabar ilsisi Simno kapinėse, kartu su tėčiu ir dėde Antanu. O mintyse sukasi tremtinio Alfonso Staponkaus žodžiai:

Nors mūsų tik kauleliai sugrįžta,

Jie atgyja kaip žemė laisva.

Nepalikit nė vieno tremtyje,

Mums be galo ši žemė miela.

Kai grįžome į Lietuvą, buvau baigusi dvi klases rusų kalba, o toliau mokiausi Saulėnų pradinėje mokykloje, vėliau Mergalaukio aštuonmetėje, po jos – Kauno I. V. Mičiurino technikume, kuriame įgijau agronomo-daržininko specialybę. Dirbau pagal paskyrimą Vilniaus rajono Maišiagalos tarybiniame ūkyje. Kai ištekėjau, atvykome gyventi į Anykščių rajoną, pas vyro tėvus. Auginome tris vaikus ir dirbome. Užsidirbę pasistatėme kooperatinį butą Ukmergėje. Čia gyvendama įstojau į Tremtinių sąjungos narius ir jau dvidešimt metų kaip dainuoju tremtinių chore. Patinka dainuoti, nuo mažens ir mokykloje lankiau chorą, dainuodavau ansambliuose. Mėgstu keliauti, pažinti Lietuvą, susitikti ir bendrauti su žmonėmis. Keliauju ir į kitas šalis. Gaila, kad daug bendraminčių, likimo brolių ir seserų – tremtinių – jau iškeliavo Anapilin, o gretos vis retėja… Retėja ir dėl didėjančios emigracijos. Liūdna, kai pagalvoju, kodėl negalime patys kurti savo ateities čia, nors tiek partizanų kraujo pralieta, tiek jaunų galvų padėta, tiek vargo, kančių ir skausmo iškentėta, kad Lietuva būtų laisva.

Atsiminimai iš knygos „Viltis sugrįžti“.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Vida Narkeviciute :
    Perskaicius straipsni ir apsidziaugiau, ir apsiverkiau, Tai- mano praeitis, tai mano seimos tragedija, tai -mano prabegusi vaikyste Odinske, - mazu dienu prisiminimuose islikusi ta pati Trakymu Algyte,jos sesute Grazina.Skaitau ir vel isgyvenu tuos pacius jausmus, kuriuos aprase sio straipsnio autore. Visiskai neseniai mane surado kita musu sibirietiskos vaikystes drauge Birute Zailskaite. Besidalindamos prisiminimais ,ispudziais is to laikotarpio,prisimineme visas drauges, to kaimo tremtiniu seimas, kunigo apsilankymus, mokykla, jos mokytojus, lietuviskas Jonines, kurias organizuodavo miske, birzelio geliu juroje.As labai noriu susisiekti su Jumis, gerbiama Algyte, tureciau buti isliukus Jusu atmintyje,tokia Vida Narkeviciute, mano tevelis Sigitas Narkevicius, mamyte Kazimiera Narkeviciene. Gyvenu Marijampoleje.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas