Žvakelės supleveno užrašu „LIETUVA“.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Aktualijos

„Juodasis birželis“ – Lietuvos šeimų tragedija

Auksė KANIŪTĖ

Antradienį, birželio 13 dieną, 19 valandą, ukmergiškiai susirinko į Dukstynos kapines, prie paminklo negrįžusiems tremtiniams ir kaliniams, kur vyko „Juodojo birželio atminimo akcija“. Kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus pirmininkė Aldona Kalesnikienė, Šešuolių Šv. Juozapo bažnyčios klebonas Egidijus Kazlauskas, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, minėjime dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Ukmergės 1002-osios šaulių kuopos šauliai, klubo „Miško broliai“ nariai, dainavo Kultūros centro mišrus choras „Tremtinys“ (vad. Julė Juodienė).

Patriotai iš žvakelių sudėliojo svarbiausią tremtiniams žodį „LIETUVA“.

Trėmimai į Sibirą prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją ir truko iki birželio 22-osios. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus apie 2–3 valandą ryto, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį. Tada surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.

Pirmasis trėmimų etapas baigėsi birželio pabaigoje Vokietijai užėmus Lietuvą.

Tačiau 1944 m. liepos 4 d. Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvos teritoriją prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir sekė nauji trėmimų etapai.

Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos. Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas, konfiskuojamas ir paskirstomas, tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo jo aprašymą ir paskirstymą vykdę pareigūnai. Tremdami žmones baudėjai elgėsi žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“) ir „B grupę“ („šeimos nariai“), tada sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius (gyvulinius) vagonus. „A grupei“ priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, „B grupei“ priskirti žmonės buvo vežami į specialias tremties vietas. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai su suimtaisiais („A grupė“), 11 ešelonų su tremtiniais („B grupė“) bei 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais.

Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties – išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Vežami į lagerius ir tremties vietas žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 žmonių – 4 663 įkalintieji ir 12 832 tremtiniai.

Lageriuose įkalinti asmenys buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio, gyveno pagal nustatytą režimą, turėjo dirbti šachtose, pramonės objektų, geležinkelių ir kitokiose statybose. Už darbą jie iš esmės atlyginimo negaudavo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. 1948 m. gegužės 22 d. 4 valandą ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Tarp jų – 10 897 vaikai iki 15 metų. Kas dešimtas Lietuvos tremtinys buvo vaikas. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5 000 Lietuvos vaikų. Dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo įkalinta. Taigi, bendras deportuotų asmenų skaičius priartėjo prie 300 tūkst.

Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 tūkst. kalinių. Tremtyje, turimais duomenimis, žuvo apie 28 tūkst. tremtinių. Taigi, bendras mirusiųjų skaičius viršija 50 tūkst.

Lietuvos gyventojai buvo tremiami ir kalinami beveik visoje SSRS teritorijoje. Ypač daug lietuvių atsidūrė Krasnojarsko krašte, Rešotų lageriuose.

Formaliai tremties laikas kartais būdavo nustatytas 10 arba 20 metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui.

Stengdamiesi išsigelbėti nuo mirties, kai kurie tremtiniai bėgdavo į Lietuvą, pakeliui buvo suimami, įkalinami, paskui vėl grąžinami į tremties vietas. Tik nedaugeliui pavykdavo sėkmingai pasiekti gimtinę.

1956–1957 m., prasidėjus destalinizacijai, tremtiniams buvo pradėta leista grįžti į Lietuvą, tačiau ne visiems. Daugelis tremtinių dar ilgai susirašinėjo su įvairiomis TSRS ir LTSR institucijomis, kad jiems leistų grįžti gyventi jų gimtinėse.

Gedulo ir Vilties 17-06 1

Pagerbė negrįžusius. logo2

Palikite komentarą apie straipsnį

  • jo :
    baisus buvo metas,vežė priverstinai.Šių dienų trėmimas vyksta kiek kitokiu scenarijum-nebeapsikentę patys išvyksta.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas