Didžiojoje Britanijoje studijavusi ir į Lietuvą grįžusi Gintarė: „Svarbu išnaudoti visas galimybes“

Vasaros pradžia abiturientams yra ypatingas laikas – laikomi egzaminai, svarstoma, ką veikti po mokyklos. Apie patirtį studijuojant užsienio šalyje kalbamės su ukmergiške, tuometinę Užupio vidurinę mokyklą baigusia Gintare VALEVIČIŪTE. Ji prieš ketverius metus baigė tarptautinės ekonomikos bakalauro studijas Didžiojoje Britanijoje, Kolčesterio (angl. Colchester) mieste esančiame Esekso universitete (angl. University of Essex).

– Gintare, kaip kilo mintis išvykti ir studijuoti ne Lietuvoje?

– Į mūsų mokyklą buvo atvykę edukacinės bendrovės „Kalba.lt“ atstovai, bendradarbiaujantys su užsienio universitetais. Jie papasakojo motyvuojančią istoriją apie studijas svetur ir perspektyvas jas baigus. Šiuo pasakojimu susižavėjau ir su bendraklase ėmėme domėtis galimybėmis išvykti. Pirmiausiai kilo mintis studijuoti Danijoje, tačiau ten neradome universiteto, kuris pasiūlytų mums abiem tinkamas studijų programas bei būtų pakankamai aukštai vertinamas Europoje ir apskritai pasaulyje. Po konsultacijų su „Kalba.lt“ specialistais nusprendėme vykti į Didžiąją Britaniją ir ten baigti trejus metus trunkančias bakalauro studijas.

– Kodėl būtent ten?

– Universitetą rinkomės pagal reitingus ir tai, kaip jie save pristatė visuomenei. Vienas pagrindinių kriterijų, kuris mane sužavėjo Esekso universitete – kosmopolitiškumas. Ten studijuoja žmonės iš viso pasaulio, net per 150 tautybių studentų. Lektoriai taip pat ne tik vietiniai – ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Italijos, Filipinų. Tai labai praplečia akiratį, mokomas tokių specialistų pradedi domėtis ne tik tuo, kas susiję su tavo šalimi, bet imi žvelgti į viską plačiau. Taigi, idėja pažinti pasaulį mus sužavėjo ir pradėjome stojimo procesą, kuris truko beveik metus.

– Kas stojant pareikalavo daugiausiai jėgų?

– Pati stojimo į universiteto procedūra, kadangi neturėjome draugų ar pažįstamų, kurie mums galėtų padėti užpildyti stojimo anketas, parašyti motyvacinius laiškus, galų gale patartų, kokią programą rinktis. Taip pat turėjome gerai pasiruošti Tarptautiniam anglų kalbos egzaminui IELTS (angl. International English Language Testing System). Manau, kad dabar lengva rasti mokytojų ar korepetitorių, kurie ruošia šiam egzaminui, tačiau tuo metu, kai aš stojau (2010-aisiais – aut. past.), Ukmergėje to nebuvo. Puikiai pamenu, kaip ruošiausi savarankiškai tris mėnesius, kiekvieną dieną po kelias valandas. Anglų kalba man visą laiką gerai sekėsi, bet šis egzaminas – sunkesnis nei valstybinis abitūros egzaminas, todėl mokytis teko daug. Ir juokingiausia tai, jog išlaikius anglų kalbos valstybinį egzaminą 99 procentais, o IELTS egzaminą – 7,5 balo, kas yra aukščiau nei vidurkis, pradėjus bendrauti su britais vis tiek sunkiai sekėsi suprasti, ką jie sako.

– Kaip į sprendimą išvykti į svečią šalį reagavo tavo tėvai?

– Iš pat pradžių, kai tik pasakiau, kad to noriu, tėvai mane labai palaikė ir ragino pabandyti. Tik kai gavau pasiūlymus studijuoti ir jau turėjau pirkti lėktuvo bilietus, jie ėmė nerimauti. Nepaisant šių užplūdusių emocijų, tėvai man leido pačiai apsispręsti ir palaikė mano sprendimą. Be to, studijų metu, kai buvo sunku, visada sulaukdavau jų paramos ir įkvėpimo.

Aš pati emocinį smūgį patyriau tik prieš pat išvykstant, kai turėjau su visais atsisveikinti. Juk tai pirmas kartas, kai išvažiuoji ilgam nuo namų, tėvų, nuo gyvenimo, prie kurio esi pripratęs. Pirmąją naktį Didžiojoje Britanijoje turėjome apsistoti pas nepažįstamus studentus, o juk nuvykus ten galėjo paaiškėti, kad jie nebegali mūsų priimti, ir tokiu atveju turėtume nakvoti, pavyzdžiui, stotyje. Be to, važiuoji į šalį, kur kalbama svetima kalba, o ten reikės tvarkytis dokumentus, ieškoti darbo, mokytis. Svarsčiau, o jei nepavyks? Nepaisant šių dvejonių ir baimių, tai buvo labai gera gyvenimo pamoka, padėjusi daug lengviau išgyventi ir kitus sunkumus.

– Kaip atrodė tavo pirmoji diena Kolčesteryje?

– Pirmą vakarą kartu su dar trimis būsimaisiais pirmakursiais praleidome pas vyresnius lietuvius studentus. Ten apsistojome nakčiai, o kitą rytą turėjome vykti į bendrabučius. Tas vakaras buvo labai įsimintinas ir smagus, kadangi mus mielai priėmė, daug papasakojo apie universitetą, miestą, patarė, kaip užsipildyti dokumentus ir t. t. O kitą rytą išpūstomis akimis jau vaikščiojome po studentų miestelį, matėme daug užsieniečių, kitų rasių žmonių – jų Ukmergėje dažnai nesutiksi. Be abejonės, buvo ir daug streso, reikėjo tvarkytis dokumentus, persikraustyti, norėjosi ir draugų kuo greičiau susirasti. Taigi, pirmos dienos buvo tikrai intensyvios. Tuo metu paskaitos dar nevyko, savaitė buvo skirta susipažinimui. Vaikščiojome po muges, mums buvo papasakota apie universiteto struktūrą, taip pat dalyvavome įvadinėse paskaitose, susipažinome su kitais studentais.

– Papasakok apie bendrabutį, kuriame gyvenai.

– Gyvenimo sąlygos mūsų universiteto bendrabutyje buvo tikrai geros. Kainos, žinoma, ne tokios kaip Lietuvoje – didesnės, bet tuo metu aš kasmet gaudavau 1 000 svarų stipendiją, kuri leido dalinai susimokėti už gyvenamąją vietą. Iš tiesų gyvenau pačiame paprasčiausiame bendrabutyje, kuriame turėjau galimybę įsikurti, tačiau ir jis sužavėjo – šešiolikos aukštų pastatas vitrininiais langais, berods, 12 kambarių viename aukšte. Visi gyvenome atskiruose maždaug 13 kv. m kambariuose, turėjome savo lovą, stalą, lentyną, spintas, foteliukus – visko, ko reikia. Vienam aukštui buvo įrengta bendra virtuvė, keletas tualetų bei dušų. Be to, visi galėdavome laisvą laiką leisti bendrose erdvėse. Bendras patalpas kas antrą dieną tvarkydavo valytoja, mums patiems to nereikėdavo daryti. Žinoma, buvo ir brangesnių bendrabučių, kur dažniausiai gyvendavo studentai iš JAV ir Azijos, ten bendras patalpas dalinosi mažiau žmonių.

– Ar sunku buvo gauti bendrabučio kambarį?

– Bendrabučių kambariai suteikiami visiems pirmakursiams. Antraisiais studijų metais taip pat galima į juos pretenduoti, tačiau pirmenybė yra naujokams. Mes su keliais draugais tada gyvenome kartu nuomotame name. Kadangi būstas buvo toliau nuo universiteto nei bendrabutis, teko dviračiu važinėti į paskaitas, o vakare – į darbą. Trečiais metais grįžau į bendrabutį, kad darbas būtų arčiau namų – per stebuklą gavau vietą ir smagiai gyvenau su pirmakursiais (šypsosi).

– Minėjai, kad studijuodama dirbai. Kaip pavyko suderinti paskaitas su darbu?

– Kolčesteris – nedidelis miestas, čia didžiąją dalį nesudėtingų darbų dirba studentai. Tam, kad turėtų pigesnę darbo jėgą, darbdaviai turi prisitaikyti prie mūsų tvarkaraščių. Pirmaisiais studijų metais dirbau mieste, o kitais – padavėja mūsų universiteto miestelyje esančioje kavinėje. Paskutiniaisiais metais dirbau universiteto Tarptautiniame ofise (angl. International Office), kuris atsakingas už studentų priėmimą iš ne Europos Sąjungos šalių. Pas mus susipažinti su universitetu atvykdavo svečiai iš Azijos, Amerikos, Australijos. Pagrindinis mano darbas buvo juos sutikti, atskleisti studento gyvenimo pusę ir papasakoti, kodėl aš pati pasirinkau šią mokymo įstaigą. Labiausiai man patikdavo važiuoti į parodas ir ten pristatyti savo universitetą.

Sūlydama darbo vietas mokymo įstaiga sudaro galimybę studentams įgyti tikros darbinės patirties prieš išeinant „į pasaulį“. Tai reiškia, jog dirbdamas universitete gauni atlyginimą, iš kurio gali pragyventi, ir darbdavys visiškai prisitaiko prie tavo tvarkaraščio. Prieš egzaminų sesiją gali nedirbti ir skirti visą savo laiką mokymuisi.

– Dirbti ir mokytis šalyje, kur kalbama svetima kalba, turbūt nėra labai paprasta. Ar nejutai kalbos barjero?

– Pradžioje nebuvo lengva, tačiau kai esi tokioje aplinkoje, kur beveik niekas nekalba lietuviškai, neturi kitokio pasirinkimo, tik kalbėti angliškai. Žinoma, turėjau keletą draugų lietuvių, tačiau vis tiek reikėjo bendrauti su anglakalbiais draugais, eiti į banką, kavinę, parduotuvę, susirasti darbą. Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išvažiuoti iš Lietuvos, nes dabar dėl to puikiai kalbu angliškai.

Pamenu, per pirmąją politikos paskaitą mums uždavė perskaityti dvi knygas apie šių dienų pasaulio politikos aktualijas. Iš jų vėliau turėjo būti sudarytas mūsų egzaminas. Literatūra buvo pakankamai sudėtinga, nežinojau daug žodžių, nes jų nesimokėme mokykloje, todėl pasiėmiau žodyną ir ėmiau juos verstis. Po kurio laiko supratau – jei taip darysiu, tai tos knygos iki egzamino tikrai nespėsiu perskaityti. Taigi, imi skaityti ir pradedi suprasti esmę iš konteksto.

– Kas tave labiausiai sužavėjo studijuojant Esekso universitete?

– Man labai patiko, jog ten nebuvo hierarchijos – visada galėjau laisvai prieiti prie dėstytojo, nesijaučiau menka, kad kažko nesuprantu ar nežinau, ir tai padėjo norėti siekti geresnių mokymosi rezultatų. Be to, dėstytojai visada sveikinasi koridoriuose, žino studentų vardus, parašo rekomendacijas baigus universitetą. Dauguma iš jų yra tiesiog gimę dėstyti ir mokyti kitus – jie stengiasi padaryti viską interaktyviai, kad studentams būtų įdomu. Paskaitų auditorijos niekada nebuvo tuščios.

Taip pat sužavėjo galimybė pasirinkti dalykus, kuriuos nori mokytis. Pavyzdžiui, aš pasirinkau tarptautinę ekonomiką su politikos „prieskoniu“ – galėjau rinktis studijuoti ne tik ekonomikos, bet ir politikos dalykus ir taip koncentruotis į sau patinkančią sritį. Esant norui, buvo galima mokytis labiau finansinę ekonomikos kryptį. Ekonomikos studijose yra tik du privalomi dalykai, kuriuos turi mokytis – mikroekonomika ir makroekonomika. Visa kita renkiesi pats, taigi mano pasirinkimas buvo studijuoti tokius dalykus kaip rinkos ekonomiką ir strateginį valdymą, naujųjų technologijų vadybą, organizacinio valdymo ekonomiką ir kt.

Be to, labai sužavėjo galimybė mokytis įvairias užsienio kalbas – ne tik vokiečių ar anglų, bet ir, pavyzdžiui, ispanų, kinų, japonų, arabų, mandarinų kalba…

– Kodėl nusprendei grįžti į Lietuvą, nepasilikai Didžiojoje Britanijoje ar neišvykai į kitą šalį?

– Visada maniau, kad liksiu gyventi Anglijoje arba važiuosiu kažkur kitur. Bet trečiame kurse, pavasarį, artėjant egzaminams, atsikėliau ryte ir supratau, kad norėčiau grįžti. Myliu Lietuvą, didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Ryšys su Lietuva niekur nedings, mano visa šeima čia, puikiai tai žinojau. Dabar pagalvoju, galbūt galėjau po universiteto dar šiek tiek pakeliauti, išvažiuoti pasimokyti ar padirbėti kažkur kitur. Nepaisant to, sprendimo grįžti į Lietuvą visiškai nesigailiu, manau, kad čia yra labai daug neišnaudotų nišų, galimybių. Mano nuomone, Lietuvoje trūksta žmonių su didele motyvacija siekti ir kurti. Daug lietuvių, kurie studijavo tame universitete kartu su manimi, taip pat grįžo į Lietuvą.

– Kaip sekėsi po studijų tėvynėje susirasti darbą? Ar, tavo nuomone, užsienio universiteto diplomas padėjo?

– Pradėjau dirbti Vilniuje pakankamai greitai, per savaitę. Visuose pokalbiuose dėl darbo darbdaviai klausinėjo apie mano studijas. Galbūt dabar tai nėra didelis privalumas, tačiau tada, kai aš studijavau, dar nedažnas mokėsi užsienyje, ir tai buvo išskirtinumas.

Žinoma, naivu tikėtis, kad tave pakvies dirbti tik dėl to, kad baigei užsienio šalies universitetą. Tačiau tai padeda išsiskirti iš minios ir tikėtis, kad būsi pakviestas bent jau į darbo pokalbį. Dabar darbdaviai gauna daug gerų gyvenimo aprašymų, visi kandidatuojantys asmenys yra su aukštuoju išsilavinimu, taigi išsiskirdamas iš kitų pagerini savo šansus. Vien dėl to, kad turi diplomą, darbo negausi – reikia turėti ir proto (šypsosi).

– Papasakok apie savo karjerą Lietuvoje.

– Aš pradėjau dirbti nekilnojamojo turto agentūroje brokere bei administratore. Buvau pagalbininkė dviem žmonėms, kurie turėjo savo pardavimų komandą. Po dvejų metų perėjau dirbti į kitą, didesnę kompaniją, kadangi po tiek laiko norėjau naujų iššūkių ir galimybių tobulėti. Ten buvau verslo plėtros vadybininke, bendravau su didelėmis šalies įmonėmis. Šiuo metu dirbu didžiausiame nekilnojamojo turto agentūrų tinkle mūsų šalyje, kuris plečiasi į užsienį. Esu mokymų ir kokybės palaikymo vadovė, atsakinga už naujų biurų paleidimą užsienyje, mokymų programų jiems paruošimą ir adaptavimą. Kaip 25-erių metų žmogus jaučiuosi gana sėkminga, tačiau taip nėra vien dėl to, kad turiu užsienio universiteto diplomą. Aš tiesiog labai daug dirbau, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar.

– Kokie tavo ateities planai?

– Galvojau apie studijas Lietuvoje, tačiau programos, kurios man buvo įdomios, nebuvo organizuojamos ištęstiniu būdu. Šiuo metu nenoriu vėl išvažiuoti į užsienį mokytis ir taip stabdyti savo karjeros, taigi apie tai nesvarstau. Kol kas neplanuoju nieko keisti, bet esu tikra – jei pamatysiu, kad turiu perspektyvą užsienyje užsiimti įdomia veikla ar galimybę baigti man patinkančius mokslus, tikrai nebūsiu tas žmogus, kuris nieko nekeis dėl sentimentų ar dėl to, kad esu „per sena“ kažką keisti. Manau, kad labai svarbu išnaudoti visas galimybes, kurios ateina į tavo kelią.