Per gyvenimą – „vilkų mėnulio keliu“…

 Antano Smetonos gimnazijoje kūno kultūros mokytoju dirbantis Kastytis Kvietkauskas daugeliui žinomas ne tik kaip pedagogas, bet ir kaip profesionalus nuotykių turizmo bei koučingo specialistas. Dar jį būtų galima pavadinti patyrimų mokytoju, naktinių bei kitų netradicinių žygių, stovyklų, seminarų organizatoriumi, lektoriumi ir net Ukmergės „žydeliu“… Savo hobį pavertęs gyvenimo būdu šiandien K. Kvietkauskas bando suderinti įgytas žinias, išmintį bei patirtį ir mėgautis savo veikla.

Nuotykių turizmo organizatoriui K. Kvietkauskui netrūksta azarto, energijos ir kūrybiškumo.

Dainiaus VYTO nuotr.

Iš Žemaitijos – į Ukmergę

„Esu žemaitis, kilęs nuo Raseinių, augęs vienkiemyje, prie Dubysos, matyt, todėl ir traukia prie gamtos…“ – pokalbį pradeda K. Kvietkauskas. – Į Ukmergę atklydau paskui žmoną, su kuria susipažinau studijų metais, vienoje iš gamtininkų ekspedicijų, vykusių Gruzijoje“.

Baigęs vidurinę mokyklą Raseiniuose, Kastytis mokslus tęsė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, Gamtos-geografijos fakultete. „Jaunystėje norėjau būti geologu, miškininku, bet pasirinkau biologiją“, – į prisiminimus nuklysta pašnekovas.

Pasak K. Kvietkausko, pasirinkimą lėmę keli gyvenimo etapai: „Kiek save pamenu, nuo vaikystės buvau gamtoje, sėsdavau ant dviračio ir mindavau… Antrasis etapas – studijos, kuomet atsivėrė akys. Atsirado galimybė pavažinėti po Kaukazą, Azerbaidžaną, susipažinti su Karakumų dykuma… Būdamas ekspedicijose pajutau, kad visos svajonės, kurias puoselėjau vaikystėje skaitydamas „Kapitono Granto vaikus“, pradeda pildytis.“

Dar vienu lemtingu etapu K. Kvietkauskas įvardija mokytojavimo Ukmergėje metus. Pirmą dešimtmetį jaunas pedagogas dviračiu, slidėmis, pėsčiomis iššniukštinėjo visus rajono kampelius. Vėliau jis aktyviai įsijungė į tarptautinius projektus, mokėsi vykdyti įvairias edukacines veik-las.

„Tai buvo tarsi antras kablys į nugarą“, – sako Kastytis. Mokymų, seminarų, kursų metu įgytos žinios, metodikos, kaip, taikant žaidybinius, teatro elementus – nuo piešimo iki vaidybos, dirbti su žmonėmis, darė didelę įtaką.

K. Kvietkauskas pripažįsta, jog įsitraukti į projektinę veiklą jį paskatino žmona. Ji, dirbdama Technologijų ir verslo mokykloje, pirmoji išvyko į užsienį semtis žinių floristikos srityje. „Kai grįžusi pasakodavo įspūdžius, supratau, kad ir aš noriu tobulėti, – tęsia pašnekovas. – Ėmiau ieškoti galimybių mokytis, kaip konstruoti laisvalaikį su vaikais, domėtis projektais, kuriuose galėčiau dalyvauti, siųsti motyvacinius laiškus.“

Viskas prasidėjo 2003-iais, „Gimtosios žemės“ laikraštyje perskaičius informaciją apie Baltijos–Amerikos partnerystės programos organizuojamus mokymus jaunimo darbuotojams. Vėliau projektai pedagogą iš Ukmergės nuvedė į Estiją, Lenkiją, Graikiją… „Toliau buvo patyrimų akademija, kur dalis mokymų vyko Lietuvoje, dalis – Italijoje, Islandijoje“, – vardijo šalis, kuriose jam teko studijuoti, tobulintis.

K. Kvietkauskas džiaugiasi, kad didžiąją dalį žinių įgijo už mokslą nemokėdamas nė cento. Tačiau buvo ir tokių studijų, kursų, už kuriuos tekdavo susimokėti pačiam, bet šiam tikslui pinigų negailėjo.

 Lūkesčiai išsipildė 400 procentų

Grįžus po mokymų į Ukmergę, kaip sako Kastytis, užliedavo euforija, entuziazmas, „niežtėdavo rankas“ – norėjosi įgytas žinias išbandyti praktikoje, kažką kurti pačiam: „Pradėjau nuo inventoriaus, nusipirkau keletą baidarių. Taip ėmiau organizuoti žygius, kurie vyksta iki šiol. Keičiasi tik veiklos pavadinimai – „Su baidarėm“, „Irkluok“, „Nuotykių turizmas“…

Baigęs taikomosios psichologijos mokymus, išstudijavęs patyrimų pedagogiką, K. Kvietkauskas subūrė komandą bendraminčių ir įkūrė viešąją įstaigą „Vilkų mėnulio kelias“.

Kodėl vilkų? Nes taip, anot Kastyčio, išreikšta pagarba miestui, vadintam Vilkmerge. Be to, vilkai simbolizuoja komandą, hierachiją, kur vadovauja vilkas ar vilkė. Mėnulis – tai kūrybinis procesas, mistika, paslaptis, romantika. K. Kvietkausko teigimu, būtent mėnulio šviesoje gimsta labiausiai išgrynintos mintys. Kodėl kelias? Tai yra gyvenimo metafora, filosofinė gija, amžinas ėjimas į užsibrėžtą tikslą.

Kastytis mena, kaip po dešimties mokytojavimo metų, sulaukęs 33-ejų, Kristaus amžiaus, susimąstė, ko norėtų siekti, kaip tobulėti. Visus savo norus jis surašė popieriaus lape. „Pagal tuomet sudarytą planą visi lūkesčiai išsipildė 400 procentų“, – šiandien jau gali patvirtinti K. Kvietkauskas.

Mokymų metu susipažinęs su netradicinėmis metodikomis, kaip elgtis įvairiose nestandartinėse situacijose, kaip spręsti problemas, ir visa tai pats išbandęs, patyrimų pedagogikos specialistas ėmėsi organizuoti dieninius bei naktinius orientacinius žygius įmonėms, organizacijoms, draugų grupėms. Jų metu edukatorius taiko komandos formavimo žaidimus, kurių tikslas – per prasmingą, patrauklų patyrimą, atliekant grupines lauko užduotis geriau pažinti vieniems kitus, netradiciniais metodais suvienyti kolektyvą.

Vadovaujant šiems žygiams K. Kvietkauskui labai praverčia ir koučingo studijos. Koučingas – tai paprasta ir efektyvi metodika, procesas, padedantis žmogui augti, tobulėti, atsiskleisti jo vidiniam potencialui, skatinantis individo kūrybiškumą, mąstymą, atsakymų į dominančius klausimus ieškojimą. Koučingo specialistas padeda žygio dalyviams susitikti su pačiu savimi ir pažvelgti į save, situaciją iš kito požiūrio taško.

 „Idėjos kabo ore…“

VšĮ „Vilkų mėnulio kelias“ įkūrėjas, pasitelkęs kūrybiškumą, dažniausiai klientams siūlo tematinius – lobių ieškojimo, kariškus žygius, įsikūnyti į filmo „Tadas Blinda“ herojus, pakeliauti Ukmergės dvarų žiedu, pasidomėti žydų kultūros paveldu. Kastytis sako, kad labiausiai mėgsta kurti, improvizuoti, modeliuoti situacijas: „Prasčiausiai jaučiuosi tada, kai pavargsta fantazija.“ Tačiau panašu, kad tarptautinius sertifikatus turintis turizmo pramogų organizavimo profesionalas sumanymų niekada nepristinga. „Idėjos kabo ore, tik jas reikia paimti“, – priduria pašnekovas.

Žygių metu jų dalyviams tenka plaukti baidarėmis, eiti pėsčiomis, važiuoti „autostopu“, arklių kinkiniu, dviračiu, judėti kitomis priemonėmis. Veiksmas dažniausiai vyksta miške, pelkėse, nedideliuose miesteliuose, senose karinėse bazėse, kitose nestandartinėse vietovėse. Užduotys žygeiviams pateikiamos mobiliojo ryšio priemonėmis, racijomis, užuominomis popieriuje, nuotraukose ir pan. Komandoms ar pavieniams asmenims tenka atlikti įvairias užduotis – patiems užsidirbti pinigų, kažką parduoti, išsiaiškinti, surasti… Visi šie „pasilakstymai“ nėra beprasmiai – per edukacinius, socialinius, psichologinius žaidimus dalyviai skatinami atrasti savyje naujų savybių, bendradarbiauti tarpusavyje.

Pasak Kastyčio, jo siūlomas pramogas renkasi ir moksleiviai, ir studentai, ir dirbantys žmonės, ir draugų kompanijos, norinčios originaliai atšvęsti gimtadienius, paminėti kitas progas. Taip pat ukmergiškis organizuoja bernvakarius ar mergvakarius, kurie vyksta tamsiu paros metu. Žygiuose netrūksta iššūkių, nuotykių, prireikia ištvermės, sumanumo ir kantrybės, tačiau tikrai būna ką prisiminti.

„Dažnas, matyt, yra leidęs vakarą prie laužo, bet ar pavyko nakties tyloje nusimesti kaukes, prisijaukinti naktį?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Žygis – tai kūrybinės dirbtuvės, todėl jame dalyvaujantieji, įsijungdami į pasiūlytas provokacijas, patys kuria ir konstruoja tos dienos nuotykį. Labai svarbu, pasak K. Kvietkausko, vėliau drauge aptarti patirtus įspūdžius, padiskutuoti, išanalizuoti situacijas, įvertinti kiekvieno poelgius ir veiksmus.

Kastyčio teigimu, daug kas priklauso nuo klientų pageidavimų, norų, disponuojamų lėšų. Žygio vadovui prieš renginį tenka išspręsti daugybę organizacinių klausimų. Suderinus transporto, maitinimo, nakvynės reikalus, prasideda kūrybinis darbas – pramogos modeliavimas. K. Kvietkauskas prisipažįsta, kad žygiui pasirengia, žaidimus ir kitas veik-las sumodeliuoja maždaug per savaitę, kitą. Jei ruošiasi naujam, dar neišbandytam eksperimentui, prireikia ir mėnesio.

„Man patinka kūrybiniai žaidimai, edukaciniuose renginiuose norisi suderinti ir pamokas, ir pramogas, todėl tenka ieškoti naujų formų, atrasti ir pasiūlyti kažką netikėto“, – apie darbo specifiką pasakoja Kastytis. Ir priduria, jog smagu įgytas žinias pritaikyti kūryboje, realizuoti sumanymus. „Be to, jaučiu, kad mane lydi Angelai sargai“, – atvirauja pašnekovas.

K. Kvietkauskas save laiko šiuolaikiniu, įvairiapusiu žmogumi: „Esu ir pedagogas, ir renginių vedėjas, ir paslaugos teikėjas. Kadangi vienas visko aprėpti nesugebu, tenka į pagalbą pasitelkti patikimus draugus, kuriuos įsigijau mokymų metu, todėl dabar kooperuojamės, vieni kitiems talkiname.“

 Populiariausi – teminiai žygiai

Kadangi Ukmergė yra didžiųjų miestų kryžkelėje, tarp Kastyčio klientų daugiausia būna grupės iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Į Ukmergę atvykstančius žmones paslaugos teikėjas įtraukia ir į edukologinius žygius, vedančius per rajono dvarus, taip pat užsukama ir į tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus, dailininko Anatolijaus Stiško sodybas. Tie, kurie pageidauja pabūti tik gamtoje, gali plaukti Šventąja, kitomis upėmis. Rengiami ir lėti, vadinamieji sraigių žygiai, kurių metu keliaujama pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis, žiemą – slidėmis. Šių žygių esmė – neskubėti, mėgautis gamta, kultūros objektais, bendrauti tarpusavyje su šeima ar draugais.

Vykdomi ir ekologiniai žygiai – keliaujama pėsčiomis, tvarkoma aplinka, aplankomos gamtos saugomos teritorijos, regioniniai, nacionaliniai parkai, stebimi paukščiai, gyvūnai, augalai. Visi vaizdai filmuojami, fiksuojami. Tai lyg edukacinės gamtos pažinimo pamokos. Šiuos žygius dažniau renkasi moksleiviai.

Susidomėjimo susilaukia ir kariški žygiai. „Jų metu, pasiskirstę į komandas, atliekame orientavimosi aplinkoje, vietovės žvalgymo užduotis, tenka persikelti per upes, bristi per pelkes, įveikti bekelių ruožus…“ – pasakoja K. Kvietkauskas.

Ypač pastaruoju metu populiarūs teminiai renginiai. Buvo atvejis, kai į Kastytį kreipėsi jaunuoliai, prašydama suorganizuoti bernvakarį. Kadangi jaunikio būsima žmona buvo karininkė ir ruošėsi išvykti stažuotei Afganistane, užsakovai pageidavo karinės tematikos. Visi atvykusieji buvo aprengti karinėmis uniformomis ir vakare, apie 19 valandą, patraukė į žygį, kuris truko iki kitos dienos 12 valandos. Bernvakario dalyviams teko šaudyti iš pneumatinių ginklų, pasivolioti apkasuose, užsiimti žvalgyba ir pan.

Pasak Kastyčio, vyresni žmonės dažniau pageidauja lengvesnių žygių, o jaunimas – kuo judresnių, smagesnių. Daug šarmo suteikia ir drabužiai, kuriuos nuotykinių pramogų organizatoriai nuomojasi iš kultūros darbuotojų, kino studijų.

 Šimtmečiu į praeitį su „žydeliu“

Turizmo pramogų organizatorius nuolat prisigalvoja naujų veiklos formų. Kūrybinėse paieškose K. Kvietkauskui gimė mintis rengti teatralizuotas ekspedicijas po Ukmergę su „žydeliu“. Šis sumanymas išsirutuliojo su Turizmo ir verslo informacijos centro atstovais bei svečiais iš Kauno vaikštant po miestą, pasakojant, kuo įdomi ir patraukli Ukmergė. Tuo metu rajonas jau buvo įsijungęs į oficialiai įsteigtą Žydų kultūros paveldo kelio asociaciją, restoranas „Big Stone“ pradėjęs gaminti žydišką maistą.

„Taigi, vaikštant miesto gatvėmis ir kilo mini teatriuko idėja su „žydeliu“, atsirado atitinkama apranga, lagaminas, į laikraštį suvyniota silkė, žvakės…“ – apie žaidybinius elementus pasakojo Kastytis, tapęs šios ekskursijos į praeitį, t. y. į Ukmergę prieš 100 metų, vedėju.

Šią netradicinę edukaciją K. Kvietkauskas pirmiausia išbandė su savo draugais, kurie ne tik buvo supažindinti su to laikmečio miesto gyvenimu, bet ir patys aktyviai dalyvavo, ieškojo nurodytų objektų, rinko informaciją. Ir labai stebėjosi, kad daug ko nežinojo apie savo miestą.

Kastytis ir šaltuoju metų laiku prisigalvoja veiklos. Net ir žiemą draugus suburia baidarių žygiui. Tai išbandžiusieji ekstremalia patirtimi nenusivilia.

 Pasitaiko ir kuriozinių, nenumatytų situacijų

Pasak K. Kvietkausko, darbymetis prasideda artėjant vasarai. Per sezoną jo organizuojamuose edukaciniuose renginiuose, žygiuose bei projektuose dalyvauja apie 3 tūkst. žmonių. Geriausiai dirbti sekasi su maždaug 10 žmonių grupe. O kai į žygį leidžiasi apie 100 dalyvių, suvaldyti juos būna nelengva.

Pasitaiko ir kuriozinių, nenumatytų situacijų. Nors egzistuoja tam tikros instrukcijos, taisyklės, kurių turi visi paisyti, įvertinami rizikos faktoriai, iš anksto visko numatyti neįmanoma.

Patyrimo žygių tikslas – skirti žygeiviams vis sunkesnes užduotis, kad žmogus pasiektų tokią ribą, kada pradedama klysti. „Juk iš klaidų mokomasi, – aiškina Kastytis. – Jei programa bus leng-va, žmogus nesupras, kur klysta. Kiekvienas turi pasiekti psichologinę kryžkelę, kai nežinai, ką daryti. Jei žygio dalyvis yra nedrąsus, reikia jį išprovokuoti, o jei grupė pernelyg entuziastinga, šiek tiek pristabdyti.“

K. Kvietkausko teigimu, bet kokiu atveju žmonėms reikia netikėtumo, stebuklo. Vyras prisimena, kai į jį kreipėsi vienos įmonės vadovas, kuris norėjo išbandyti naujai į darbą priimtus darbuotojus. Pasitarus buvo nuspręsta surengti nedidelę provokaciją. Vadovas naujokus pasikvietė į savo sodą. Visi tikėjosi, kad bus iškylaujama, kepami šašlykai, todėl bendram stalui atsinešė maisto, gėrimų. „O mes, šmaukšt, ir išsivežėme juos į žygį. Efektas tikrai buvo nemenkas…“ – mena Kastytis.

Kartais žmonės savo gimtadienio proga nusprendžia draugams padaryti staigmeną ir susirinkusius į šventę pakviečia į neplanuotą žygį. Tokie sumanymai ne visada pasiteisina. K. Kvietkauskas prisimena vieną moterį iš Elektrėnų, kuri dalyvavo jo vedamame seminare, o vėliau kreipėsi prašydama padėti surengti savo draugams naktinį žygį. Tačiau moteris neįvertino, kad gimtadienį daugelis suvokia, kaip tingų pasisėdėjimą prie stalo, su balta mišraine ir alumi. Kadangi jos svečiai apie ruošiamą staigmeną nieko nežinojo, atsirado prieštaravimų, ne visi panoro įsijungti į pasiūlytą nuotykį. Be to, tarp jubiliatės draugų buvo ir stambesnio kūno sudėjimo žmonių, kuriems naktinis žygis pasirodė per sunkus. Jie ėmė dejuoti, skųstis, kad neturi jėgų ir iš nuovargio tuoj mirs…

Pasitaiko, kai žygio draugai susipyksta ir, palikę bendražygius, į stovyklavietę ar sodybą daugiau nei 20 kilometrų grįžta pėsčiomis, kartais basi, mūvėdami vienomis kelnaitėmis… Būna, kad plaukdami baidarėmis iškylautojai pasiklysta arba baidares pameta.

„Praėjusiais metais prie buvusio baldų fabriko žvejojęs vyras pastebėjo, kad upė plukdo tuščią baidarę, kurioje nieko nėra, matyti tik daiktai. Paaiškėjo, kad turistautojai gerokai pasilinksmino, vėliau išvirto iš valčių, sušlapo, vieni išvažiavo namo, kiti liko sodyboje, o baidarę pamiršo pritvirtinti…

 Hobis tapo gyvenimo būdu, suformavo įsitikinimus

Nemenką žinių bagažą ir patirtį sukaupęs ukmergiškis kaip lektorius dažnai kviečiamas dalyvauti seminaruose, organizuojamuose instruktorių mokymuose. Jie tęsiasi ne vieną dieną su pakankamai fiziškai sunkiais žygiais. Jų metu tenka plaukti plaustais, patiems išsidrožti irk-lus, įkurti stovyklą. „Tik pats visa tai išbandęs ir patyręs gali modeliuoti situacijas ir jas siūlyti klientams“, – įsitikinęs K. Kviet-kauskas.

Jau keturiolikti metai besitęsiantys mokymai Kastyčiui ne tik suteikia žinių, bet ir suformavo tam tikras nuostatas, įsitikinimus. „Į projektus, kursus, ekspedicijas, kuriose tenka dalyvauti, susirenka jauni, įdomūs žmonės, kurie nuo pat pradžių mane žavėjo neformaliu bendravimu, atvirumu, nuoširdumu. Atsirado noras lygiuotis į lyderius, pačiam tokiu tapti“, – prisipažįsta Kastytis, neneigdamas, jog kopijuojant bendraminčius formuojasi tam tikri įpročiai. Taip jo aprangos stiliuje atsirado žygio batai, įsigijo nestandartinį automobilį. Beje, Kastytis ilgai ieškojo nuotykių turizmui tinkamos transporto priemonės. Norėjosi, kad su ja būtų galima įveikti bekeles ir kad patrauktų akį.

Kalbėdamas apie tam tikrus įpročius K. Kvietkauskas prasitaria, jog jau ketveri metai nevartoja alkoholio. Nors jis niekada nebuvo nuo jo priklausomas, bet kartais vieną kitą taurelę išlenkdavo. Visai atsisakyti svaigalų išprovokavo draugai. „Dabar skonio receptoriai net nepripažįsta šio produkto. Poreikis alkoholiui neegzistuoja, iš sąmonės išsitrynė kaip nereikalingas failas iš kompiuterio“, – tvirtina Kastytis.

Laisvalaikį jis moka turiningai leisti ir be svaigalų. Nors turizmui vyras atiduoda beveik visą savo laiką, aistra kelionėms neišnyko. Kelis kartus per metus jis su draugais savarankiškai leidžiasi į nebrangias keliones. Neseniai grįžo iš Gruzijos. Pasižvalgyti po svečias šalis Kastytis išsiruošia ir su šeima – žmona ir dviem duk-romis, kurių viena jau studentė, o jaunėlė šiemet baigia gimnaziją.

„Smalsumas mane atvedė į mokymus, paskui prasidėjo darbas, atsivėrė fantazija, atsirado patirties. Dabar visa tai svarbu suderinti su išmintimi ir per darbų gausybę neprarasti gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais – čiurlenančiu upeliu, besiskleidžiančių gėlių žiedais…“ – kalba K. Kvietkauskas ir užsimena apie mintyse dėliojamą šiek tiek kitokio verslo planą. Nors iki amžiaus vidurio Kastyčiui dar liko pora metų, artėjant brandžiajam gyvenimo periodui vyras norėtų truputį sulėtinti tempą ir savo patirtimi pasidalinti su jaunesniais žmonėmis.

Patyrimų pedagogikos specialistas – įvairių seminarų, kursų dalyvis.

Taip prasideda dažnas žygis.

K. Kvietkauskui (dešinėje) tenka persikūnyti į įvairius vaidmenis.

Ekstremalias trasas Kastytis pirmiausia išbando pats.

Daug šarmo iškylautojams suteikia ir drabužiai.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo