Ukmergė – dviejų pilių miestas

Lietuvoje tik Vilnius ir Ukmergė turi piliakalnius. Tačiau kaži ar šalyje yra kitas miestas, kurio centre būtų stovėjusios dvi pilys.

^{Lenkijoje – rašytiniai pilies pėdsakai}

Praėjusią savaitę rajono meras Rolandas Janickas „Gimtajai žemei“ pasidžiaugė, kad ukmergiškio istorijos entuziasto Lino Startos dėka Lenkijoje, Balstogės archyvuose, rastas rašytinis buvusios pilies vietos apibūdinimas. Dokumentuose teigiama, kad „Vilkmergė, jo karališkosios didybės miestas, turintis teismą ir esantis Vilkmergės dekanate bei apygardoje, įsikūręs į rytus ir vakarus prie Šventosios upės. Per upę persikėlus keltu ir pasukus į kairę, už keliasdešimt žingsnių yra upelis, vadinamas Vilkmergėle. Einant iš vakarų pusės, nuo ežero Limina, miestas taip pat dalinamas į dvi dalis, į dešinę nuo Šventosios. Į šiaurę, ant kalno, parapijos bažnyčia, klebonija ir gyvenamosios patalpos, o kairėje pusėje, už Vilk-mergėlės upelio, pilis ant kalno, Pijorų vienuolynas, kanceliarija, žydų ir krikščionių gyvenamos vietos.“

„Gimtosios žemės“ kalbintas L. Starta pasakojo, kad klubo „Miško broliai“ nariai dalyvavo tyrinėjant Pilies parko teritoriją ir ieškant kokių nors pilies buvimo pėdsakų. Jų neradus, vyriškis nutarė pasidomėti, ar internete nėra kokių nors konkrečių duomenų apie šią pilį. „Visą žiemą naršiau interneto platybėse. Kadangi tų metų istorija buvo rašoma lenkiškai, bandžiau įvesti įvairias kombinacijas su Vilkmergės vardu. Ir kartą pavyko – be jokių problemų atsidariau puslapį, kuriame radau Balstogės universiteto skelbiamą medžiagą apie to meto mūsų miestą ir jam priklausančias apylinkes“, – sakė Linas.

Ir teigė, jog tikįs, kad pilies liekanos bus surastos ir „pilis bus atstatyta“…

^{Istoriniuose šaltiniuose minima, tačiau pamatų nerasta}

Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas teigia, kad tiksli mūrinės pilies statybos data nežinoma: „Istorikų nuomone, tai įvyko XV a. pradžioje. Medinę pilį kryžiuočiai sudegino 1391 m. Taip pat nežinoma, ar ji buvo atstatyta, todėl vėlesniuose istorijos šaltiniuose minint Ukmergės pilį neaišku, ar turima omenyje atstatytoji medinė, ar naujoji mūrinė pilis. Pilis minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 metų dokumentuose. Viena iš šių datų ir yra mūrinės pilies atsiradimo data. Galbūt ir visos šios datos susijusios su mūrine pilimi. Tikriausiai prie mūrinės, o ne medinės pilies kovos dėl Lietuvos valdovo sosto metu 1435 m. užgaišo į Vilnių su savo talkininkais iš Livonijos ordino žygiuodamas Švitrigaila. A. Kojelavičius 1669 m. rašytoje „Lietuvos istorijoje“ teigė, kad Švitrigailai Ukmergės pilies „užimti nesisekė“: dėl gamtinių kliūčių ir gynėjų atkaklumo apgula užsitęsė ilgiau nei tikėjosi“. Tas delsimas prie Ukmergės padėjo Švitrigailos varžovui Žygimantui sutelkti kariuomenę ir užkirsti Švitrigailai kelią į Vilnių prie Pabaisko. Čia 1435 m. rugsėjo 1 d. vykusiose kautynėse Švitrigailos kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Atsidėkodamas ukmergiečiams Žygimantas suteikė miestui savivaldos Magdeburgo teises. Beje, tai tikriausiai vienintelė apgultis, kurią patyrė ir atlaikė mūrinė Ukmergės pilis.

Kaip pilis atrodė ir kurioje būtent parko vietoje stovėjo, nėra žinoma. Neišliko ir jokių pilies piešinių. Pilis buvo gerokai apleista ir jau pradėjusi griūti dar miestui klestint, prieš smarkiai jį nuteriojusius priešų kariuomenių antpuolius XVII–XVIII a.

Ukmergės bajorų seimelyje 1614 m. reikalauta atstatyti ir sustiprinti Ukmergės pilį, nes yra didelė švedų armijos įsiveržimo grėsmė. Labai smarkiai pilis nukentėjo per 1654–1667 m. karus su Rusija ir Švedija, kurių metu miestą niokojo tiek rusų, tiek švedų kariuomenės. Po karo praėjus ketvirčiui amžiaus, 1692 m. Ukmergės delegatas Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos–Lietuvos valstybės) Seime Jonas Tiškevičius prašė sumažinti mokesčius miestui, nes miestas labai varganas, mažai apgyvendintas, turintis tik du mūrinius pastatus: pusiau sugriuvusią bažnyčią ir beveik nugriautą pilį, kurios geriau išsilaikė tik bokštas, naudojamas kaip kalėjimas.

Smarkiai miestas nukentėjo ir per kovą su Švedija XVIII a. pradžioje. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad 1711 m. švedai pilį sudegino, nors ne visi istorikai su tuo sutinka. 1717 m. pilį bent iš dalies atstatė tuometinis miesto seniūnas Jonas Strutinskis. Nors miesto planuose, schemose, inventoriuose XVIII a. tebeminima pilis, bet vargu, ar be minėtojo bokšto dar kas nors buvo likę. Pilimi veikiausiai vadinti miesto dvarui seniūnijai priklausę administraciniai ir ūkiniai pastatai. Abejotina, ar 1773 m. miesto schemoje pažymėti „pilies rūmai“ iš tiesų buvo rūmais. „Pilies kiemo“ pastatais tuo metu laikyti 14 ūkinių pastatų ir dvaro administracijos pastatas.

Po trumpo 1792 m. karo su Rusija Lenkijos–Lietuvos valstybę faktiškai okupavo rusų kariuomenė. Ukmergėje rusų garnizonas būstinę įkūrė pilyje (veikiausiai tame išlikusiame bokšte). Prasidėjus 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimui, balandžio 10 d. sukilo ir Ukmergė. Rusų garnizono vadas generolas Aleksiejus Chruščiovas supanikavęs pasitraukė į Kauną prieš tai susprogdinęs pilį, kurioje buvo sukrauta daug amunicijos. Vėliau skundėsi savo vadovybei, kad pristigo amunicijos, kuri su pilimi išlėkė į orą. Tačiau 1794 m. gegužės 3 d. Ukmergės sukilėlių surašytas aktas apie Ukmergės apskrities sukilėlių prisijungimą prie sukilimo, anot akto sudarytojų, „surašytas pilyje“. Tad veikiausiai pilimi tuomet vadinti visi dvarui priklausę administraciniai pastatai (tarp jų ir iki šiol išlikęs miesto teismo pastatas), o ne tikrieji senosios pilies likučiai (bokštas), kartu su rusų paraku išlėkę į orą.

Po Lietuvos prisijungimo prie Rusijos apie pilį beveik nėra duomenų. Jos pastatų likučiai parke išliko gana ilgai. Garsusis Lietuvos švietėjas vyskupas Motiejus Valančius vienoje iš savo paskutinių knygų „Pasakojimas Antano tretininko“, rašytoje 1872 m., mini, jog „Vilkmergės miesto pilis vos ne visai sugriuvusi ir kad miestas „ilgainiui nebeteks jos“. Taip ir atsitiko. Pasakojama, kad iš išardytų pilies likučių buvo pastatyti keli namai Vilniaus gatvėje. Pilies pamatų likučiai parke išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Deja, jų buvimo vieta tuomet nebuvo užfiksuota.

Neseniai vykdytų apžvalginių archeologinių kasinėjimų metu parko teritorijoje nebuvo nieko rasta, nors parke tikrai stovėjo ne tik pilis, dvaro administraciniai ir ūkiniai pastatai, bet ir 1842 m. statyta rusų cerkvė (sudegusi per 1877 m. miesto gaisrą), gyvenamieji namai, ten buvo dalis turgavietės, sąvartynas. Tuos tyrimus būtina tęsti.“

^{Miestas susikūrė pastačius pilį}

Apie kitą pilį, stūksojusią kalne netoli Šventosios upės ir Vilkmergėlės upelio santakos, yra žinoma žymiai daugiau.

Šis piliakalnis kaip gynybinis objektas buvo naudojamas X–XV a. Kunigaikštis Dausprungas 1225 m. ant jo pastatė medinę pilį ir davė pradžią gyvenvietei.

Oficiali miesto vardo paminėjimo, tuo pačiu ir įkūrimo data laikomi 1333 metai, kuomet Livonijos ordinas užpuolė medinę Vilkmergės pilį. Šios įnirtingos kovos buvo aprašytos metraščiuose. Pilies apylinkes Livonijos ordinas niokojo ne tik 1333 m., bet ir 1364 m. vasario pradžioje, 1365 m. rugpjūčio 15 d., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje. Pilis buvo užimta tik 1385 m. gegužės mėnesį, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino jos gynėjai. Vėliau ji atstatyta, tačiau vėl buvo sudeginta.

Jau XIX a. pabaigoje buvo pradėti piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai ir rasta keletas vertingų archeologinių artefaktų – medinis rentininis šulinys, ąžuolinis kastuvas, XI–XII a. dviašmenio kalavijo dalis. Anksčiausias randamas XIV–XV a. kultūrinis sluoksnis.

Pilies parke vyksta šventiniai renginiai.

Dainiaus VYTO nuotraukos