„Ir Lietuvoje gyventi gera!“, Naujausi, Žmonės

Gamtininkas Karolis: „Niekada neatsiminsi akimirkų, kurias praleidi gulėdamas ant sofos“

Lolita BUGENYTĖ

 Mūsų pasaulis yra toks ryškus ir spalvingas todėl, kad kiekvienas jo gyventojas renkasi skirtingą gyvenimo kelią, domisi nevienodais dalykais. Pažinti įvairius žmones – didelė dovana, kadangi taip praplečiame akiratį, galime vieni iš kitų mokytis ir semtis išminties. Mūsų šio savaitgalio pašnekovas – 26-erių Karolis KETURKA, žmogus, nenustygstantis vietoje ir besirenkantis gyventi taip, kad būtų ką prisiminti. Ukmergiškis yra baigęs biologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, šiuo metu kremta biologinės įvairovės magistro mokslus, bet vien studijomis jo gyvenimas tikrai neapsiriboja.

„Po Užupio vidurinės mokyklos baigimo įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą“, – pradeda savo pasakojimą Karolis ir greit priduria, kad labiausiai troško mokytis sostinėje. Deja, tam, kad pakliūtų į Vilniaus universiteto (VU) valstybės finansuojamą biologijos bakalauro studijų vietą, jam pritrūko tik kelių nuošimčių balo pirmajame stojimų ture. „Metus pasimokiau ir pajutau, kad studijos Kaune manęs netenkina, kadangi jos siauresnės, labiau orientuotos į molekulinius tyrimus, o tai nebuvo mano prioritetas. Vilniuje yra daugiau specialistų, sudarytos geresnės galimybės rašyti bakalauro darbą žinduolių tematika, kurios aš labiausiai norėjau. Visa tai apsvarstęs, po metų stojau antrą kartą ir neilgai trukus jau galėjau krautis lagaminus ir kraustytis gyventi į Vilnių. Norėjau „persinešti“ studijų krepšelį į VU, tačiau nepavyko, todėl mano bakalauro studijos truko penkerius metus“, – teigia pašnekovas ir priduria, kad sostinėje, jo manymu, yra daugiau visokių veiklų, aktyvesnis kultūrinis gyvenimas. „Visgi metai Kaune nepraėjo veltui, pažinau daug įvairių žmonių“, – tikina Karolis.

 Ką veikti po paskaitų?

Universitete biologijos studijų studentai turi galimybę laisvalaikiu susiburti su bendraminčiais. Pašnekovas papasakojo, kad pats šiuo metu yra VU žygeivių klubo ir VU studentų gamtininkų mokslinės draugijos narys.

Žygeivių klubas išsiskiria tuo, kad ten susibūrę studentai nuo rudens iki vasaros kartu intensyviai keliauja. Vasarą tai daryti tampa sunkiau, nes visi išvyksta kas kur. „Šiais metais organizavome Naujųjų metų žygį, kuris truko tris dienas. Stovyklavome, miegojome lauke. Kovo mėnesį išvykome į pietų Lenkiją, dvi naktis praleidome palapinėje. Miške buvo daug sniego, batus, kuriuos palikome lauke, ryte radome suledėjusius – net vidpadžiai prie batų buvo prišalę“, – šypsodamasis pasakoja Karolis ir patvirtina, kad iššūkiai gamtoje jo negąsdina. „Būtent tokias akimirkas – kai pradžioje būna sunku, o paskui save įveiki – labiausiai įsimeni. Pamenu, bakalauro studijų pradžioje turėjau galimybę išvykti į Lenkiją, ten buvo galimybė plačiau pasimokyti apie žinduolius, lokius, lūšis… Iš pradžių dvejojau, svarsčiau, ar verta važiuoti, bet nuvykęs savo sprendimu labai džiaugiausi. Po kurio laiko supratau, kad niekada neatsiminsi akimirkų, kurias praleidi gulėdamas ant sofos, dėl to reikia veikti. Jeigu dvejoji, daryti, ar ne, reiškia, kad būtinai reikia daryti. Tai gali būti kažkas įspūdingo!“ – dalinasi patirtimi pašnekovas.

Nemažą dalį popaskaitinio laiko vaikinas praleisdavo kartu su universiteto studentų gamtininkų moksline draugija. „Kartą per savaitę vykdavo susitikimai, organizuodavome renginius, įvairias akcijas. Pavyzdžiui, vieną kartą miestiečiams buvome paruošę įvairių sėklyčių ir vazonėlių. Juos paėmę žmonės galėjo pasirinkti, ką nori auginti, čia pat į tuščią vazonėlį sėklas pasisėti, pasilaistyti ir parsinešti namo“, – pasakoja Karolis. Be to, draugija organizuoja ir įvairias filmų peržiūras: „Kartą žiūrėjome „Juros periodo parko“ pirmąją dalį, o vėliau paleontologas mums papasakojo, kas tame filme tikroviška, o kas ne“. Draugijai priklausantys studentai taip pat skaito vieni kitiems paskaitas, dalinasi žiniomis. Vyksta ir sezoninės ekspedicijos, kai visi drauge keliauja į kokį nors nacionalinį ar regioninį parką, ten bendrauja su to parko ekologais. „Mes jiems kažką padedame, o jie mums mainais veda ekskursiją, – apie tai, kaip pavyksta semtis praktinių žinių, atskleidžia vaikinas. – Taip aplankiau ir pažinau nemažai Lietuvos, turėjau galimybę pabendrauti su įvairiais žmonėmis, kurių šiaip nesusitikčiau. Vėliau susibūrė draugų ratas, su kuriais rengdavome atskiras, savarankiškas keliones.“

 Praktikos įgūdžių sėmėsi užsienyje

Baigęs bakalauro studijas Karolis darė metų pertrauką, kurios metu dviem mėnesiams buvo išvykęs į ERASMUS praktiką Estijoje, gamtos turizmo kompanijoje. Galimybė išvykti į užsienio šalį praktikuotis atsirado nelengvai – tikslui pasiekti vaikinui reikėjo išsiųsti net 100 laiškų. Neradus praktikos vietos Skandinavijoje, pavyko tai padaryti Estijoje. „Buvau gido asistentas, kartu su užsienio šalių turistais plaukiojome kanojomis, vaikščiojome po pelkes, rinkome augalus. Gyvenau miškuose, aplink buvo ir lokių – vieno jų pėdsaką radau apie 1,5 km nuo savo namų. Jis buvo visai šviežias, gal tik dienos senumo“, – dalinasi įspūdžiais pašnekovas ir paaiškina, kad pertrauką tarp bakalauro ir magistro studijų darė todėl, kad norėjo pakeliauti. Vėliau du su puse mėnesio K. Keturka savanoriavo Norvegijoje jodinėjimo mokykloje bei šunų viešbutyje. „Internete radau informacijos apie galimybę savanoriauti ir išvykau. Ten esi maitinamas ir apgyvendinamas, o už tai dirbi. Kai atvykau pirmąjį vakarą, šeimininkas paklausė, ar turiu darbo patirties su žirgais. Atsakiau – diedukas turėjo arklį, taigi, buvau matęs, bet tik tiek. Man pasiūlė pamėginti parvesti žirgus. Pradžioje buvo tikrai keista ir baisoka, galima sakyti, arklys vedė mane, o ne aš jį (šypsosi). Vėliau reikėjo žirgus uždaryti arklidėse, duoti jiems pašaro. Tuo metu eini prie tokio didelio gyvūno ir galvoji, kad panorėjęs jis lengvai tave prispaustų ar ką nors kita padarytų. Bet po kelių savaičių jaučiausi drąsiai. Buvo labai įdomu – pradėjau pažinti arklius, kiekvienas jų turi savo charakterį, vieni lėtesni, kiti bailesni ar užsispyrę“, – įspūdžiais dalinasi Karolis. Norvegijoje jis savanoriavo ne vienas – vėliau prie jo prisijungė švedė ir vokietė, keletas kroatų.

Rūpintis reikėjo ne tik žirgais. Kadangi šalia veikė ir šunų viešbutis, kur išvykstantys šeimininkai galėjo palikti savo augintinius, buvo ką veikti ir ten. Vaikino užduotis – ryte šunis išvesti į voljerus, juos vedžioti, valyti aptvarus, vakare parvesti.

„Kadangi ateityje norėčiau užsiimti gamtos turizmu, Norvegijoje ieškojau su tuo susijusio darbo, – apie tai, ką veikė pasibaigus savanorystei, pasakoja K. Keturka. – Norėjau turistams vesti ekskursijas apie šiaurės pašvaistes. Esmė tokia – reikia nuvežti žmones ten, kur tuo metu gerai matosi pašvaistė, ten sukurti laužą, įrengti stovyklavietę, pasakoti, fotografuoti. Autostopu nuvykau į tokio darbo pokalbį, kuris buvo maloniausias mano gyvenime – vyravo draugiška atmosfera, darbdavė buvo besišypsanti ir atsipalaidavusi. Deja, man pritrūko patirties, kurios kiti kandidatai turėjo daugiau. Nepaisant to, pažadėjau sau, kad jos įgijęs, čia grįšiu“, – planais dalinasi vaikinas.

Į Lietuvą Karolis grįžo jau tiksliai žinodamas, ką norės veikti. VU jis pasirinko studijuoti magistro studijas, taip pat jo planuose buvo baigti gidų kursus, savarankiškai mokytis fotografijos. Anot jo, visa tai turėtų padėti jam įsidarbinti gamtos turizmo srityje.

 Tapo gidu

Kai kalbėjomės su Karoliu, jis prisipažino, kad dabar laukia, kada jam bus įteiktas gido pažymėjimas. „Lietuvoje, norėdamas dirbti gidu, turi baigti kursus. Pasirinkau juos mokytis Vilniaus kolegijoje, ten įgijau pagrindus, kaip vesti ekskursijas, turėjau ir pats paruošti bent vieną. Mus mokė aukštos kvalifikacijos gidė. Kadangi kursai jau baigti, tikiuosi šią vasarą laikinai padirbėti vesdamas ekskursijas Vilniuje. Taip pat jau turiu užsakymą liepą vesti ir gamtos ekskursiją, užsieniečiams parodyti Lietuvos gamtą. Ateityje man įdomiausia būtų organizuoti jas apie pėdsekystę, augalus – valgomus, vaistinius, nuodingus“, – pasakoja gamtininkas. Pasiteiravus, ką vertingiausio Karolis pasisėmė iš gido kursų, jis atskleidžia, kad išmoko nebijoti kalbėti ir pasimetus improvizuoti: „Juk niekas nežino, ką norėjai pasakyti, todėl visiems atrodo, kad tai, ką pasakei, taip ir turėjo būti.“ Taip pat vaikinas turėjo galimybę pažinti Vilniaus senamiestį, įgyti šios vietovės istorinių žinių.

 Tūkstančiai kilometrų autostopu

Pokalbio metu jaunuolis pripažįsta, kad dar viena iš jo aistrų – kelionės. Ir ne bet kokios, o autostopu. Skandinavijoje tokiu būdu jis per penkias savaites nukeliavo 7 000 kilometrų, vyko net šimtu pakeleivingų automobilių, taip pažindamas įvairius žmones ir išgirsdamas jų istorijas. Nors keliavo vienas, vaikinas tvirtina, kad baisu nebuvo: „Norvegijoje visi draugiški, atsipalaidavę, kalba angliškai. Tiesą sakant, tai net blogai, nes prieš išvykdamas ten aš savarankiškai mokiausi norvegų kalbos. Kadangi labai norėjau pasipraktikuoti, net apsidžiaugdavau, kai sustoję pavėžėti nekalbėdavo angliškai.“ Dažniausiai keliautojas apsistodavo savo palapinėje, bet kartais kas nors jį pakviesdavo ir nakvynei. Kartą naktį Karolis praleido pas septynis vaikus auginančią šeimą, gyvenančią Norvegijos šiaurėje. Jis priduria – nors, atrodo, kad šiaurėje labai niūru, žmonės ten labai šilti ir draugiški.

Tai buvo ne vienintelė tokia vaikino kelionė. Kartu su drauge jis keliavo į Italiją, iš kurios autostopu važiavo į Kroatiją ir vėliau – atgal į Lietuvą. Pietų šalių gyventojai negalėjo patikėti, kad tokiu būdu kelionės tikslą galima pasiekti greitai. „Jūs taip greitai nenukaksit ten, kur norit, niekas nenuveš“, – sakydavo pavėžėti sustoję vairuotojai. Tačiau norinčiųjų pavežti Karolį ir jo draugę atsirado pakankamai. „Buvo sustojęs bažnytinis autobusiukas iš Nyderlandų, kuriuo keliavo du jauni juodaodžiai vaikinai. Jie negalėjo patikėti, kad tokiu būdu galima keliauti. Pavėžėję mus, davė po vandens buteliuką, nektariną, sumuštinį…“ – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad įvairiose šalyse jis paprastai susikalba angliškai, tik Latvijoje ar Estijoje, panašiai, kaip Lietuvoje, vyresnioji karta kalba rusiškai.

„Kai atlikau praktiką Estijoje, kiekvieną dieną į darbą tranzuodavau 20 kilometrų. Neturėjau nei dviračio, nei automobilio. Kadangi tuo keliuku per valandą pravažiuodavo vos kelios mašinos, pasiimdavau knygą ir skaitydavau, o pamatęs, kad artėja automobilis, iškeldavau ranką“, – pasakoja vaikinas. Tam, kad laiku nuvyktų į darbą, laukti pakeleivingų automobilių jis eidavo prieš dvi valandas. Pašnekovas priduria, kad Skandinavijos šalyse pavėžėti pakeleivių nebijo ir senyvo amžiaus žmonės, moterys. Dažnai sustoja ir tie vairuotojai, kurie patys anksčiau tranzuodavo.

Pasiteiravus Karolio, iš kur atsirado toks didelis noras keliauti, jis papasakojo, kad jau paauglystėje atsirado autoritetų, pavyzdžiui, dainininkas Hokshila, kuris tuo metu keliavo po Afriką. „Tada pamaniau, kaip norėčiau pamatyti tą žemyną! Taip atsirado noras pažinti pasaulį. O kai pradėjau studijuoti Vilniuje, mane ėmė supti žmonės, kurie nuolat kažkur keliauja. Dabar keletas mano draugų planuoja aplankyti Indiją, Islandiją, Ameriką. Šį šeštadienį buvau vestuvėse draugų, kurie anksčiau devynis mėnesius keliavo aplink pasaulį autostopu.“

 Hobių – ne vienas

Kalbėdamas apie kitus savo hobius, pašnekovas atskleidžia, kad jau dvejus metus dalyvauja „Rūšių ralyje“. Tai – kasmet vykstančios varžybos, kuriose į komandas susiskirstę Lietuvos gamtininkai rungtyniauja, kas daugiau suras įvairių gyvūnų, augalų, grybų rūšių. „Varžybos vyksta didelėje teritorijoje. Aš su savo komanda nuvykome prie ežero. Vieni vandenyje ieškojo visokių vabzdžių, blakių, drugelių, vandens moliuskų, aš tikrinau pievas ir žymėjausi, kokius augalus radau. Jei nežinai, kokią rūšį pastebėjai, vadovaujiesi knygomis, vadovais. Žinoma, galima ir suklysti. Jei randi retą ar abejotinai tose vietovėse augantį augalą, komisija gali tavęs paklausti, iš ko jį atpažinai, ir taip tikrina, ar neapsirikai. Mėgėjų lygoje mes užėmėme antrąją vietą, atpažinę apie 270 rūšių. Profesionalai jų rado daugiau nei 700“, – pasakoja Karolis.

Taip pat jam patinkanti veikla – pėdsekystė. Vaikinas yra baigęs šios srities mokymus, domėjosi ir savarankiškai. Dabar jam tenka vesti tokias ekskursijas draugams, buvo pakviestas ir į vaikų darželį apie pėdsakus papasakoti mažiesiems. „Pavasarį kartu su VU žygeivių klubo nariais keliavome į mišką netoli Vilniaus. Ten radome stirnų, vilkų, lūšių pėdsakų… Nuėjome apie 30 kilometrų. Nors ir pavargome, žygis buvo įspūdingas“, – prisimena Karolis.

Vaikinas pripažįsta, kad gamtininkai gyvena pakankamai įdomų gyvenimą: „Pamenu, universitete buvo praktika apie augalus – po jos ėjau galvą palenkęs žemyn, stebėdamas juos, džiaugiausi atpažindamas. Taip pat galėjau atskirti, kuris augalas valgomas, ką naudodavo senovėje, o kas yra nuodingas ir ko geriau neliesti. Kai mokiausi apie pėdsekystę – mišku eidamas nuolat ieškojau pėdsakų, paukščius – klausiausi įvairių paukščių garsų, juos atpažindavau. Taip suintensyvėja pojūčiai. Vienas mano pažįstamas pasakojo, kad savo kaimynę supažindino su paukščių rūšimis, o ši vėliau skundėsi negalinti ramiai gamtoje pabūti, nes išgirdusi, kad kažkoks paukštis čiulba, norėdavo sužinoti, kas ten toks. Taigi, gamtos pažinimas sužadina smalsumą, imi pasaulį matyti kitaip.“

Kartu su bendraminčiais išgelbėjo 200 varliagyvių

Šį pavasarį Karolis savo darbais prisidėjo prie Vingio parko varlių gerovės. Jis buvo vienas iš akcijos, skirtos apsaugoti keliaujančias varles, organizatorių. „Tame parke yra šlaitas, kuriame varliagyviai žiemoja. Iš ten pavasarį jie migruoja į šlapesnes vietoves neršti. Toks varlių migracijos takas yra susidaręs jau prieš šimtus metų. Deja, dabar ten eina kelias, kuriuo važiuoja automobiliai. Prieš kelis metus pavyko pasiekti, kad tą vieną mėnesį, kai vyksta varliagyvių migracija, eismas minėtu keliu būtų uždarytas. Deja, to neužtenka, kadangi automobilių, nors ir mažiau, vis tiek tuo keliu pravažiuoja, todėl buvo nuspręsta įrengti tvorelę palei kelią, kuri sulaikytų varlytes ir neleistų joms eiti. Šalia minėtos tvorelės buvo iškastos ir duobutės, į kurias varliagyviai sukrisdavo. Vėliau savanoriai kiekvieną rytą ir vakarą išimdavo varles iš duobučių ir pernešdavo jas į kitą kelio pusę. Negana to, dar ir atsukdami jų nosis į tą pusę, kur gyvūnui reikia eiti, kad jis nepanorėtų grįžti atgal“, – pasakoja Karolis, kurio pagrindinis darbas šioje akcijoje buvo koordinuoti tvorelės statymą ir sudaryti grafiką, kuriuo vadovautųsi savanoriai, pernešantys varlytes. „Rudeniop to daryti nebereikia, nes varlės keliauja žiemoti skirtingu laiku, ir ta migracija nevyksta taip masiškai“, – paaiškina pašnekovas ir atskleidžia, kad šios akcijos metu tokiu būdu saugiai kitą kelio pusę pasiekė apie 200 varliagyvių.

Žinoma, Vingio parkas – ne vienintelė tokia vieta, kur mig-ruoja varlės: „Dabar stengiamasi, jei tokia vieta žinoma, daryti joms požeminę perėją, kad nereikėtų eiti per kelią. Bet tam reikia daug duomenų, tiksliai žinoti, kuriose vietose varlės migruoja. Vingio parkas yra daugiau reprezentacinė vieta, skirta tam, kad žmonės atkreiptų dėmesį į šią problemą. Taip pat yra rengiami ir mokymai, jų tikslas – paruošti kuo daugiau savanorių, kurie vėliau galėtų tokias akcijas organizuoti savo rajonuose.“

 Ateityje norėtų dirbti tėvynėje

Pasiteiravus Karolio apie ateities planus, jis tvirtina, kad pabaigus studijas svajoja dar pakeliauti ir pamatyti pasaulį, įgyti daugiau patirties, kurią vėliau galėtų pritaikyti dirbdamas Lietuvoje. Vaikinas teigia, jog jam patiktų būti ekologu saugomose teritorijose, darbuotis nevyriausybinėse organizacijose ar populiarinti savo šalyje gamtos turizmą.

„Beje, šį rudenį plauksiu burlaiviu iš Lenkijos uosto į Švediją, – atsisveikindamas priduria Karolis. – Kelionėje bus organizuojami studentų mokymai ekologinėmis temomis, ji truks 14 dienų. Keliausime 50 žmonių – iš jų 7 profesionalūs įgulos nariai, dėstytojai ir 30 studentų. Iš Lietuvos vyksime dviese, aš ir vaikinas iš Kauno technologijos universiteto. Šios kelionės labai laukiu, tikiu, kad įgysiu daug žinių ir patirties.“

Karolis 17-06 1

Karolio gyvenimas vien studijomis neapsiriboja.

Dainiaus VYTO nuotr.

pedsekyste

Pėdsekystė – vienas iš ukmergiškio (atsiklaupęs) hobių.

Norvegijoje

Norvegijoje vaikinas įgijo darbo su žirgais patirties.

Estijoje

Gamtininkas praktikavosi Estijoje.

Tatrai ( Zakopanė, Kovo 11)

Tatrų kalnuose Zakopanėje, Lenkijoje (Karolis pirmas iš dešinės).

Nuotraukos iš asmeninio archyvo logo2

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Dovilė :
    Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau tokių žmonių. Ieškančių ir atrandančių. Nors gal ir įdomiausias - pats procesas. Ačiū už straipsnį!
  • ? :
    As per viena diena buvau Brazilijos dziunglese,Aliaskoje gaudziau lasisas,veliau nardziau Barjeriniame rife su rykliais..o tada isjungiau kompa ir ejau i Lidla pirkti akcijiniu triusiku ir skaniuju vistienos hot dog desreliu,kuriu skonis labiausiai primena sasyskas is tarybiniu laiku.? ?

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas